nekaltybės ir kitos černūchos

kai kas paklausia apie pirmą meilę, visuomet sutrinku. paprastai sakau, kad petras – kaimynas iš ketvirto aukšto. į mūsų namą jis atsikraustė, kai man buvo vienuolika. jam tada buvo trylika. jie nebuvo tipiška šeima: patėvis animatorius ir mėgėjas fotografas, mama – smuikininkė. net jų butas, nors suplanavimas toks pat kaip kitų toje namo pusėje, atrodė tamsesnis, minkštesnis. petras galėjo namuose rūkyti ir šiek tiek grojo smuiku, ant jų stalo svetainėje mėtėsi „playboy“, helmuto newtono albumas – patėvis fotografavo aktus, iš jo sužinojau, kad dichavičius (tai buvo vienintelis aktų albumas, kurį mačiau) vulgarus ir kad kūnas turi atrodyti kaip kūnas, o ne kerpė ar smėlis.

ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.

bet visa tai buvo vėliau, o petrą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio – mes sėdėjome ant suoliuko, buvo dar šilta, rugsėjo pradžia, jis priėjo prie mūsų, naujas kieme, galvojau, tuoj pradės gaidinti, bet krysas padavė ranką, oksana padavė ranką ir išpūtė burbulą, staska padavė ranką ir paklausė, iš kur jis, ką pažįsta, reikalai ėjo gerai, o aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į jo užpakalį, tą vietą, kur baigiasi juosmuo, kaip jis pasisuka į šoną ir kilsteli ranką, ir iš po marškinių pasirodo jo riešas, vidinė riešo pusė, – niekada anksčiau tokių dalykų nepastebėdavau. jis vilkėjo languotus į džinsus sukištus marškinius ir per kelias minutes tapo mano pasaulio centru. galiausiai atsisuko į mane, pasakiau savo vardą, jis pasakė, kad nenori užgauti, bet angliškai virga reiškia cielką, visi pradėjo juoktis ir tai reiškė, kad jis priimtas.

mano meilė tęsėsi kelerius metus, apogėjus buvo tą žiemą, kai suėjo trylika. mes tapome draugais, jis tarsi rodė kažkokius ženklus, bet nieko nedarė, o aš nežinojau, ar jie tikri, tie ženklai, ar tik įsivaizduoju, kad kažkas vyksta, bijojau, kad nesužinotų, nes tapsiu pajuokos objektu, nusižeminsiu iki kitų kiemo mergų, – jį įsimylėjo paeiliui visos, todėl vaidinau abejingą ir kartu troškau, kad pirmas ką nors padarytų, atrodė, jei tik nusižemins, tada aš jau padarysiu viską, kaip reikia, bet jis tik pakalbindavo mane, kartais pasikviesdavo pas save, pašokdavome tūsuose, net atėjo aplankyti į ligoninę, kai sirgau plaučių uždegimu, bet tai ir viskas, ir tai slėgė daug labiau nei visiškas abejingumas, ypač tą žiemą.

buvo gal vasaris ar sausio pabaiga, šlykščiai šalta, su kriuša ėjome į pilies gatvėje esančią siuvimo reikmenų parduotuvę nėrimo siūlų darbams, ji nenorėjo, bet užsispyriau, kad reikia, ir tol ją kalbinau, kol sutiko, tačiau kai atėjome, parduotuvė nedirbo, buvo švaros diena ar kažkas, kriuša pasiuto, kam be reikalo ją atsitempiau, galiausiai beveik pasiuntėme viena kitą ir išsiskyrėme. ji nuėjo link rotušės, aš – link katedros, tikėjausi grįžti truliku, bet kai atsidūriau priešais niūrią, tamsią, buką pilį ir šaltą pilką dangų virš manęs, supratau, kad jau temsta, kad žiema dar tęsis ir tęsis, kad grįšiu namo, o ten nieko nebus, ir nieko neįvyks nei šiandien, nei rytoj, ir tada pirmą kartą pajutau, kad noriu mirti. tas jausmas, kad noriu ir net galiu mirti, buvo tarsi iš niekur, anksčiau neįsivaizduota mirtis tapo tikra kaip ta šūdina diena, kai nenusipirkau siūlų ir susipykau su kriuša.

tą žiemą dažnai vogdavau iš motinos pinigus – tada gyvenome prastai, bet ir visi taip gyveno, iš tiesų mes laikėmės gal net geriau nei dauguma, nes mama ne tik skaičiavo profsąjungų rūmuose atlyginimus, kurių niekam nemokėjo, bet ir tvarkė kelių uab’ų buhalterijas. už tuos litus naugarduko bazėje prisipirkdavau šokoladinio-riešutinio kremo – stikliniame indelyje iškreiptos rudos ir pilkšvos juostos kėlė svaigų šleikštulį. grįžusi per keliolika minučių šaukštu viską iškabindavau, tada eidavau į tuliką, atsiklaupdavau ir be pastangų tai, kas buvo šilta, kas mane ramino, išvemdavau. vėl imdavo šalti ir tirpti pirštai, griauždavo gerklę, tada prisileisdavau karštą vonią ir taip gulėdavau, kol grįždavo mama, kartais praskalaudavau burną vandeniu, kuriame mirko mano kūnas, arba truputį pasipjaustydavau riešus „sputniku“, išimtu iš vyriško skustuvo, kuriuo mama skusdavosi kojas ir pažastis.

kai pradėjau lankytis pas psichologę, ji pasiūlė mintį, kad pirmoji mano romantinė meilė buvo mama. ji buvo nepasiekiama ne tik emociškai, bet dažnai ir fiziškai – daug laiko leisdavau viena arba kaime, pas mamos tėvus, nes mama mane augino viena, daug dirbo, dar ir savo gyvenimą tikėjosi susitvarkyti. jos tiesiog niekada nebuvo, o ir kai buvo, norėjo būti viena, labai retai apkabindavo, bučiuodavo, bet tuo metu tai buvo normalu, ir kiekvienas jos prisilietimas mane trikdydavo, sukeldavo beveik isteriją: ir dėl to, kad labai laukiau, ir dėl to, kad būdavau nuo jos atpratusi, o labiausiai – nes žinojau, jog tai netruks, tik šitas vienas kartas, ir viskas.

vis dėlto sakau, kad tai buvo petras. su juo mes niekada nesimylėjome, taigi tam tikra prasme jie – jis ir mama – liko neprieinami. kai sirgau depresija, kartais sapnuodavau, kad mama – sena ir baisi – mane prievartauja. vizualiai niekuomet nematydavau, kaip tai vyksta, ką ji man daro, bet jausmas nubudus būdavo bauginančiai aiškus. gal taip jai keršijau paversdama pabaisa, nors iš tiesų mamą dievinau, ji buvo gražiausia pasaulyje, ypač savo pirmųjų vestuvių nuotraukose, kai manęs dar nebuvo, – išbalusi, su tetos janinos, savo sesers, amerikoniška suknele. kai perskaičiau anderseno „sniego karalienę“, niekuomet jos kitaip ir nemačiau.

nežinau, ar mylėjau tėvą. jį matydavau retai – negyveno su mumis, tik kartais aplankydavo, atveždavo dovanų čekoslovakiškų ar gal lenkiškų suknelių raukta krūtine, kramtomosios gumos, milžiniškų flomasterių dėžių, vėliau kedų, lakinių „mary jane“ batelių, kosmetikos. arba tiesiog duodavo pinigų, dažniausiai doleriais, tada eidavau miegoti su virpuliu širdyje, kad ryt eisiu į mugę, esančią buvusio restorano „pasaga“ patalpose, pirkti pėdkelnių arba kasečių į „baldus“, gal bon jovi, badalamenčio arba ką iš klasikos, kurios klausyti išmokau lankydama baletą, klasika man atrodė švari ir kažkokia išdidi, arba eisiu į tame pačiame pastate, kaip ir „pasaga“, esančią buvusią dolerinę, o dabar tiesiog tokią pusiau pardę, pusiau sandėlį, ten galima patekti iš kiemo pusės, ir pirksiu konservuotų ananasų ar persikų – dar labiau nei saldūs minkšti vaisiai patikdavo geležies kvapas nuo skardinės sienelių. arba pinigus pasidėsiu, iki kol važiuosime į gariūnus, arba paskolinsiu mamai, ir ji bus man skolinga, galėsiu jai vis apie tai priminti – pinigai suteikdavo beveik neribotų galimybių, kurios jaudindavo, kol jų neįgyvendindavau, o tuomet kažkaip nublankdavo. tėvas man atrodė dosnus ir tik daug vėliau sužinojau, kad niekuomet nemokėjo alimentų.

o dar sunkiau atsakyti į klausimą apie pirmą kartą. apskritai tai buvo gana vėlai, beveik aštuoniolikos, jis – mano geras draugas, viskas įvyko kažkaip nepastebimai, o tikėjausi, kad skaudės, draugės pasakojo apie kraujo balas ir tarsi peilis veriantį skausmą, bet man nieko tokio nebuvo. po to su jurga ir indre nuvažiavome į „karoliną“ atšvęsti – su savo zebriniais mini sijonais, tigriniais rankinukais, tiesiog taip buvo įprasta, tokios mados. nors prieš tai dar buvo toks keistas vyras, kurį sutikau „gvb“. tuo metu dažniausiai tūsindavomės ten, nes panoms buvo nemokamas įėjimas, žmonės nebjaurūs, nors ir ne tokie faini kaip „angare“, kur galėdavai pašokti su marijonu, žasais, merlinais, biplanais, jie buvo mieliausi, niekada nesikabinėjo, turėdavo žolės, nors aš rūkydavau tik dėl vaizdo, duodavo žaidimų automatams ir dosniai statydavo, bet ten buvo mokama, todėl dažniausiai eidavome į „gvb“. indrė ir jurga vis kažką nukabindavo, įsimylėdavo tai barmeną, tai apsauginį, o man buvo tarsi tas pats, nuo dievinimo buvau perėjusi prie lengvos paniekos – nei petro, nei mamos, su kuria tuo metu aršiai kirtomės, maniau, nebemyliu.

Živilės Spūdytės piešinys

jis buvo apsivilkęs brangiais rūbais, bet geriausiai atsimenu batus ilgomis siaurėjančiomis truputį riestomis nosimis, tuomet daug kas tokius nešiojo. gal kad buvo neaukštas, tie batų galai atrodė kažkaip juokingai, pirmiausia juos ir pastebėjau, po to brangų laikrodį ir kad rūkė „parliament“. buvo gal vyresnis nei trisdešimties, taip tada maniau, bet tuo metu visus, kam buvo daugiau nei trisdešimt, laikiau seniais, dabar galvoju, gal jam buvo per keturiasdešimt, jei atvirai, be brangių rūbų ir pranašumą demonstruojančios laikysenos jis būtų buvęs beveik šlykštus, tiesiog diedas. tyliu ir tarsi kiek droviu balsu paklausęs, ką geriame, grįžo su šampės buteliu kibirėlyje, ir tai buvo ne pigus „sovetskoje“, o „asti martini“ – mums jau tikra prabanga, nors ir neišsidavėme. išpilstęs atsisėdo prie indrės, staliukas buvo po dirbtine palme, ta salė antram aukšte priminė tropikus, ten visuomet buvo tarsi filme, sraigtiniai laiptai ir šviesos, ir tylėdamas rūkė vieną po kitos, o mes gėrėme ir žvengėme vis tarpusavyje susižvalgydamos, laukėme, kol ką nors pasakys, kad galėtume suvartyti, bet jis tylėjo, ir taip pamažu mes irgi tilome ir lyg darėsi nejauku.

kai baigėme butelį, jis atsistojo ir pasakė, kad jam nepatikome, todėl už savo limonadą teks susimokėti pačioms, bet pasakė šypsodamasis, prisimerkęs, buvo aišku, jog tyčiojasi, jog mus prigavo, išrišo, kas iš tiesų esame – malalietkos pigiais sintetiniais rūbeliais ir kūnais, kuriais taip labai nepasitikėjome, apsuptos kūnų, kurių beprotiškai bijojome. jurga – iš mūsų gražiausia, ilgaplaukė neseniai dažyta blondinė didelėmis, jau tada kiek per sunkiomis krūtimis – pradėjo skeryčiotis, neva jei nepatinkam, tai ir valink iš čia, nes pažįstam apsaugą – apsauginius iš tiesų pažinojome, nes tuo metu ten ištisai sėdėdavome, o jo niekad anksčiau nebuvome mačiusios. jis prisideginėjo cigaretę, bet staigiai atsitiesė ir trenkė jai per veidą – antausis pliaukštelėjo kaip klapūška, jurgos veidas persikreipė, dabar ji žiūrėjo į mus šunyčio akimis, tarsi galėtume išgelbėti nuo nuskandinimo.

mane tiesiog nunešė jo link, kai po kelių savaičių pamačiau prie to paties baro. per tą laiką buvau sugalvojusi, ką pasakysiu, bet dar nepradėjus jis, nežiūrėdamas į akis, nors savo žvilgsniu jį demonstratyviai varsčiau, paklausė, ką siūlau veikti, ir aš supratau, kad nežinau, nes apie tai nebuvau galvojusi, turėjau tik vieną scenarijų, kuris, jutau, gali ir nepraeiti. pasiūlė eiti kitur. buvo gėda, kad išeinu su juo, visi mane pažinojo kaip tą, kuri su niekuo neišeina, ir dėl to savotiškai gerbė, išvis nelabai supratau, ką darau, tik tiek, kad taip daryti blogai, blogai išeiti neperspėjus, nes jei kas atsitiks, niekas nieko nežinos. kartą taip jau buvo, kai girtos įsėdome į mašiną, nes indrė manė, kad tai mano draugai, o aš – kad jos, jie tiesiog buvo draugiški, mieli, o išvažiavus iš miesto prasidėjo tąsymasis, grasinimai, įžeidinėjimai ir tik įrodžius, kad mano tėvas mentas (iš tiesų tai buvo ne mano tėvas, o mamos draugas, jo telefoną iš kelinto karto pavyko atsiminti ir tie debilai net išdrįso jam paskambinti ketvirtą ryto, nes buvo tikri, kad meluoju), mus parvežė atgal.

lauke prisidegdamas paklausė, ar tinka „astorija“, pasakiau, kad nesu buvusi jokiame viešbutyje, tada jis paklausė, ar skridau lėktuvu, atsakiau, kad ne, kad man šešiolika ir aš niekada nebuvau išvykusi iš lietuvos, atrodė, jei kalbėsiu nuoširdžiai, tai jį paveiks, dažniausiai drąsa ir nuoširdumas paveikdavo tokius žmones, jis kiek priminė staską ir panašius, su kuriais, maniau, moku bendrauti iš kiemo, tūsų, iš krasnūchos, bet jis pradėjo juoktis, net ne juoktis, o krizenti, atrodė idiotiškai ir aš pasijutau kaip debilė, nes negalėjau, tiesiog nedrįsau paprašyti liautis ir jau po to išvis nebežinojau, ką sakyti, todėl ėjome tylėdami.

kambaryje pirmiausia uždegė toršerą ir, atsisėdęs ant lovos, ėmė suktis suktinę, o aš ramsčiau duris nežinodama, ar gultis į lovą taip, ar pirma nusirengti. baigęs pakvietė perspėjęs, kad čia hašas, – kelis kartus buvau rūkiusi žolę, todėl pasakiau, kad manęs neveikia. rūkėme žiūrėdami į kazimiero bažnę, po kelių dūmų supratau, kad man jau per daug, dabar net jei būčiau turėjusi ką pasakyti, nebūčiau galėjusi. nemėgau būti apsvaigus, tik kartą gyvenime rimtai prisigėriau per dėdės stasio jubiliejų, tikėjausi, kad užtems sąmonė ar panašiai, bet tik negalėjau paeiti, po to pradėjau siaubingai vemti prilaikoma žvengiančios pusseserės, o dabar smukau žemyn, šalta ramybė maišėsi su panika, nelabai supratau, ar jis atidarė langą, ar tik atrodo, kad girdžiu, kaip iš gatvės skverbiasi slopūs garsai, tarsi kažkas tyliai kalba, ir per dieną įšilusių dulkių kvapas. kai jis ėmė mane glamonėti, iš pradžių pirštais, tada liežuviu, pirmą kartą savo oda jaučiau kito žmogaus kvėpavimą, gyvybę, virstančią slopiomis šilumos bangomis, kuriose mano širdis daužėsi laiminga negalėdama visiškai nieko, kol pirmą kartą išgirdau savo pačios dejonę – ji priminė užspeisto gyvūnėlio inkštimą.

po to jis iškart atsistojo ir pasakė, kad išeina, bet aš galiu likti. nieko nenorėjau labiau, nei susisukti į kamuolį, užsitraukti antklodę ir taip tūnoti nejudėdama, kol viskas nurims, bet nors jau supratau, kad tai tik gilins mano pralaimėjimą, persilenkusi palovyje susigrabaliojau sijoną, kurį jis buvo primynęs tuo šlykščiu juodu riestu batu, ir pradėjau traukti į save – lėtai lėtai, atrodė, tai nesibaigs niekad. kai ėjome pro registratūrą, užsimerkiau ir įsikibau jam į parankę, nes klupčiojau beviltiškai, ir taip mes išėjome į lauką. pasakiau, kad takso nereikia, pareisiu, ir pasukau namų link. beprotiškai lėtai kilnodama kojas kartojau anglų kalbos abėcėlę, valso viens du trys, viens du trys, visokius eilėraščius – pelėsiais ir kerpėm, jau saulelė, manęs dar nebuvo, visus visus, kuriuos pavyko prisiminti, – tai ramino, tarsi dėstė žingsnius į seką ir taip padėjo užkilti į basanavičiaus kalną, kur jau supratau, kad tikriausiai pareisiu, nors vis dar negalėjau suvokti, kaip įmanoma jausti tokį malonumą, kai esi visiškai, absoliučiai pažeminta. o dar šlykščiau buvo, kad buvau „astorijoje“ ir niekam negalėsiu papasakoti, nes iškart klaus, su kuo buvau ir ar permiegojau.

kurį laiką laukiau ir bijojau, kas bus, kai vėl susitiksime, nes tuo, kad susitiksime, neabejojau, maniau, čia tik pradžia, toliau bus daugiau, vis įsivaizdavau, kad pasirodysiu stulbinamai, padarysiu jam bilen ką ir jis supras, kaip man tai nieko nereiškia, o po to galvodavau, kodėl jis man nepadarė nieko daugiau, bet jis daugiau nepasirodė ir tada pamažu pradėjau suvokti, kad ne tik nebus nieko daugiau – niekada nebepakartosiu net to, kas jau buvo. o tada ir mes kažkaip nepastebimai liovėmės lankyti „gvb“ – kuriam laikui persikėlėme į „men’s factory“, nes ten tūsintis tapo madinga, o po to išvis išsiskyrėme.

po dvejų metų – tai buvo mano baigiamieji mokyklos metai ir depresija pamažu jau kirto, bet dar laikiausi – su mama žiūrėjome žinias. kartojausi istorijos egzamino datas, bukas kalimas laikinai padėdavo, staiga pakėliau akis ir man pasirodė, kad matau jį telike. ten buvo reportažas iš teismo, norėjau paklausti mamos, kas vyksta, bet galvoje tarsi augantis aštuonkojis kerojo datos, gramatinės formos, formulės, raizgėsi visas tas mėšlas, kurio, visi sakė, man labai prireiks, – buvau devyniolikos ir visai, visai nebeturėjau ką daryti nei kur dėtis.