Hujova Gurka: trys moterų kartos ir nepakeliama praeities našta
Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.
Anne Marie Roviello teigimu, totalitarizmas veikia ne vien tik kaip fizinis, išorinis smurtas, bet ir kaip jėga, ardanti asmenybę iš vidaus. Kad galėtų iškęsti blogį, kuris vienaip ar kitaip palietė, žmogus yra priverstas represuoti tą savo asmenybės dalį, kuri yra blogio paveikta, – taip, kad ta dalis būtų apmirusi ir nuskausminta ir kad žmogus nebegautų jokių signalų apie patiriamą blogį. Šis represavimas yra lydimas draudimo kalbėti, pvz., draudžiama kalbėti apie lagerius ir koncentracijos stovyklas, visur sklando gandai apie siaubingus ten vykstančius dalykus, tačiau tai niekada netampa atvirų pokalbių objektu, blogis yra tarsi kupiūruojamas – iš sąmonės, iš kasdienių pokalbių, jis egzistuoja šalia, numanomas, nujaučiamas, tačiau neįvardintas.
Šiandienėje Vokietijoje nacių lyderių vaikų atsiminimai tebėra „nedidelis žanras“, tačiau vis dažniau klausiama – kaip jaučiasi tie, kurių vaikystės namus nuo krematoriumų kaminų skyrė vien tik žydintis sodas ir kurie anksčiau ar vėliau turėjo susitaikyti su faktu, kad vienas iš artimiausių ir pamatinį saugumo jausmą vaikystėje teikusių žmonių yra monstras, savo pramogai šaudęs belaisvius, o tūkstančius vyrų ir moterų, vaikų ir suaugusiųjų be gailesčio pasiuntęs mirti.
Nacių lyderių vaikų gyvenimai susiklostė skirtingai. Niklas Frankas, Hitlerio krikštasūnis, nacių okupuotos Lenkijos generalgubernatoriaus Hanso Franko sūnus, buvo septynerių metų, kai jo tėvas buvo nuteistas ir jam įvykdyta mirties bausmė. Niklas studijavo literatūrą, sociologiją bei istoriją ir tapo žurnalistu. Jis teigia, kad pirminė gėda ir nejaukumas dėl savo tėvo veiksmų laipsniškai peraugo į obsesinę neapykantą. 1987 m. jis parašė knygą „Tėvas: atsisveikinimas, arba sąskaitų suvedimas“, kuri savo atvirumu (pykčio apimto paauglio masturbacija, įsivaizduojant tėvo egzekucijos scenas) sukėlė visuomenėje kontroversiškas reakcijas. Vėliau, 1995 m., Frankas sukūrė pjesę „Tėvas“, 2005 m. pasirodė jo knyga „Mano vokietė motina“, o trilogiją užbaigė 2013 m. pasirodžiusi knyga „Brolis Normanas“, kurios pagrindą sudaro paties Niklo nesutarimai su vyriausiuoju broliu vertinant jų šeimos praeitį.
Niklas Frankas tapo vienu žymiausių nacizmo nusikaltimų liudytojų, o Heinricho Himmlerio dukters Gudrun likimas susiklostė priešinga linkme. Po karo, būdama paauglė, ji su motina buvo areštuota ir tardoma kalėjime ir tokiu būdu sužinojo, kad jos mylimas tėvas yra monstras, pasmerkęs mirčiai tūkstančius žmonių, kalėjime ją taip pat pasiekė žinia, kad tėvas nusižudė, – tada Gudrun ištiko fizinis ir emocinis šokas, ir ji ištisas dienas drebėdama klejojo kalėjimo celės lovoje, tuo metu jai buvo 15 metų. Šiandien Gudrun aktyviai dalyvauja organizacijoje „Stille Hilfe“, kuri remia tiek buvusius SS narius, tiek neonacių judėjimą, ir, sakoma, lig šiol nepaliovė žavėtis savo tėvu.
Visuomenei kiek mažiau žinoma Amono Götho istorija ir jo nusikaltimų našta, slegianti trijų kartų moteris. Amonas Göthas gimė Vienoje, turtingoje knygų leidėjo šeimoje, būdamas 17 metų, prisidėjo prie antisemitinės grupuotės „Heimwehr“, vėliau tapo nacių partijos nariu ir SS kapitonu ir yra žinomas visų pirma kaip Krokuvos Plašuvo koncentracijos stovyklos komendantas nacių okupuotoje Lenkijoje. Po karo buvo nuteistas mirties bausme ir pakartas netoli stovyklos, kurioje į mirtį pasiuntė „nenustatytą skaičių žmonių“. Kur dingsta blogis, kai kūnas paskutinįkart krūpteli ir atšąla? Kur dingsta blogis, kai virš Vyslos išbarstomi mirusiojo pelenai? Ar blogis nugalimas ir sunaikinamas, kai sunaikinamas kūnas?
Amono mylimoji Ruth Kalder
Amonas Göthas pirmą kartą vedė tėvų parinktą moterį, santuoka truko tik keletą mėnesių, vėliau vedė kitą moterį, su ja susilaukė trijų vaikų. Viskas pasikeitė 1943 m. žiemą, kai Amonas buvo paskirtas prižiūrėti Krokuvos Plašuvo koncentracijos stovyklos statybą ir čia, Krokuvoje, susipažino su Ruth Kalder, jauna kosmetologe ir pradedančia aktore, anuomet dirbusia Oskaro Schindlerio fabrike. Sakoma, kad Ruth Kalder įsimylėjo Amoną iš pirmo žvilgsnio ir jau po kelių savaičių pažinties atsikraustė gyventi į vedusio SS kapitono ir lagerio komendanto vilą.
Helen Rosenzweig, anuomet buvusi lagerio belaisvė ir asmeninė Amono Götho tarnaitė, mini Ruth Kalder kaip „nuostabiai gražią moterį“ juodais plaukais ir lygia balta oda. Jos teigimu, Ruth buvo Amoną stipriai įsimylėjusi ir nenuleisdavo nuo jo akių; šaltiniuose nurodoma, kad Ruth kelis kartus sustabdė ar bent sušvelnino Amono Götho smurtą belaisvių atžvilgiu (kalbama, esą draudusi iš balkono šaudyti į kalinius), iš esmės lageriu ne itin domėjosi, dažniausiai klausėsi muzikos, vaikščiojo užsidėjusi ant veido agurkų ir jogurto kaukę, o kad negirdėtų šūvių, tiesiog pagarsindavo muziką.
Raudonajai armijai artinantis, Ruth Kalder, tuomet besilaukianti, pabėgo į Vieną, čia ji susitiko su Amono Götho žmona – sužinojusi apie slaptus vyro ryšius, ši iškart padavė skyrybų prašymą. Amono ir Ruth dukra Monika gimė 1945 m. rudenį Bad Telco mieste, Vokietijoje. Kai ji gimė, Amonas Göthas jau buvo sulaikytas, o mergaitei nesulaukus nė metų buvo nuteistas mirties bausme ir pakartas. Ruth Kalder teigimu, sužinojusi apie nuosprendį, ji pražilo kone per vieną naktį ir nuo to laiko plaukus dažėsi juodai. Netrukus po jo mirties Ruth pasiėmė Amono pavardę – savo prašymą motyvavo tuo, kad jie negalėjo susituokti vien tik dėl karo, Amono tėvas patvirtino, jog jie buvo susižadėję. Ruth Kalder, tapusi Ruth Göth, laikė mylimojo nuotrauką virš savo lovos visą likusį gyvenimą.
Ruth Kalder per savo gyvenimą yra davusi keletą interviu. Vienas iš jų yra režisieriaus Steveno Spielbergo prašymu inicijuotas ir 1983 m. sausį įrašytas Jono Blairo (šiuo interviu Spielbergas vėliau rėmėsi kurdamas filmą „Šindlerio sąrašas“). Ruth manė, kad interviu klausimai bus daugiausia apie Schindlerį, tačiau visas pokalbis sukosi vien tik apie Amoną Göthą. Kitą dieną po interviu Ruth nusižudė, išgėrusi didelę dozę migdomųjų, – manoma, kad jos poelgį nulėmė tiek progresuojanti sunki liga, tiek sudėtingi emociniai išgyvenimai – kaltinimas moraliniu aklumu Holokausto laikotarpiu ir neblėstantys jausmai mylimam SS karininkui.
Britų aktorius Ralphas Fiennesas, įkūnijantis Amoną Göthą
Amono dukra Monika Hertwig
Amono dukrai Monikai tebuvo 10 mėnesių, kai tėvas buvo pakartas, o jo pelenai išbarstyti virš Vyslos. Ankstyvos vaikystės metais Monika, anuomet dar sėdėjusi motinos stumiamame vežimėlyje, buvo užpulta ir sunkiai sužalota peiliu. Kadangi užpuoliko tapatybė nebuvo nustatyta, liko neaišku, ar tai atsitiktinis smurto proveržis, ar keršto aktas, susijęs su jos tėvo nusikalstama veikla.
Monika užaugo manydama, kad tėvas didvyriškai žuvo kare, ir tik sulaukusi 13 metų iš savo močiutės sužinojo tikrąją tėvo gyvenimo ir mirties istoriją. Vos sulaukusi pilnametystės, Monika pagimdė dukrą iš trumpalaikių santykių su imigrantu iš Nigerijos. Kadangi tuo metu sunkiai vertėsi, dirbo 6 dienas per savaitę ir kovojo su depresija, mergaitę atidavė į globos namus, ją reguliariai lankė, tačiau sulaukusi septynerių metų mergaitė buvo įvaikinta. Monika vėliau ištekėjo už smurtingo vyro – kaip pati sakė, „norėjo simboliškai nubausti pati save“, paskui išsiskyrė, ištekėjo dar kartą ir pagimdė du vaikus.
Kaip Monikai sekėsi susitaikyti emociškai su savo kilmės klausimu ir tėvo praeitimi? 1993 m., pamačiusi Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“, kuriame Ralphas Fiennesas vaidina jos tėvą, lagerio komendantą, Monika patyrė tokį nervinį sukrėtimą, kad keletą dienų negalėjo net kalbėti. 2002 m. išleido knygą pavadinimu „Aš turėjau mylėti savo tėvą, argi ne?“, o 2006 m. inicijavo susitikimą su buvusia Krokuvos Plašuvo lagerio kaline, jos tėvo tarnaite Helen Rosenzweig. Helen iš pradžių priešinosi šiai idėjai, nes lagerio prisiminimai buvo pernelyg traumuojantys, tačiau vėliau sutiko. Viename interviu Helen prisipažino apie savo prieštaringus jausmus – viena vertus, jai buvo sunku matyti Moniką, kuri paveldėjo tėvo bruožus ir vien savo išvaizda priminė Helen apie jos kankintoją, kita vertus, ji žavėjosi Monikos drąsa ir užjautė ją pačią, matydama, kaip ji kenčia. Abiejų moterų susitikimas Plašuvo memoriale yra įamžintas Jameso Mollo dokumentiniame filme „Paveldėjimas“. Dvi moterys kalbasi Plašuvo vilos fone – vilos, kurioje viena iš pašnekovių buvo kalinama, savo akimis priversta stebėti, kaip nužudoma jos motina ir vėliau nužudomas motinos lavoną užkasęs jos mylimasis, ir pati tik per stebuklą išvengė mirties, o kita šioje viloje buvo pradėta iš didelės meilės ir aistros dviejų laimingų, įsimylėjusių žmonių.
Šiandien Monika Hertwig gyvena su savo antruoju vyru, kartu jie augina Monikos dukros, kuri yra priklausoma nuo heroino, sūnų. Berniukas prosenelio garbei pavadintas Amono vardu.
Amono anūkė Jennifer Teege
Pirmoji nesantuokinė Monikos dukra Jennifer, gimusi po trumpalaikio ryšio su studentu iš Nigerijos, jaunajai motinai susidūrus su emociniais ir finansiniais sunkumais, buvo atiduoda į globos namus. Čia ją lankydavo mama Monika Hertwig ir močiutė Ruth Göth, tačiau sulaukusi septynerių (kituose šaltiniuose sakoma, kad 3 metų) mergaitė buvo įvaikinta ir jos ryšiai su biologine šeima nutrūko – nuo to laiko su motina ji buvo susitikusi tik vieną vienintelį kartą, būdama dvidešimties. Apie savo nacį senelį Jennifer sužinojo visai atsitiktinai, kai bibliotekoje netyčia užtiko Monikos Hertwig knygą „Aš turėjau mylėti savo tėvą, argi ne?“ ir suprato, kad knyga yra apie jos šeimos istoriją. Pati Jennifer 2015 m. „New York Post“ publikuotame interviu teigia patyrusi šoką: „Aš skaičiau, skaičiau… negalėjau nieko daryti… žiūrėjau „Šindlerio sąrašą“, kur Ralphas Fiennesas vaidina mano senelį…“ Kituose interviu ji pasakoja, kaip su vyru, laikydamiesi už rankų, žiūrėjo filmą „Paveldėjimas“ – ten matė savo biologinę motiną, slegiamą nematomos naštos, palūžusią, ir istorinius kadrus, kaip jos seneliui vykdoma mirties bausmė, jis kariamas, virvė nutrūksta, pavyksta tiktai iš trečio karto, ir kaip jis ištaria savo paskutinius žodžius – „Heil Hitler“.
Nors Jennifer gyvenime netrūko sudėtingų ir galbūt traumuojančių patirčių – ji buvo atiduota prižiūrėti vienuolėms tesulaukusi 4 savaičių (kitur teigiama – 3 metų) ir tuo laiku buvo vienintelis tamsiaodis vaikas visame Miunchene, – kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad diena, kai bibliotekoje rado savo motinos knygą, buvo baisiausia jos gyvenime. Jennifer Teege patyrė didžiulį šoką, ji susirado psichoterapeutą, kuris specializuojasi teikdamas pagalbą nacių nusikaltėlių vaikams ir anūkams. Po ilgalaikės psichoterapijos, susitvarkiusi su savo jausmais, Jennifer metė darbą reklamos srityje ir pavertė savo kilmės ir gyvenimo istoriją pagrindiniu užsiėmimu. 2013 m. buvo išleista jos knyga „Mano senelis būtų mane nušovęs: juodaodė moteris atranda savo šeimos nacistinę praeitį“. Jennifer augina du sūnus. Apie jų reakciją į prosenelio praeitį nerašoma.
Hujova Gurka
Hujova Gurka yra kalva netoli Krokuvos Plašuvo koncentracijos stovyklos, tos pačios, kurios statybai vadovavo ir kurios komendantu dirbo Amonas Göthas. Čia 1944 m. balandį naciai, siekdami sunaikinti savo nusikaltimų pėdsakus, ekshumavo ir sudegino apie dešimt tūkstančių jau anksčiau nužudytų ir palaidotų žydų kūnų. Oficialiai teigiama, kad vietovės pavadinimas kildinamas nuo SS jaunesniojo puskarininkio Alberto Hujaro (arba Huyaro), vykdžiusio egzekucijas ir joms vadovavusio, pavardės. Vietos žmonėms taip pat gerai žinoma ir antroji šio žodžio prasmė, vulgariajame žargone suprantama kaip nuoroda į vyriškus lytinius organus. Antroji, neformali, šios kalvos pavadinimo reikšmė angliškai nurodoma kaip „Prick Hill“, nors tie, kurie moka rusų kalbą, gerai žino tikslesnę šio žodžio prasmę.
Apie paties Alberto likimą, karui pasibaigus, nėra žinoma.
