POLIN – Lenkijos žydų istorijos muziejus Varšuvoje
Kaip sukurti muziejų, kuris leistų truputį lengviau suprasti gan sudėtingus dalykus? Ir kokia kalba galėtų šią užduotį palengvinti?
Prieš porą metų Varšuvoje atidarytas naratyvinis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN pasakoja tūkstantmetę Lenkijos žydų istoriją. 1994 m. Varšuvos miesto valdžia paskyrė vietą būsimam muziejui. Jis turėjo iškilti pačioje buvusio Varšuvos geto širdyje, istoriniame prieškario žydų rajone Muranuve, priešais paminklą žuvusiems Varšuvos geto sukilimo herojams. Ilgą laiką juos buvo galima pagerbti prie paminklo prisimenant herojišką jų auką. Šiandien muziejus leidžia juos pagerbti prisimenant, kaip gyveno jie, jų protėviai ir vėlesnės jų kartos.
Tačiau atmintis – ne vienintelis muziejaus siekinys. Pagrindinės POLIN parodos kuratorė Barbara Kirshenblatt-Gimblett yra minėjusi posovietinio muziejaus idėją, t. y. muziejų kaip vietą, kurioje būtų galima laisvai ir be baimės kalbėti apie praeitį. Muziejus čia matomas ne tik kaip praeities „rodykla“, bet ir kaip Lenkijos visuomenės transformacijos agentas, kuriantis pasitikėjimo zoną, kurioje vyktų dėmesio vertos diskusijos.
Tokios diskusijos įmanomos, kai muziejus yra laisvas nuo įvairių politinių iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama nulemti, kas turi tapti nesvarstytinomis istorinėmis temomis, t. y. tuo, ką kartais bandoma vadinti siekiu formuoti valstybinę istorinę politiką, suteikiant istorinės atminties formavimui kryptį (naujausia LR Seimo iniciatyva). Muziejus yra pirmas viešos ir privačios partnerystės pavyzdys Lenkijoje, jo statybą ir įrangą finansavo šalies Kultūros ministerija ir Varšuvos miesto valdžia, o nevyriausybinės žydų organizacijos pasirūpino pagrindinės parodos kūrimu ir finansavimu.
Išvengus valdžios patarimų, POLIN ne informuoja, ką reikėtų žinoti vienu ar kitu Lenkijos žydų istorijos klausimu, o išlikdamas intelektualiai sąžiningas pasakoja šią istoriją taip, kad lankytojas pats gali nustatyti praeities įvykių reikšmę. Toks pasirinkimas liudija didelį muziejaus kūrėjų pasitikėjimą parodos lankytojų gebėjimu mąstyti ir jų gera valia siekiant suprasti Lenkijos žydų istoriją.
Tačiau kad šis pasakojimas būtų įtraukiantis ir autoritetingas, daug nuveikė ir pagrindinės muziejaus parodos organizatoriai, kurie kruopščiai apgalvojo ne tik parodos pasakojimo turinį, bet ir jo formą. POLIN idėjai skirtame straipsnyje „Istorijos teatras: 12 principų“ Barbara Kirshenblatt-Gimblett pažymėjo, kad pagrindinė muziejaus paroda vengia dominuojančio naratyvo, tačiau remiasi keletu konceptų, struktūruojančių visą parodos pasakojimą.
Pirmiausia parodoje kaip svarbiausias Lenkijos žydų istorijos laikotarpis išskiriama visa tūkstančio metų trukmės Lenkijos žydų istorija, prasidedanti nuo žydų pasirodymo Lenkijoje viduramžiais ir nusidriekianti iki pat šių dienų. Ši istorija pateikiama kaip integrali Lenkijos istorijos dalis, o ne kaip jos išnaša. Tačiau nors paroda pristato bendrą dviejų tautų istoriją, tai nereiškia, kad esama vienos istorijos. POLIN pasakoja sugyvenimo, varžybų, konfliktų, bendradarbiavimo ir integracijos istorijas, kuriose žydai buvo ne tik tie, kuriems kažkas atsitikdavo, bet ir tie, kurie kažką veikdavo. Kitaip tariant, tai yra pasakojimas ne apie daugumos ir mažumos santykius, o apie tai, kaip žydų atskirties ir integracijos sąveika sudarė prielaidas atsirasti atskirai ir unikaliai civilizacijai, kurios kultūra buvo žydiška, tačiau tuo pat metu ir išskirtinai lenkiška.
Muziejus šias istorijas pasakoja pirmuoju asmeniu, taip priartindamas parodos lankytoją prie konkrečių istorinių įvykių ir juose veikusių asmenybių. Jis girdi ne vieno apie viską pasakojančio istoriko balsą, bet daugybę balsų, formuojančių chorą, kartais natūraliai darnų, kartais ne. Dėl ypatingo parodos išdėstymo erdvėje tūkstančio metų Lenkijos žydų istorija skleidžiasi po truputį, lankytojui judant parodos erdve. Būdamas trečioje parodos dalyje „Paradisus Iudaeorum“, apimančioje laikotarpį po Liublino unijos, lankytojas negali numatyti to, kas atsitiks už kelių dešimtmečių, – masinių žydų pogromų ATR XVII a. vid. vykusio Chmelnickio sukilimo metu. Šiuo požiūriu jis yra tokioje pat padėtyje kaip ir tuo metu gyvenę ir ateities numatyti negalėję žydai.
Paroda pasakoja Lenkijos žydų istoriją, nesiekdama griauti istorinius stereotipus ir ginti Lenkijos žydų ar Lenkijos istoriją nuo įvairių klaidingų jos interpretacijų. Istorikai turi taisyti klaidas, bet jie neprivalo to daryti iš gynybinių pozicijų. Todėl POLIN nesistengia susitelkti išimtinai į Lenkijai nusipelniusių žydų herojų istorijas. Parodoje savo vietą atranda ir „nenusipelnę“ žydai. Perdėtas tokių nuopelnų demonstravimas reikštų atsiprašinėjančio objekto vaizdavimą, taip tik dar labiau sustiprinant stereotipišką užguito žydo įvaizdį.
Muziejaus sumanytojai siekė sukurti įsimenančią parodą. Tam ji visų pirma turėjo būti emocinga. Tačiau kad būtų įsimintina, ji taip pat turėjo skatinti mąstymą. Su tuo susijęs POLIN kūrėjų siekis kurti muziejų kaip tam tikrą pasitikėjimo zoną, kurioje būtų sudaryta galimybė paliesti sudėtingas Lenkijos istorijos temas. Čia parodos rengėjai stengėsi būti autoritetingi, bet ne autoritariški, Siekiantys ne pasakyti, ką žmonės turėtų žinoti apie vieną ar kitą istorinį įvykį, o padėti patiems susirasti atsakymus į parodos metu jiems kilsiančius klausimus. Taip atsiranda galimybė plėtoti daugiabalsį ir dialogui atvirą Lenkijos žydų naratyvą, kurio autoriais tampa pats muziejus ir jo lankytojai. Žinoma, neišvengiamai atsiras kontroversiškų temų, tačiau paroda ir nesiekia konsensuso.
Daug svarbiau sukurti erdvę, kuri nebūtų prikimšta (teisingos) informacijos, kuri neprimintų stilizuotos praeities „rodyklos“, bet taptų erdve, kurioje norėtųsi būti, t. y. erdve, kuri būtų sąžininga, skaidri (kaip ir pats POLIN pastatas), kelianti pasitikėjimą ir kurioje būtų galima diskutuoti neįsižeidžiant.
Pasak senos legendos, žydai į Rytų Europą atkeliavo bėgdami nuo Vakarų Europoje vykdytų persekiojimų. Miške jie išgirdo žodį „polin“ ir jį suprato kaip „po-lin“, kas hebrajų kalba reiškia „jūs ilsėsitės čia“. „Polin“ prasidėjo kaip Dievo žydams apreikšta vieta, kurioje, anot XIX a. Rytų Europos žydų švietėjo Gershomo Baderio, „jie iškart suprato, kad čia buvo apreikšta nauja vieta, kurioje jie galėjo įsikurti ir toliau ugdyti žydišką dvasią ir senąjį žydų mokymą“.
Šiandien POLIN pratęsia šią legendą.
