Nesugaunamasis Saulius Šaltenis

Saulius Šaltenis. Basas ir laimingas.
Romanas. V.: Tyto alba, 2016. 211 p.

Knygos linkusios integruotis į mano gyvenimą. Įsėlina ir būna. Kartais pasislepia kokiame atminties kamputyje ir išlenda tinkamu (arba visiškai netinkamu) metu. Geriau jau būčiau neskaičiusi „Baso ir laimingo“ prieš važiuodama į Romą, davatkiškai svarsčiau prie šv. Petro kapo. Net Vatikane persekiojo Šaltenio Kristus „meškėno akimis“, galvoje knibždėjo pagonių gyvatynas. Matyt, Vatikano bazilikoje Šv. Sakramento koplyčią saugantis tamsiaodis jaunikaitis šeštuoju jausmu pajuto artinantis paskutinių Europos pagonių palikuonę ir pastojo kelią: only to pray.

Šaltenio romaną pasirinkau po keleto turkiškų ir persiškų knygų, kurias skaitau tik iš šykštumo, nes galiu skolintis iš Rytus pamilusios bibliofilės sesės. Po tokių kūrinių man norisi namo, ilgiuosi ko nors krikščioniško. Ar Sauliaus Šaltenio romanas krikščioniškas? Klausimas, be abejo, nevykęs ir gali kilti tik žmogui, kuris nežino, kas yra Šaltenis. Buvau primiršusi. Jis vienas ryškiausių, netikėčiausių studijų metų atradimų, jo „Duokiškis“ ir „Riešutų duona“ taip ryškiai išsiskyrė iš visos lietuvių literatūros, taip pat ir Šaltenio kartos konteksto, kad atrodė kaip nužengę iš kito pasaulio. Neįprastas humoro jausmas ir lengvumas. Rimtai apie nerimtus dalykus arba nerimtai apie rimtus. Tiesa, lengva apsirikti ir neatpažinti juokų. Rizikuoju būtent tokį pasakojimo būdą priskirdama „Basam ir laimingam“. Romane daug skausmo, veikiausiai knyga ir gimusi iš skausmo, bet kartu joje daug ironijos ir farso, ir to, kas skaitytoją palieka šiek tiek nesupratusį – o kaipgi iš tiesų? Ogi susikurk tiesą pats – štai čia prasideda literatūros žavesys ir knygos ima gyventi kitų gyvenimuose.

Davatkišką klausimą apie krikščionybės ir pagonybės santykį romane kėliau sau ne kartą, nes šventojo istorijos atgaivinimas, t. y. sukūrimas, savaime implikuoja religines sąsajas. Bet Šaltenis išsprūsta iš bet kokių rėmų, jo lengvai neįdėsi į stalčiuką su užrašu „dievobaimingas“ ar „bedievis“, jam nerūpi religinės kategorijos. Jis smagiai žaidžia supindamas krikščionybę ir pagonybę, gamtiškumą. Net ant kryžiaus kabantis Jėzus – anaiptol ne dangiškas, visai susiliejęs su miškingu kelionės peizažu, žvelgiantis virš pagonių pelkių „savo išplėstomis lyg meškėno akimis“ (p. 80). (Iš smalsumo patikrinau „Google“ – meškėno akys visai ne didelės, tik apskritos ir liūdnos…) Ir pats Brunonas tarsi iš žemės išaugęs – visada basas, maitinasi šakelėmis, o paskutinę savo žemiškojo gyvenimo naktį praleidžia grūdų sandėly su jauna įsimylėjusia pagone, apleistas krikščionių Dievo, klejojantis.

Ne religijos, ne Dievas ir ne šventasis Brunonas knygoje svarbiausia. Tai romanas apie meilę, apie jos stebuklą. Iš Brunono būrio, išsiruošusio krikštyti pagonių, gyvi lieka tik trys, įsimylėjusieji – ne Dievą, o žmones. Dėl meilės jaunos aklos pagonės į vyrus įvesdintas Gosvinas nušnioja galvą savo dėdei, šventajam arkivyskupui Brunonui ir dar keliems bendražygiams. Jis dar labai jaunas, jis dar nežino, kas jo laukia, ir skaitytojai nežino ir nesužinos, tik bet kas ilgiau gyvenęs nuspėti gali… „Ramiai. Ir lengva ranka. [...] Visai nenoriu, kad mane kas svetimas. Mano galva tikrai daug mažiau verta negu tavo puikioji žalčių mergaitė. Nusiramink, jau ir dabar tu nebe vaikas. Bet kai nukirsi mums galvas, o, jau būsi visai kitoks… visai kitoks“ (p. 196), – sako jam dėdė, žiaurus ir sąžinės skrupulų neturintis karys, žygyje motiniškai globojęs ir nuo mirties saugojęs pagonių nukankinto brolio vaiką.

Labiausiai pasiseka Johanui, kuris nuo pat pirmos žygio dienos paslapčia meldėsi ne krikščionių Dievui, o mylimai moteriai Matildai. Jis vienintelis grįžta namo. Tiesa, suluošintas ir be ausies, be kojos, tačiau tiesiai į išsiilgtosios rankas… gražiai numirti. Jei kas nemėgstate liūdnų pabaigų, galite perskaityti ir kitaip – čia tik mano versija. Rašytojas nėra tiesmukas, ir tai nuostabu.

Romanas itin kinematografiškas, vaizdus, ypač jo pirmoji pusė. Vaizdiniai šiurpūs: mėnesienoje į žvaigždę viena akimi žiūrinti kumelė nudirta oda, kaimo prieigose kabalduojantys pakaruokliai vogtų grūdų prikimštomis burnomis, dėl mirusio elgetos kailinių besipešantys sušalę ir išbadėję Brunono bendražygiai, šaltinyje šviečiantys nužudytos pagonės palaikai. Tokioje aplinkoje dar labiau išryškėja basojo arkivyskupo Brunono misijos beprotybė: jie eina per purvą, apvogti, be maisto, tik su kryžium, vargonėliais ir didžiuliu varpu būsimai bažnyčiai naujakrikštų krašte. Brunonas žygiuoja giedodamas ir nieko nereikalaudamas, basas ir laimingas – bendražygiai supranta, kad jis kitoks, na, kaip prie būrio prisidėjusio pagonių elgetos sesuo, kuriai ant kaktos sidabro skridinėlis šviečia… Jie atlaidūs savajam lyderiui, dėl nieko nemaištauja ir jį saugo, jei pešasi, tai tik tarpusavyje. O kompanija beveik biblinė: išlaisvinti kaliniai, elgeta, vežikas, etatiniai kryžiaus žygių kariai ir dėl įvairovės – storas patogumų mėgėjas kapelionas bei dar vaikas Gosvinas. Iš pradžių šis rinkinys kiek nuvilia dėl savo stereotipiškumo, ypač kad padugnėms priskirtieji tampa beveik šventi, o kunigas atsiskleidžia taip, kaip dvasininkus buvo įprasta vaizduoti sovietinėje Lietuvoje: savanaudis ir apsirijėlis. Vis dėlto toks nereprezentatyvus „krikštytojų“ būrys kreipia skaitytojo mintį į sunkią, dramatišką krikščionybės kelionę ir puikiai dera prie bendro romano margumyno, ypač išryškėjusio antroje kūrinio pusėje, kai žygeiviai pasiekia pagonių žemę ir prasideda tikras bardakas. Norėčiau tikėti, jog jį autorius sukūrė sąmoningai, kad sustiprintų pagonių nelaisvėje atsidūrusių naujųjų krikščionių nerimą, šėlsmo tuštumos ir pralaimėjimo akivaizdoje dramatizmą, gal ir dviejų religijų – aiškios monoteistinės ir daugiakryptės panteistinės – skirtumus. Bet vis nepaliko įspūdis, kad kelias paras ore virpantis ir krikščionims ateitį lemiantis būgnų tratėjimas ir ragų blerbimas apsuko galvą ir pačiam rašytojui, nes antra romano pusė suvelta ir nuobodoka, visiškai disonuojanti su Brunono ir kompanijos kelione, kur kiekviena detalė aiški, prasminga ir taikli. Kryptingas žygis galiausiai baigiasi sunkiai paaiškinamu chaosu ir klampyne. Bet jei kada nors pagal šį romaną bus kuriamas filmas – o tikrai galėtų būti, – pagoniška apeigų, garsų, vaizdinių pynė atrodytų įspūdingai, atsikračius detalių pertekliaus.

Romanas nepretenduoja į istorinius. Tačiau barokiškai šiurpūs vaizdai primena, kad būta ir sunkesnių laikų. Tai guodžia mažai laimingą ir į dejones linkusį (tokia prigimtis), bet ne basą skaitytoją, kuris štai keliauja kur panorėjęs, maklinėja po marmurines šventųjų kankinių kapais nusėtas Romos bažnyčias bei vietos kavinaites ir nesuka galvos, kaip prieš tūkstantį metų Jėzus po jo protėvių pelkes klajojo ir kiek bei kam tos klajonės atsiėjo.