Nepakeliama (abituriento) būties lengvybė
Dvylikai vergovės metų einant į pabaigą, pradedu vykdyti minčių inventorizaciją. Nes, bent jau teoriškai, smurtas prieš gimtadieninę pinjatą turėtų baigtis saldainiais.
Svarbiausias įtikėtinas faktas – Švietimo ir mokslo ministerija kiekvienam užtikrina teisę gauti geros kokybės ugdymą.
Vis dėlto kiekvienas nihilistas žino, kad žodžiai „gerai“ ir „blogai“ iš esmės nesuteikia jokios papildomos informacijos.
Subjektyvus asmeninis gėrio apibūdinimas telpa į vieną sakinį, patiriantį ryškų kablelių deficitą: mąstyti negalima paskęsti paviršiuje.
Manau, jog daugelis nuoširdžiai norėtų naudoti smegenis pagal pirminę jų paskirtį ir padėti skyrybos ženklą po pirmo žodžio. Bet realybėje tektų pripažinti, kad skęstančiųjų gelbėjimas vis dar yra jų pačių reikalas.
Taigi, o kaip turėtume apibūdinti blogį?
Filosofė Hannah Arendt teigė, kad blogis yra banalus. Galbūt net šiek tiek kasdieniškas.
Šiandien, vaikščiodama mokyklos koridoriais, manau, kad tai išties be galo lėkšta – rutina, propaguojamas kičas, kiekvienąkart tokie pat, patogūs atsakymai į klausimą „kodėl?“ (pavyzdžiui: „nes taip parašyta programoje“ arba „egzaminai“), didelė simpatija „geniams“, sugebantiems „iškalti“ didelius kiekius lengvai paguglinamos informacijos, ir ilgi monologai, kuriuose nelieka vietos komentarams.
Išsamesnis mokyklinio blogio apibūdinimas sutelpa į Keno Robinsono TED konferencijoje pasakytą kalbą, keliančią paprastą retorinį klausimą – ar mokyklos žudo kūrybingumą?
Sutrumpintas variantas skambėtų maždaug taip – institucijos, rengiančios mus gyvenimui, stigmatizuoja klaidas, pamiršdamos, kad jei nepasiruošime klysti, niekada neišrasime nieko originalaus, pateikia keistą (kartais kyla įtarimas, jog užpatentuotais ekstrasensų metodais sukurtą) mokomųjų dalykų hierarchiją, orientuotą į visiškai nenuspėjamą šiuolaikinę darbo rinką, ir priverčia užsidaryti mąstymo dėžėje, išmetant „nepraktiškus“ talentus.
Kas sukūrė struktūrą, atsakingą už kūrybingumo nužudymą?
Nušvitimas šiuo klausimu ateina per paskutinį skambutį. Dviejų kartų sveikinimo kalbos nusviedžia mane spręsti lygčių sistemų ir ieškoti x ir y atstovų skirtumų – vieniems linkint viduje jausti nenutylantį skambutį, kompasą, kaip teisingai elgtis visuomenėje, o kitiems skatinant pasileisti plaukus ir duoti laisvę rokenrolui.
Marius Ivaškevičius (vienas iš dviejų gyvų žmonių programinės literatūros sąraše) laiko save atrastosios kartos atstovu, kaip priešingybe visoms iki tol egzistavusioms „prarastosioms“. Rašytojas teigia: „Užaugau blogio sistemoje, tačiau ji manęs dar nespėjo suluošinti. Pačiu laiku atėjo „teisingi“ laikai ir kone vienu metu su brandos atestatu „gavau“ išėjimą į laisvę.“
Turbūt šių metų abiturientų laida taip pat priklauso atrastiesiems – užaugintiems postapokaliptinės visuomenės, socializmo griuvėsių smėlio dėžėje. Utopijoje, virtusioje distopija ir po savęs palikusioje homo sovieticus anūkus, kurie nebesijaučia dėkingi Stalinui už laimingą vaikystę.
Jie dėkingi internetui.
Išauklėti „Tumblr“, „Youtube“ ar „Reddit“. Globalizacijos. Protestuojantys dėl Lukiškių aikštės liepų ir dramblių laikymo cirkuose. Gyvenantys lygių teisių pasaulyje po stabų saulėlydžio. Ir vis dar rengiami sistemos, pritaikytos pramonės revoliucijos fabrikų darbininkams.
Užupio konstitucija primena, kad žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę. Lygiai tas pats galioja ir visiems socialiniams konstruktams, todėl galime viltingai tikėtis, kad nestabilūs švietimo sistemos pamatai sugrius. Arba ji laimės konkursą dėl renovacijos ir apšiltinimo.
Ir vis dėlto „geras“ švietimas – mūsų visuomenės atspindys. Lygiai taip pat kaip ir politikai, siekiantys pratęsti mokslo metus, orientuotus į kiekybę vietoj kokybės, yra tik veidrodžiai, atgręžti į mus pačius.
Bet (pabaigoje) suteikiant nors šiek tiek pozityvumo – testamente būsimiesiems abiturientams mano perduodami tik du tikrai svarbūs palinkėjimai: pakartojant Steve’o Jobso kalbą Stanfordo universitete – stay hungry, stay foolish.
Ir nepamiršti kartu su „Crucial Features“ dainuoti ir džiaugtis dėl baime ir dvilypumu paženklinto vidinio sovietyno mirties.
P. S. O šių metų abiturientų – visiškai tiesiogine prasme – turbūt paskutinė legali vakarienė su daug bohemiško vyno jau laukia už kampo. Įleidžiami tik VIP svečiai, rankose laikantys asmeninę brandą liudijantį dokumentą. So put on your red shoes and dance the blues, nes šių metų liepos tryliktąją konfederacija pagaliau laimės ilgai užsitęsusį pilietinį karą.
