Malonė būti

Dievo vaizdinys, besiformuojantis konkrečioje istorinėje epochoje, perima jos bruožus ir savybes. Krikščionybė, o tai, vaizdžiai tariant, yra žydiškas monoteizmo vynas, supiltas į graikų filosofijos vynmaišius, natūraliai formavosi Romos imperijoje. Kristaus žinia, kad Dievas yra meilė, buvo nustumta į šalį. Dievas įgijo Romos imperatoriaus savybių ir tapo monarchu, kuris rūsčiai sprendžia žmonių likimus. Šiuo požiūriu imperinį ir meilės aspektus reikia atskirti. Aišku, Romos imperijos ir jos papročių bei gyvenimo būdo apnašos krikščionybėje yra neišvengiamos. Net popiežiai pradėjo mėgdžioti Romos imperatorius ir viduramžiais buvo sutelkę didelę politinę ir karinę galią, viršesnę už įvairių šalių karalių. Popiežiai paveldėjo Romos imperatorių funkciją. Krikščionybė turi ir graikų filosofijos apnašų. Tad jei norime įsismelkti į pačią krikščionybės esmę, jos irgi turi būti atmestos. Mūsų tikslas būtų išgryninti krikščionybės kaip meilės žinią, kuri ją tarp kitų religijų padaro unikalią. Romos imperatoriaus vaizdiniai ir graikų filosofijos konstruktai, priskirti Dievui, tik nutolina mus nuo Dievo kaip meilės.

Jeigu kas nors gyvenime nepavyksta, esame įpratę sakyti, kad tokia Dievo valia, ir nurimti, užuot toliau klausinėję save ir gyvenimą. Tačiau Dievas yra paslaptis ir tūkstantmetės tradicijos leidžia atpažinti kai kuriuos Jo aspektus. Bet svarbi problema, kad laikai, kai susiformavo tos tūkstantmetės tradicijos, radikaliai skiriasi nuo mūsų laikų. Dabar išgyvename esminę žmogaus sampratos pokyčių epochą, todėl ir Dievo samprata turi būti pritaikyta prie šios epochos. Nemanome, jog žmogus ką nors gera daro tik dėl to, kad tikisi atpildo pomirtiniame gyvenime, nes iš tiesų tai būtų mainai ir išskaičiavimas. Čia, pasaulyje, žmogau, tu kenti, darai įvairius gerus darbus, kaupi pliusiukus, kad po mirties patektum į rojų. Toks mąstymas yra labai primityvus išskaičiavimas, kuris neatitinka šių laikų žmogaus dvasios. Daug žmonių netiki nei Dievo, nei pomirtinio gyvenimo, nes netiki šiais mainais, kurie yra negudrus etinis triukas. Bet kuris etikas pasakys, kad reikia būti geram be jokio išskaičiavimo, vien iš pagarbos žmogaus orumui, nesitikint naudos sau, kad ir kokia ji būtų – ar gaunama šiame pasaulyje, ar būsima aname. Galima sakyti, kad nėra to anapus, kuriame dalintų dovanas už mūsų darbus, padarytus šiame pasaulyje. Tikėjimas atpildu pomirtiniame gyvenime yra vaikiškas ir subrendusiam žmogui netinka. Senoji Dievo samprata, Dievas kaip monarchas, kaip imperatorius, yra gerokai atgyvenusi, susiformavusi tada, kai gyvavo imperijos, monarchijos. Daug žmonių praranda tikėjimą, nes netenkina tokia Dievo samprata, kuri visiškai lemia žmogaus gyvenimą. Konkrečiai mūsų uždavinys yra paieškoti Dievo sampratos, kuri labiau tiktų šių dienų pasauliui.

Norėtume palyginti tradicinę ir netradicinę Dievo sampratą, kuri būtų ištikima Dievui kaip meilei, Dievui, kurį skelbė Jėzus. Tradiciškai suprantant Dievą, žmogus yra Dievo monarcho valdinys. Jis neturi valios laisvės, nes už jį sprendžia monarchas. Toks Dievas gali būti žiaurus ir negailestingas, nes pats vienas nusprendžia žmonių likimus. Apie visa tai, kas nutinka žmogui negera, yra sakoma, kad tokia Dievo valia, taip Dievas norėjo, bet visa tai yra į gera. Tradiciniame Dievo kaip monarcho vaizdinyje Dievas yra valdovas, o žmogus – Jo valdinys, kuris paklūsta Dievo valiai, atsisakydamas savo valios. Tokiame modelyje žmogus neturi savo valios laisvės. Kai turime Dievą kaip tironą, tai Jam turime nuolat dėkoti, kad esame, jausti amžiną kaltę Jam ir t. t. Čia negali būti net kalbos apie malonę būti, nes yra prievarta būti, sklindanti iš Dievo kaip tirono. Šį tradicinio santykio su Dievu modelį norėtume atmesti. Tokiu atveju pasiūlytume Dievą kaip tironą ir monarchą pakeisti Dievu kaip Didžiuoju Visatos Žaismininku, kuris neprimeta žmogui likimo, bet kuria žaismes ir leidžia sužaisti savo gyvenimo žaidimą dalyvaujant žaismėse. Toks Dievas būtų netradicinis, Jis nebūtų visatos imperatorius, bet būtų žaismių viešpats. Jeigu mėgintume Jį įsivaizduoti, tai būtų didžiųjų žaismių tinklas visatoje, kuris išjudina visatos judėjimą ir tapsmą, kartu ir Žemės planetos tapsmą, ir žmonių gyvenimą Žemės planetoje. Tarp Dievo kaip monarcho ir žmogaus yra susiklostęs griežtas ryšys ir subordinacija, kad žmogus neturi valios laisvės, o Dievo kaip Didžiojo Visatos Žaismininko ir žmogaus nesieja griežta subordinacija, nes juos sieja Didžiojo Visatos Žaismininko išmetamos žaismės, kurios ir leidžia pasauliui vykti. Didysis Visatos Žaismininkas yra didžiųjų visatos žaismių tinklas, kuriantis mūsų pasaulyje mažąsias žaismes. Pavyzdžiui, pavasarį pražysta medžiai, krūmai, gėlės, pučiantis vėjas kedena medžių lapiją, šnara nendrės, žmogus eina per gamtą, mato tą vykstantį pasaulį ir dalyvauja tuose vyksmuose. Tradicinio Dievo atveju tai yra griežta subordinacija tarp Dievo ir žmogaus, kai žmogus pajungiamas Dievo valiai, o kalbėdami apie netradicinio Dievo sampratą galime sakyti, kad tai švelni subordinacija ir nėra jokios būtinybės. Esant griežtai subordinacijai tarp Dievo ir žmogaus, gauname tai, kad žmogus neturi savo orumo, žmogus yra tik monarcho valdinys ir monarchas viską sprendžia už jį, lemia jo likimą.

Kai kalbame apie Dievą kaip Didįjį Visatos Žaismininką, tai tas Dievas išmeta pasauliui žaismes ir žmogus turi dalyvauti šiose žaismėse, būti nešamas žaismių kuriamų vyksmų. Dievas kaip monarchas, kuris atima iš žmogaus valią ir priverčia žmogų paklusti monarchui, kaip jau sakyta, nepaiso žmogaus orumo ir yra pajungiantis žmogaus valią sau. Dievas kaip Didysis Visatos Žaismininkas neprimeta žmogui likimo, bet likimas klostosi pagal tai, ką žmogus daro su Jo metamomis žaismėmis. Toks Dievas leidžia žmogui sužaisti savo gyvenimo žaidimą dalyvaujant žaismėse. Tad, jeigu klausiame, kodėl kas nors bloga nutiko žmogui, kad jis susirgo kokia nors liga ar atsitiko kas nors kita, reikia kalbėti apie tai, kad čia yra ne tik Dievo, bet ir žmogaus kaltė. Kai kalbame apie Didįjį Visatos Žaismininką, visa likiminė įtampa susiklosto Jo išmestose žaismėse, kuriose žmogus dalyvauja. Žmogus gali labiau dalyvauti saugančiose ar žalingose žaismėse: vartoti alkoholį, rūkyti, nesaikingai gerti kavą ir pan. Kai Dievas išmeta žaismes į pasaulį, daug atsakomybės perduodama žmogui. Jo likimas jau nėra besąlygiškai nuspręstas Dievo, žmogus irgi yra atsakingas už save. Tokį Dievo modelį siūlome kaip tinkamą mūsų laikų žmogui. Sigmundas Freudas kalbėjo: kai žmogus istoriniu požiūriu taps suaugęs ir savarankiškas, išsivaduos iš apribojimų, jam nereikės Dievo. Galima sakyti, kad Didžiojo Visatos Žaismininko žaismių išmetimas ir žmogaus dalyvavimas jose irgi tam tikra prasme reikalauja iš žmogaus brandos, buvimo drąsos ir pasitikėjimo gyvenimu. Nėra taip, kad žmogus visiškai neturi valios laisvės, nes ta valia yra subordinuota Dievo valiai ir žmogus paklūsta jai.

Apie Didįjį Visatos Žaismininką norime sakyti, kad Jo žaismės kyla „ex Nihilo“. Jos apskritai yra sunkiai apčiuopiamas dalykas ir Didysis Visatos Žaismininkas yra dìdžiosios žaismės tarp Niekio ir pasaulio atskirybių ir iš šių abipusių žaismių iškrinta tam tikrų atsitiktinumų. Tad mes jau nesubordinuojame tų atsitiktinumų Dievo valiai, bet jaučiamės patys atsakingi už tai, ką darysime su tais mums iškrintančiais atsitiktinumais. Čia žmogui reikia išminties, pasitikėjimo, drąsos gyventi.

O kur Dievas kaip meilė? Meilę suprantame ne kad tėvas geriau žino už sūnų, kurio valią reikia palaužti ir primesti tai, kas, tėvo supratimu, sūnui naudinga. Todėl tradicinio Dievo atveju negalime kalbėti apie meilę. Meilė – tai dalyvavimas dieviškose žaismėse. Tokiu atveju galima sakyti, kad, iš Didžiojo Visatos Žaismininko sampratos pašalinę monarcho sampratą, dabar turime pašalinti substancijos sampratą ir pasakyti, kad Didysis Visatos Žaismininkas yra akcidencijų žaismė be substancijos – nutiktys ir įvykiai, kurie išnyra iš Niekio ir kuriuose dalyvauja žmogus. Tikrai mylėti žmogų, čia turima galvoje ir gyvenimiškoji prasmė, nėra padaryti jį savo vergu, bet dovanoti jam laisvę laisvai elgtis. Kai tariamai mylime žmogų ir uždarome jį į auksinį narvelį – tai nėra meilė. Tikrai mylima tada, kai žmogui dovanojama laisvė ir pasitikima juo. Tad Didysis Visatos Žaismininkas ir kuria tokį santykį su žmogumi, kurio nebuvo tradicinėje Dievo kaip monarcho ar visatos imperatoriaus sampratoje. Mes neturime branduolio, kuris valdytų visas pasaulio nutiktis, visus dalykus ir visus žmones, sutrauktų į save ir primestų savo valią. Bet turime akcidencijų žaismes be branduolio ir be substancijos, tiesiog esama akcidencijų žaismių, kurios vyksta pasaulyje. Tad galime sakyti, kad meilės esama tada, kai žmogui dovanoji laisvę ir leidi jam rinktis, ir nebūtinai manai, kad tas žmogus pasirinks netinkamai.

Ką pasiekėme šiuo samprotavimu? Visų pirma išvalėme imperatoriaus ir monarcho vaizdinį, jį atkabinome nuo Dievo, kuris buvo paveldėtas iš Romos imperijos ir tų laikų, kai gyvavo monarchijos. Tada nuo Dievo atkabinome substancijos vaizdinį, kuris buvo paveldėtas iš graikų filosofijos, ir gavome žmogų, laisvai dalyvaujantį ir žaidžiantį pasaulio žaismėse. Iš esmės viskas pasaulyje vyksta ne taip, kad Dievas besąlygiškai nusprendžia visas šias pasaulio nutiktis. Tam tikru būdu galima sakyti, kad Dievas kuria žaismes tarp žmogaus ir savęs. Čia jau nėra griežtos subordinacijos, nes viskas priklauso nuo to, kaip žmogus reaguos į tas žaismes, kaip jose dalyvaus ir kaip žais savo gyvenimo žaidimą. Dievas yra didžiųjų žaismių tinklas visatoje. Tad Jis neturi branduolio, o yra laisvos akcidencijų žaismės, kurios nutinka pasauliui. Dabar pasakysime: jeigu žmogui nutinka kas nors negera, jis suserga ar dar kas nors atsitinka, tai įvyksta dėl to, kad Didysis Visatos Žaismininkas leidžia žmogui rizikuoti. Jis rizikuoja žmogumi gerbdamas jo orumą. Šią riziką skiria mylintis Dievas. Tik tada, kai Dievas myli žmogiškąją būtybę, jai dovanoja laisvę ir nenori jos paversti bevaliu valdiniu.

Paprastai pasaulio žaismes dengia įprastybė ir mes jų tiesiog nepastebime dėl žmogaus psichologinės sanklodos. Net žmogaus sielą dažnai gobia proto konstruktai, pro kuriuos žmogus negali prasibrauti savo giliosios esmės link. Žaismių dažniausiai nematome, nes paprastai galvoje nešiojamės stabilų pasaulėvaizdį ir jis trukdo matyti žaismes, jose dalyvauti, nes mes įvardijame pasaulį. Pasaulėvaizdį sudaro pasaulio vardų reikšmės kaip daiktų vaizdiniai. Kyla klausimas, kaip įžvelgti žaismes ir kaip jose dalyvauti. Aišku, čia nėra jokios technikos. Vienintelis dalykas, ko reikia, – atvirumo pasauliui. Žaismės užkabina žmogų, pagauna jo sielą ir jį traukia toliau dalyvauti žaismėse. Įvykiai, kurie pabudina žmogų iš pasaulėvaizdžio snaudulio ir leidžia dalyvauti žaismėse, yra niekaip nenumatomi, niekaip nesukontroliuojami ir niekaip nenuspėjami. Žmogui reikia nuolat būti atviram pasauliui ir galbūt jį pagaus pavasarį gatvėje žydintis kaštonas ir jis pamatys gyvybės stebuklą, kaip skleidžiasi žiedas, kaip saulė atsispindi lapijoje, kaip pučia vėjas ir kedena kaštono lapus. Tose žaismėse žmogus dalyvaus ir pajus, kad šitas kaštonas yra Dievo pėdsakas pasaulyje.

Tradicinė Dievo kaip visatos imperatoriaus, kaip monarcho, kaip tirono samprata suvaldo žaismes, žmogui primeta kaltę ir padaro jį besąlygiškai priklausomą. Tada gyvenimas – tai kliautis Dievu, atsiduoti Jo valiai, nes būtent taip Jis nori ir geriau žino negu konkretus žmogus. Netradicinė Dievo samprata – Didysis Visatos Žaismininkas – išmeta į pasaulį žaismes, iš žmogaus reikalauja atvirumo pasauliui, pasaulio žaismėms ir dalyvauti jose. Ši Dievo samprata labiau atitinka šių laikų žmogaus pasaulėjautą. Matome, kad mūsų visuomenė pasikeitė, ji jau ne monarchinė, o demokratinė. Dievas irgi turi įgyti tokių bruožų, kurie atitiktų žmogaus buvimą demokratinėje visuomenėje. Tad neteigiame, kad čia naujas Dievas, bet tiesiog naujas Dievo įsivaizdavimo būdas remiantis mūsų epocha, kuriantis savo sąvokas, lygiai kaip pirmieji Bažnyčios tėvai perėmė Platono ir Aristotelio terminus ir pritaikė Dievui. Siūlomas Dievo vaizdinys nėra tikrasis tradicinis Dievas, bet tai mėginimas suprasti Dievą mūsų demokratinėje visuomenėje. Žmogus tik siūlo, konceptualizuoja įvairias prieigas Dievo link ir atsižvelgia į savo epochos ir visuomenės poreikius bei pasaulėjautą. Tai yra svarbiausia. Nesakome, kad Dievo kaip monarcho sąvoka yra šėtoniška ar pan., tik pripažįstame, jog Dievas kaip monarchas buvo savaime suprantamas tada, kai pasaulyje vyravo monarchijos ir norėta savo valdovo vaizdinį projektuoti į Dievą. O dabar savo buvimą demokratinėje visuomenėje norime projektuoti į Dievą.

Tačiau kur glūdi malonė būti? Tai, kad Dievas besąlygiškai nulemia žmogaus valią, čia nėra jokios malonės. Malonė būti atsiranda tada, kai Dievas dovanoja žmogui laisvę dalyvauti dieviškose žaismėse ir žaisti. Tikra malonė būti, kai pasaulio įvykiai išnyra iš Niekio ir tu dalyvauji tuose įvykiuose, juose žaidi ir esi laimingas, kad turi savo valią ir pagal ją sprendi, kaip gyventi. Malonė būti – tai džiaugsmas, kad esi, kad matai pasaulio neišsemiamą turtingumą, kad tau atsiveria vis naujos pasaulio perspektyvos, kad matai daiktus vis nauju kampu, kad patiri grožio blyksnius, nuostabos įvykius ir keistumo būsenas. Gyvenimas yra didesnis už bet kokią prasmę, kurią jam priskiriame. Tai reiškia, kad didesnis už bet kokią mokslinę ar teologinę (taip pat ir dėstomą šiame tekste) mitologiją, kuria remdamiesi suprantame pasaulį. Norint prisiliesti prie gyvenimo, reikia atmesti visus jo aiškinimus, įskaitant įvairias mitologines ir teologines schemas. Mitoteologinės ir mitomokslinės schemos, projektuodamos savo reikšmes į pasaulį, uždengia ir maskuoja gyvenimo stebuklą, kuris visados yra daugiau negu kalba, negu mūsų pasaulėvaizdžiai ir kiti naratyvai, todėl pastarieji dalykai supaprastina gyvenimo dovaną. Bet iš kur ateina gyvenimo dovana, jeigu atmetame mitoteologines ir mitomokslines prasmes ir naratyvus? Gyvenimo prasmė kyla iš Niekio ir tai yra vienintelis jos paaiškinimas, jos nelygstamumo ir nepakartojamumo apibrėžimas. Jeigu mėgintume aiškinti, tai supaprastintume, priskirtume tam tikrą schemą, tam tikrą priežastingumą, tam tikrą vaizdinį prie gyvenimo dovanos. Tai būtų labai supaprastinta gyvenimo samprata, ji neatitiktų tikrovės ir žmogus jaustųsi apvilktas ankštais marškiniais.

Meistras Eckhartas Dievą laikė Niekiu, nes Dievas nesutampa su tais predikatais ir savybėmis, kurias Jam priskiriame, ir yra didesnis už juos. Mes galime sakyti, kad Dievas yra protingas, geras, išmintingas, bet Jis yra daugiau negu tai, ką mes Jam priskiriame. Šiuo požiūriu Meistras Eckhartas priėjo prie minties, kad Dievas yra Niekis, kaip niekam konkrečiam nepriskiriama sritis. Taip pat jis sakė: kol žmoguje neapsigyvens Niekis, atsižadėjus pasaulio, tol į žmogaus sielą neįeis Dievas. Kai šiame tekste kalbama apie Niekį, tai nėra negatyvus Niekis, jis pozityvus. Sakydami „pozityvus“, neturime omenyje pozityvizmo filosofinės srovės ir nuo jos atsiribojame. Pozityvus mums reiškia „gyvenimą teigiantis“, o negatyvus – „gyvenimą neigiantis“. Iš Niekio išnyra pasaulio įvykiai, pasaulio žaismės ir tai yra vienintelis jų aiškinimas ir mėginimas būti dėkingam už buvimą. Žaismės yra Niekio ir pasaulio atskirybių sūkurys, kai atskirybės sukasi Niekyje. Didysis Visatos Žaismininkas, išjudindamas atskirybių sūkurius Niekyje, dovanoja žaismes pasauliui ir taip pasaulis vyksta. Jeigu schematizuosime, jeigu priskirsime gyvenimui priežastinius aiškinimus, tai tik atitolinsime save nuo gyvenimo stebuklo. Kadangi gyvenimas yra didesnis už tą prasmę, kurią jam suteikiame, tai niekados nepavyks racionalizuoti ir paaiškinti gyvenimo, primesti jam proto schemų ir logikų, kurios padarytų jį skaidrų. Tai apima ne tik kasdienes tiesas ir situacijas, bet ir teologines bei mokslines tiesas. Užuot sakius, kad gyvenimas kyla iš vienokių ir kitokių priežasčių, reikia pripažinti aiškinimų, primetamų gyvenimui, bergždumą ir sakyti, kad gyvenimo įvykiai kyla iš Niekio. Tad tikindami, kad gyvenimo įvykiai kyla iš Niekio, o ne iš Dievo tironijos, neatmetame Dievo, bet sakome, kad Dievas yra Niekis. Kalbėdami apie Dievą atsisakome imperatoriaus, monarcho, tirono vaizdinio. Sakome, kad Jis yra Niekis ir iš Jo kyla įvairios žaismės, kuriose dalyvaujame. Kai įsivaizduojame galutinę ir fundamentalią gyvenimo priežastį, tai visados ji yra mūsų proto konstruktas, o ne pats tikriausias gyvenimo priežasties aprašymas. Todėl visos teologinės schemos ir visi mokslo aiškinimai tėra įvairios mitologijos, kurios yra žmogaus sukurtas antstatas ant gyvenimo nuogo veržlumo. Gyvenimas savo veržlumu visada yra išmintingesnis už visas mūsų teorijas ir primetamus aiškinimus. Todėl, užuot aiškinus šias schemas, įrodinėjus ir ieškojus, kaip jos atitinka gyvenimą, reikia pripažinti, kad gyvenimas yra didelė mįslė, kuri niekados iki galo nebus įminta. Ši mįslė kyla iš Niekio ir jos aiškinimai turi pasitraukti, nes gyvenimas yra daugiau už jo aiškinimus. Gyvenimo vyksmas ir veržlumas, kuris mums duotas, atmetus visas mokslines ir teologines mitologijas, yra vienintelis dalykas, už kurį turime būti dėkingi visatos paslapčiai. Jai turime dėkoti už malonę būti. Tai, kad duotas gyvenimas, nepaisant nieko, yra didžiausia malonė, o pastangos racionalizuoti gyvenimą jį pagrindžiant yra antrinis dalykas, kuris niekada negali išsemti gyvenimo dovanos, nes ji yra didesnė už mūsų priskiriamas prasmes, schemas, modelius ir t. t.

Dar kitaip sakant, gyvenimo vyksmas yra veržlumas ir jis nutinka čia ir dabar, jis yra kaip uola, stūksanti laiko vandenyne ir skalaujama jo bangų. „Čia ir dabar“ yra vienintelė realybė, nes praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Praeitis ir ateitis yra proto projekcijos ir šiuo požiūriu žmogiškieji proto konstruktai, todėl su gyvenimo vyksmu mažai ką turi bendra. Šis „čia ir dabar“, prieinamas žmogui, yra vienintelė buvimo malonė, už kurią reikia dėkoti. Aišku, ta malonė nėra savaime duota, ji gali būti prarasta. Mes labai dažnai prarandame buvimo malonę tada, kai apima nuobodulys ir tenka stumti laiką. Vadinasi, praradome malonę būti, kuri yra „čia ir dabar“ dovana. Nuobodulio veikiami nedalyvaujame „čia ir dabar“, bet persikeliame į proto vaizdinių pasaulį ir jame dalyvaujame. O jis savo ruožtu mus atitveria nuo dalyvavimo spontaniškame „čia ir dabar“, kuris, kitaip nei proto vaizdiniai, apimantys praeitį ir ateitį, mus įtraukia į dabartį ir džiugina, todėl laiko stūmimo problema išnyksta – už tai ir turime dėkoti. Reikia dėkoti už įvairius savo gyvenimo įvykius, už mums siūlomas žaismes ir dalyvauti jose. Tai daug šiuolaikiškesnis Dievo įsivaizdavimas negu tas, kuris buvo Romos imperijoje, kai Dievas buvo suprantamas kaip tironas, kaip monarchas, kaip visatos imperatorius. Tik dabar priartėjome prie suvokimo, kad tikrai turime būti dėkingi už savo buvimą – už malonę būti, už džiaugsmą, kad esame, nes tirono, monarcho, imperatoriaus vaizdiniai mus daro kaltus ir jaučiame kaltę, kad esame, o išsivadavę iš šių sampratų mes pradedame jausti nesumeluotą malonę būti. Ir tai yra svarbiausia.