Kas man rūpi, kaip ir kur aš numirsiu?
Husseinas Habaschas yra kurdų poetas, rašantis kurdų ir arabų kalbomis. Gimė 1970 m. Sirijoje, tačiau jau daug metų gyvena Bonoje, Vokietijoje. Jo poezijos rinkiniai išleisti Madride, Kaire, Damaske, Londone, eilėraščiai spausdinti įvairiose tarptautinėse antologijose, poezija versta į vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų, turkų, persų, uzbekų, rusų, rumunų kalbas. Yra dalyvavęs daugelyje poezijos festivalių įvairiose šalyse.
Padedu galvą ant užmaršties akmens ir dainuoju liūdną dainą:
„Kas man rūpi vieną dieną skurde numirti, vargingesniam nei vargingiausi pasauly. Abu mano vaikai valgo obuolius ir kramto granatmedžio vaisiaus perlus,
ir tai yra svarbiausia.
Kas man rūpi, kad aš vieną dieną numirsiu ir vėl prisikelsiu, kad vienas paskui savo karstą gedulingoj palydoje žengsiu.
Kas man rūpi, ar aš apskritai prisikelsiu.
Abu mano vaikai džiaugsmingai šnabždas ir kuždas kaip įsimylėję,
ir tai yra svarbiausia.
Berlyne atgulė Sarkonas Boulosas savo ligos palaužtas kaip angelas, svaigulį mėgęs.
Vienišas jis svirduliavo alsuodamas mirtį, toks pat vienišas kaip ir būdamas gyvas.
Kamalis Sebti mirė ant sofos savo namuos Nyderlanduos.
Jis mirė kaip užmirštas princas.
Akilas Ali mirė ant šaligatvio, tarsi būtų užgimęs
būti šaligatvių genijum.
Mahmudas Albraikanas buvo nužudytas plėšiko peilio dūrio. Jis mirė, tarsi būtų švyturys, viliojantis piratus prie jo kišenių, kuriose nei aukso, nei pinigų nėra būta.
Taigi, kas man rūpi, jei aš kurią dieną numirsiu kokiam bare ar kokioje diskotekoj, galbūt naktiniam klube ar ant apatiškos kekšės krūtinės kokiam bordelyje!
Mano vaikai valgo gruzdintas bulvytes su majonezu,
tai yra svarbiausia.
Taigi, kas man rūpi, jei aš kada žūsiu gaisre ar nuskęsiu, o gal net būsiu pasmaugtas
arba sutraiškytas,
arba būsiu priverstas nusinuodyti dujom, kaip mano sesuo Sylvia
Plath.
Kas man rūpi, jei mano gimtadienio dieną man bus įvykdyta mirties bausmė kaip Dilshadui Merivaniui, nuostabiam Kurdistano angelui.
Kas man rūpi, jei aš iš alkio numirsiu arba kaip belaisvis. Galbūt žūsiu po lekiančio traukinio ratais kaip mano sielos giminaitis Attila Józsefas.
Kas man rūpi, jei mane nužudys padugnių rankos, kaip mano brolį Garcia Lorcą, arba jei būsiu pakartas kaip mano draugas Hasanas Mutlakas, Bagdado Dabada.
Svarbu tai, kad abiem mano vaikam viskas sekas.
Svarbu tai, kad aš atsisveikinimui rašau beduiniškus meilės eilėraščius, įkvėptas flirtuojančių padavėjų arba siluetų žavių mergaičių, kurios koketuodamos kavinėje šmėsčioja.
Abu mano vaikai žaidžia, mano duktė šukuoja savo dukros Barbės plaukus,
o mano sūnus žaidžia su automobiliuku, ir tai yra svarbiausia.
Kas man rūpi, jei aš būsiu nužudytas išdavikiško peilio dūrio ar nunuodytas cikutos lašais kaip mano dėdė Sokratas.
Kas man rūpi, ar Atėnuose, ar Berlyne, Londone ar Beirute, Damaske ar Madride, ar nepakartojamam Vašingtone…
Sostinės visur vienodos.
Mirtis yra bastūnas šuva, kuris perkerta horizontą.
Mano abu vaikai priešais save ritina kamuolį, kuris primena gaublį, ir šią akimirką atrodo nuostabūs,
ir tai yra svarbiausia.
Kas man rūpi, jei aš mirsiu benamis arba tremtinys, raižomas skausmo ir liūdesio, galbūt kaip girtuoklis, ar net mirsiu savo bičiulių ilčių sumaltas, kaip tai visiems poetams nutinka.
Svarbu tai, kad aš dabar Marios Callas balso klausausi ir jis mano sielą užgauna.
Abu mano vaikai įstabiai nekaltai užmigo,
ir tai yra svarbiausia.
Kas man rūpi, jei aš mirsiu iš visų pusių supamas apgavystės ar netgi skrosdamas beprotystės bangas, arba kaip mano bičiulis Cioranas, iš begalinio nuovargio ir nemigos, klajodamas po naktį ir savo likimą šalčiui ir kliedesiui patikėjęs.
Abu mano vaikai šypsosi per miegus ir sapnuoja
tikriausiai žvirblius ir drugelius,
ir tai yra svarbiausia.
Kas man rūpi, ar aš mirsiu, o gal ir ne.
Tai lygiai nesvarbu, kol mirtis reiškia sielos atsiskyrimą nuo kūno. Savo sielą
aš praradau jau prieš amžinybę užmaršties girioj.
Kas man tada rūpi, kas man tai rūpi?“
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas
