Kaip išdrožti tikrą Rūpintojėlį?

Apie gyvenimo vingius, šeimą ir giminę, gimtąsias Luknes (Skuodo r.), Dunikos tyrus, kuršių miškus ir įvairiapusę liaudišką kūrybą su medžio drožėju VALIU GIRDŽIŪNU kalbasi Juozas Šorys

 

– Norėčiau žemaitiškai pasirokuoti su Jumis iš pradžių, pavyzdžiui, apie giminės šaknis, tėvus, gimtąjį parubežinį Luknių kaimą (Skuodo r.), vos kelių šimtų metrų atstumu prigludusį prie Latvijos sienos, esantį istorinių kuršių žemių vidury…

– Jau mano tėvo senelis Motiejus Girdžiūnas gyveno Luknėse. Nežinau, iš kur jis čia buvo atsikėlęs, bet buvo nusipirkęs ūkį, turėjo apsčiai žemės. Buvo bagotas žmogus, sako, kad nemažai turėjo ir auksinėlių.

Senais laikais bene kažkur prie Rūšupių ar kur kitur netoli to kaimalio Napoleono kariuomenė, kai traukėsi, buvo paslėpusi visokias brangenybes. Ten gyveno ir gerai besitvarkantis ūkininkas Kazimieras Dirkstys (Dirkstis). Gimęs jis buvo apie 1818 m. Luknių kaime senoje sodyboje, kurios troba ir keletas senų medžių buvo išlikę iki 1989 m. (tada ten gyveno A. Rima). Užaugęs jis paliko tėviškę ir išsikėlė į Rūšupių kaimą, ten įsikūrė dideliame ūkyje. Kartą jo pasamdytas piemuo prie Luobos upelio ganė gyvulius, iš nuobodulio ar šiaip iš neturėjimo ką veikti ėmė krapštinėti jo skardžius, kol labai nustebęs pamatė, kad iš ten ėmė lįsti kažkokios skrynios galas. Dar pakrapštė ir pamatė, kad ten guli didelė skrynia kaustytais galais. Tada piemenukas parbėgo namo ir viską papasakojo šeimininkui. Tas sako: „Gerai, eik, suvaryk gyvulius į laidarą. Šiandien šventa diena (buvo sekmadienis) – ir tu galėsi pailsėti, ir karvės lai pailsi…“ Dar gerai jį pavaišino, paguldė kamaroje ir piemuo užmigo. O šeimininkas nuėjo prie to upelio, apie kurį pasakojo piemuo ir prie kurio augo dvi eglės. Nuėjęs į tą nupasakotą vietą ir ilgai tame upelio skardyje neieškojęs greitai rado skrynią. Parėjęs piemeniui pasakė, kad karves po pietų varytųsi į geresnę ganyklą. Dar anam į terbelę įdėjo geresnės užkandos, kad būtų daugiau kontėnts (patenkintas – J. Š.). Ir išsivarė jis karves į tą pusę, kur liepė šeimininkas. O gaspadorius su žmona pasikinkė arklius į velkes, pritaikytas akmenims ir kitokioms sunkenybėms vilkti, nuvažiavo prie upės ir iš skardžio išlupo tą skrynią. O ta buvo sunki, vos pakeliama, dviese sunkiai užtempė ją ant velkių ir parsivežė namo. Paslėpė klėtyje. Kai su laužtuvu atidarė (atrakinti nebegalėjo, spyna buvo užrūdijusi), tai pamatė tiek aukso ir sidabro, žvakidžių, įvairių pinigų, indų, taurių, papuošalų, brangių ginklų… Daug visko, ką jau buvę Rusijoje prancūzai prisiplėšę iš turtingų dvarų. Susikrovę jie turtus į tą skrynią ir vežęsi su savim, bet kai Napoleonui ėmė griūti visa jo armija, tai nieko nebeišėjo, gavo auksą pakasti, o patys prancūzai, sako, vos beišbėgo. Ir pats Napoleonas, sako, tik pačimier (vos vos, per plauką – J. Š.) beišnešė kaulus. Sakė, kad buvo pasidarę ir planus, kur buvo užkasę tas brangenybes. Dirkstys niekam nesiskelbė apie lobį, su protu susitvarkė – Rygos bankuose atsidarė sąskaitas, kitą dalį pavertė auksiniais carinės Rusijos rubliais, prisipirko daug gerų arklių ir galvijų, įsigijo padargų, pasistatydino naujus trobesius… Žmonės kitaip jo nevadino – tik bagotasis Dirkstys. Ir Smetonos laikais, kai jau buvo praėję daug laiko, sako, buvo su tuo planu atvažiavę kažkokie prancūzų mokslininkai, norėjo surasti tą lobį. Nors aplinkinių žmonių nekalbino, neklausinėjo, bet anie suprato, ko tiems prancūzams reikėjo. Sklaidė popierius ir pagal juos kažko ieškojo netoli Luobos upelio… Vis kažką matavo, tikrino apie tą vietą, kur skrynia su auksu buvo užkasta. Tos dvi didelės eglės, pagal kurias buvo galima atpažinti vietą, irgi tada jau seniai buvo nupjautos, todėl sunku jiems buvo besuprasti, kur tie prancūzų kariškiai paslėpė auksą… Žmonės pasakojo, kad toje vietoje, kur buvo atrasta skrynia, Dirkstys buvo pastatydinęs koplytėlę, bet prancūzai į ją dėmesio nekreipę ir nieko žmonių neklausinėję.

O tas Dirkstys, kaip sakiau, buvo palikęs bagotas žmogus. Sugalvojo už tai ar Dievui atsidėkoti darydamas apžadus, kad pasveiktų, nes jo kojos visą laiką buvo žaizdotos, kraujuojančios, Rygos daktarai net pajuodusius kojų pirštus buvo nupjaustę. Nuliedino jis varpą Skuodo bažnyčiai. Seniau jos varpeliai buvo dideliai maži ir švaki (prasti, netikę – J. Š.). Nuliedino tą varpą Rusijoje, Naugardo gubernijoje, Pelagijos Ivanovnos Usačiovos liejykloje. Ant varpo jis liepė išlieti žodžius: „Aniole Sarge gelbėk mus idant neprapultumem amžinai walandai sūda Dieva! Szita warpa isteigi skuoda kataliku Bažnicze Kazimieras Dirkstys 1891 metuse.“ Nuliedino tą varpą, parvežė – varpinės tada nebuvo, tarp dviejų medžių įkišo kartį ir pakabino tą varpą.

O tas Luknių Motiejus Girdžiūnas pasakė: ir aš taip ir dar geriau galiu padaryti. Sako, vienas tiek negaliu, bet su susiedais –

galiu. Turėjo gerą kaimyną Juozapą Paulauskį ir su juo surokavo (sutarė – J. Š.), kad kartu padirbins dar didesnį varpą. Nenorėjo jie atsilikti nuo jaunystės kaimyno ir draugo. Ir jie toje pačioje Rusijos liejykloje užsakė dar didesnį varpą. Ir jiems rusai nuliejo tą varpą ir ant jo buvo užrašyta, kad tą varpą nuliedino Luknių sodos gaspadoriai Motiejus Girdžiūnas, padedamas Juozapo Paulauskio. „Ant wisos žemes iszejebalsas anu ir ant apskrituma zemesodei anu. St. Paulus St. Petrus. Szita warpa isteigi skuoda kataliku bažnicze gaspadore Lukniu Motiejus Girdziuna su pagelbu Juzupa Pawlowsky. Izdielije zavoda Pelagieji Juhanowni Usaciewoi w waldie Nowogorodskoj guberniji wies 73 p 5 f.“ Kai jau jį pakabino, tas Dirkstys ir sako: „Taip nebus. Mano viršus bus!“ Užsakė savo antrąjį, o iš viso – trečiąjį varpą Skuodo bažnyčiai. Dar didesnį. Didesnį ir už tą didžiausią, kurį nuliedino lukniškiai. Ant jo liepė užrašyti tokius žodžius: „Szw. Kazimiers. Asz to tikrai noru ir szauku jog wisi miletu Diewa uzlaikidami prisakimus Ano. Szita warpa isteigi Skuoda Kataliku Baznicze Kazimiers Dirkstis 1896 metuse.“ Ir dabar Skuodo bažnyčios varpinėje yra trys visokio didumo varpai.

Ir tas tėvo bočelis, kai jau žmogus buvo senatvės sulaukęs ir gulėjo lovoje… Tėvas man yra pasakojęs, kad ir anas, ir tėvo tėvas Untonas (Antanas – J. Š.) Girdžiūnas buvę pijokai, dideliai išgeriantys vyrai. Caro laikais jis buvęs kažkiek pamokytas ir buvęs ar kaimo seniūnu, ar desėtninku (dešimtininku – J. Š.), vienu žodžiu, turėjęs kaime kažkokią valdžią, bet buvęs dideliai išgeriantis. Ir tėvas man pasakojo, kad anas gulėjęs lovoje ir anam begulint ant grindų iškritęs auksinėlis pinigėlis. Mano tėvas tą pinigėlį paėmęs ir bočeliui jo nebeatidavęs, ir parodęs savo tėvui. Tas tuoj čiupt ir viskas… Va tep buvo.

O iš motinos pusės… Motina buvo Barbė Mileriūtė. Anos kažkokie bočeliai ar probočeliai yra buvę kilimo iš Vokietijos. Jie buvo Mileriai, paskui sulietuvino – jų pavardės žemaitiškai buvo Milieriai.

– Ir Jūsų mama Ona buvo gimusi Luknėse?

– Taip, Luknėse. Dabar jau tos sodybos, žinoma, nebėra.

– Katroje pusėje nuo čia – dabartinių Luknių turbūt po melioracijos naujoviškai suplanuotos gatvelės – buvo Jūsų tėvų sodyba?

– Ten, kur dabar, kai iš Skuodo į Luknes važiuoji, stovi vandentiekio bokštas. Anas ne pačiame sodybos kieme buvo pastatytas, ten dar buvo kito žmogaus, kaimyno Karpo, sodyba, dabar ten gyvena Dvarionas, nors Karpo duktė Karpaitė irgi ten tebėra. Tuoj už šios trobos buvo Girdžiūnų sodyba. O susiedo Paulauskio sodyba buvo antroje kelio pusėje. Ten irgi dar yra palikusi viena troba. Tada, seniai, žmonių sodybos buvo greta. Galima sakyti, susigrūdusios. Ir žemės, ir trobos buvo netoli vienos nuo kitų. Žemės buvo išdalintos laukų rėžiuose. Apie namus retas kas iš žmonių žemės teturėjo. Nuo Luknių į laukus nuo vieškelio buvo nutiestas keliukas, jis tęsėsi iki pat Latvijos rubežiaus. Buvo ir kelias, kuriuo gyvulius į ganyklas varinėdavo. Jį vadino parvaros keliu. Juo gyvulius iš vienos ganyklos pervarydavo į kitas. Už kaimo laukų prasidėjo žmonių rėžiai. O kur kelias kryžiavojosi… Dar prisimenu iš to laiko, kai vaikas buvau, kad ten dar stovėjo didelis kryžius, nuo ten ėjo kelias į Latviją.

– O kas tą kryžių buvo padaręs?

– Sakė žmonės, kad jį darė lyg Latvijoje, kiti sakė – lyg kažkoks žmogus iš Daškų, buvo toliau tokios pievos… Ten ganydavo gyvulius po miškus. Ten, kaip sakė, baidydavo žmones. Kad į kaimą tos baidyklės neateitų, ten ir buvęs tas kryžius pastatytas. Sako, kad jos, tos baidyklės, iki to kryžiaus ateidavo, bet toliau į kaimą jau neidavo. Girdėjau tokių pasakojimų.

– Ar tai girdėjote iš bočelių iš tėvo pusės?

– Bočelių iš tėvo pusės man augant jau nebebuvo. Bočelis, kaip sakiau, buvo išgeriantis, matyt, dėl to anksčiau ir numirė. Buvo tik tėvukas ir motina. O motinos abu tėvai tuomet tebebuvo.

– Kiek Jūsų tėvai turėjo žemės?

– Tėvai valdė dvidešimt septynis hektarus žemės. Iš tėvo palikimo daug žemės nebuvo, bet kai jau apsivedė su mano motina, žemės padaugėjo, nes ji kaip pasogą buvo gavusi nemažai žemės. O tėvalis iš bočelio buvo gavęs auksinėlių… Dar tėvai daug žemės buvo ir nupirkę. Tas rėžis, anas rėžis, Macevičiaus rėžis, Bakšto rėžis…

– Ar žemė Luknėse derlinga? Kas geriausiai augo?

– Javai ir bulvės augdavo neblogai. Bėdos nebuvo.

– Ką iš javų mėgdavote auginti?

– Daugiausia sėdavo rugių. Ir vasarojaus pasėdavo – miežių, kviečių, avižų. Kas tais laikais buvo madoje sėti, tai daugiausia žmonės, vieni į kitus pasiveizėję, ir sėdavo. Laikė, kai galėjo, tris arklius, o du visada būdavo.

– Kokia seniau atrodė Jūsų šeimos troba?

– Senose užsilikusiose nuotraukose bočelio iš tėvo pusės troba atrodė dideliai sena, smarkiai patrešusi. Šiaudiniai stogai, žemos pastogės… Bet mano tėvalis jau buvo baigęs triklasę mokyklą, kuri seniau buvo Kulų kaime. Mokytojas buvo pavarde Giedroicas, kalbėjo tik rusiškai. Tėvas sakydavo, kad mes, lukniškiai vyrukai, bėgdavom į mokyklą. Aišku, kad kelis kilometrus iki mokyklos kasdien nueidavo pėsčiomis, niekas seniau vaikų nevežiojo. Juk ne kokie padžiai (kiaušiai, dedami dedeklėms vištoms į lizdus kūtėse, kad neieškotų vietų dėti kur krūmynuose, – J. Š.). Turėjo gavęs ir pažymėjimą. Mokyklas caro valdžia leido po 1905 m., kai jau buvo galima kalbėti ir rašyti lietuviškai, o mokykloje mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet mano tėvas dar mokėsi rusiškai.

– Gal Jūsų tėvas buvo linkęs prie medžio darbų, gal buvo medžio meistras ar dailidė, ar šiaip gabus amatams, verslams?

– Mano tėvo tėvas buvo Untonas Girdžiūnas (Motiejaus sūnus, dar buvo ir Kazimieras). Kazimiero sūnus, kai eidavo į mokyklą, ant sąsiuvinių pakraščių pripaišydavo visokių piešinukų. Ir jo, ir mano tėvo, ir jo pusbrolio arba brolvaikio Alfonso Girdžiūno rašysena buvo graži. Kai tam Alfonsui reikėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje (mano tėvui, kadangi buvo tik vienas vyras namuose, į kariuomenę nereikėjo eiti), jis dėl gražios rašysenos buvo paskirtas raštininku. Ir dar jis, gyvendamas Žirnikų kaime (netoli vadinamosios Skuodo medės arba miško – J. Š.), buvo garsus medžio drožėjas. Buvo pagarsėjęs tiek, kad padirbtus drožinius siųsdavo į „Marginius“, į liaudies meno parduotuvę, kuri buvo Kaune. Iš ten jo drožinių pasiuntė ir į tarptautinę parodą, kuri vyko Paryžiuje. Iš ten buvo atėjęs raštas, kad jis buvęs apdovanotas didžiuoju prizu. Bet tas auksinis medalis kainavo nemažus pinigus, o jis, žmogus, tam neturėjo pinigų. Tik pažymėjimą turėjo, kad buvo apdovanotas.

– Ar dabar dar daug Luknėse išlikę senųjų lukniškių?

– Senųjų lukniškių besam kokios trys ar keturios šeimos. Kai kolūkio pirmininko Karolio Sičiūno laikais norėjo kolūkį išplėsti, privažiavo daug visokių žmonių iš kitur.

– O Jūs kaip augote, ką iš vaikystės prisimenate?

– Kai pradėjau eiti į mokyklą, tėvų sodyba tebebuvo senoje Luknių kaimo vietoje, kur dabar yra tas minėtas vandentiekio bokštas. Bet tada jau buvo perėję matininkai, kurie kaimo žemes išdalijo į vienkiemius. Vėliau gyvenome laukuose, atsimenu, ten stovėjo tokia nedidelė trobelė. O senojo ūkio vietoje trobas nugriovė, ūkį panaikino, klėtis pervežė į naują vietą, ten išmūrijo ir naują kūtę. Tad vėliau jau į mokyklą vaikščiojau iš naujosios sodybos. Į mokyklą pradėjau eiti šešerių metų, nes broliui, kai jau reikėjo pradėti lankyti mokyklą, buvo septyneri metai, tai tėvai sakė, kad tegu abu kartu eina į mokyklą, vienas kitą priveizės. Iš pradžių mokykloje man buvo visai neįdomu mokytis, mokytojas su manim turėjo vargo, nes labiau mėgau ką nors paišyti, o ne skaityti ar rašyti. Ir raštas mano buvo nekoks, raidės susisukusios. Bet palaipsniui vis daugiau visko pramokau. Mokyklos baigimo pažymėjime tik vienas ketvertas tebuvo – iš geografijos. O piešiau mokykloje visai neblogai. Kai tik turėjau popieriaus – ir piešiau, gal todėl, kad tėvalis buvo raštingas? Jis dažnai nupirkdavo pieštukų ir popieriaus. Vėliau išmokau maliavoti akvareliniais dažais, akvareles išliedavau, kai mokytojai užprašydavo papuošti mokyklos sienas. O piešiau viską, kas tik ateidavo į galvą.

– Ar vėliau nuo piešimo iškart perėjote prie medžio drožybos?

– Paišydavau ir mokyklą pabaigęs, dar liejau ir akvareles. Kai pokariu patekau į sovietų lagerį, ten susipažinau su studentu iš Kauno, kuris lageryje jau buvo pradėjęs tapyti aliejiniais dažais. Dirbom vienoje brigadoje, gyvenom vienoje lagerio sekcijoje, iš jo gaudavau dažų ir bandžiau tapyti aliejiniais dažais. Kartais nupiešdavau kokio lagerio draugo portretą.

– Pas Jus apsilankiusios etnografinę medžiagą apie Skuodo valsčių rinkusios ekspedicijos dalyvės atkreipė dėmesį į Jūsų puikiai iš medžio išdrožtus ant stalo pastatomus kryželius. Viena iš jų, dailininkė Vilija Galdikaitė, Jus ir nupaišė…

– Taip, ji labai gražiai mane nupaišė…

– Ji sakė, kad Jūs kaip savamokslis dailininkas gerai piešiate, kad turite prigimtinį kompozicijos jutimą, kad taip piešia toli gražu ne kiekvienas profesionalus dailininkas. Kaip to išmokote?

– Lageryje draugams Kalėdoms ar Velykoms reikėdavo atvirukų, tai nupaišydavau. Pasiveizėdavau, kaip dailininkai piešė, kai ką pabandydavau nukopijuoti, taip ir prasilavinau.

– Esate gimęs tarpukariu – 1927-aisiais, tai turbūt atmenate ir Smetonos laikų Lietuvą. Kokia ji buvo Luknėse?

– Kai Luknių mokykloje išlaikėme egzaminus ir kai parėjau namo, atsimenu, kaip virš namų praskrido rusų lėktuvai su raudonomis žvaigždėmis. Tuomet buvo 1940 metai, ir tada rusai užėmė Lietuvą.

Per karą vokiečiai mūsų šeimą buvo išvarę iš namų. Nusidanginom į Paluknę, į gretimą kaimą. Pabuvom šiek tiek, o kai kareiviai iš namų išsikraustė, grįžom atgal. O paskui, kai vėl imdavo kariškiai uiti, susispausdavom į mažą kambariuką ir pralaukdavome, bet iš namų nebeišeidavome.

– Ar smarkiai per karą nukentėjote?

– Panašiai kaip visi – netekome karvių, arklių, avių. Atiduokit ir viskas, nes ypač alkaniems rusų kareiviams labai jų reikėjo… Kai kurie išrašydavo popieriuką, kad toks ir toks karinis dalinys rekvizavo gyvulius, atseit po karo visiems grąžins pinigus, bet taip ir nesulaukėm. Visa tai tik apgavystės buvo…

– Tai buvo, kai jau frontas pasimainė, kai vokiečiai buvo nustumti į Kuršo miškus. Ar atsimenate, kaip viskas vyko, kai karo pradžioje pasitraukė rusai ir pasirodė vokiečiai?

– Kai rusai traukėsi pirmąją karo dieną, buvo smarkus susišaudymas. Rusai atsitraukė, laukė, kada pasirodys vokiečiai, nes žinojo, kad kažkur netoli jie jau susitelkę. Pralėkė du dvisparniai lėktuvai, jie turbūt pranešė, kad kažkur netoli rikiuojasi vokiečiai. Vėliau penki rusų kareiviai iš Skuodo su dviračiais buvo atmynę prie miško – prie vadinamosios miesto medės. O vokiečiai su šarvuota technika kaip tik išvažiavo iš to miško. Prie Luknių įsitvirtinę rusai (penki kareivėliai su prastais šautuvais – menkom vintovkėlėmis) ėmė į vokiečius šaudyti. Vieną vokietį nušovė (vėliau jį saviškiai palaidojo netoli kanalo, jam pastatė kryžių ir ant jo uždėjo šalmą). O vokiečiai du rusus nušovė (tiesa, vienas ilgai prie vienų lukniškių sodybos gulėjo sužeistas, bet naktį numirė)… Vėliau juos palaidojo Paluknės kaimo kapeliuose, jų kapai buvo be jokių atpažinimo ženklų. O likusius tris rusus paėmė į nelaisvę, susisodino į mašiną ir kažkur išsivežė. O mums kulkos per mūšį zvimbė kažkur aukščiau galvų… Sukritom ant žemės, buvo iškastas toks tvenkinys, jame nebuvo daug vandens, susimetėm jo šlaite ir laukėm, kuo tai baigsis. Po kokios valandos, praėjusios po susišaudymo, atžygiavo vokiečių kareiviai atraitytomis rankovėmis, su automatais ant kaklų, dar paėmė iš mūsų dviratį ir išvažiavo toliau. Kai kurie žmonės vokiečius pavaišino, padovanojo jiems kiaušinių ir kitokio maisto. Juk tada vokiečių laukėm kaip išlaisvintojų. Vėliau, kai frontas pasimainė ir grįžo atgal ir kai vokiečiai buvo susitelkę Kuršo miškuose apie Liepoją, iš paskutiniųjų jėgų laikėsi ją apgulę ir nesitraukdami. Jie kontratakuodavo; vieno išpuolio metu buvo gerokai nudeginę Skuodą.

Kai antrą kartą grįžo rusai, prasidėjo neramumai, miškuose atsirado miškinių partizanų. Dieną vietiniai stribiteliai ateidavo, o naktį miškiniai. Jie, kartą atėję, paprašė, kad juos nufotografuočiau. Kai vieną iš jų pagavo, pas jį rado tas nuotraukas. Kai jį ėmė tardyti, kas fotografavo, jis nepasidrovėjo pasakyti, kas tai darė… Mane čiupt už apykaklės ir nuteisė dešimt metų lagerių Džezkazgane (Karagandos sritis Kazachstane), buvau ir Karabase, Aktase II… Ilgai vienoje vietoje nelaikydavo, siųsdavo į kitą, matyt, tam, kad neįsigyventumėme. Septynerius su viršum metus lageriuose išbuvau, o paskui paleido, kai Stalinas 1953 m. numirė. Visko ten buvo, buvau gatavai nusivaręs… Atsimenu, sanitaras viename iš lagerio barakų, kuris buvo paverstas atseit ligonine, kai buvau gavęs džiovą, plaudamas man nugarą sakė: „Na, iš tavęs jau nieko ir nebebus!“ Šonkauliai visi – kaip ant lentos, bet grįžęs namo palaipsniui atsitaisiau. Lageryje dirbau visokiausius darbus, daugiausia statybose, akmenų karjere, prie šachtos statymo (į pačią šachtą jau nevarė dirbti).

– Kuo užsiėmėte iš lagerio grįžęs į Luknes?

– Dar lageryje manęs paklausė, ar tėvai irgi ištremti. Kai ne, galėjau grįžti pas juos į Luknes. Vieną vasarą pabuvau namuose, sutvarkiau tėvų trobesius. Jiems dirbant kolchoze nebebuvo laiko remontuotis – namai buvo gerokai apleisti. Paskui ėmiau eiti į darbus – iš pradžių prie statybos, bet sugriuvo mūsų brigada, tada nuėjom dirbti į MTS (mašinų ir traktorių stotį) prie kažkokių statybų. Dar vėliau nuėjau pasikalbėti su latvių girininku, ar galėčiau kirstis po 10 kubinių metrų miško dalimis ir sau, ir valdžiai. Ir toliau tęsiau darbą miške, dvylika metų išdirbau miško darbininku, vėliau dar penkiolika – eiguliu (pusę metų mokiausi kursuose Uogrėje, Latvijoje).

– Juk turbūt miške geriau buvo dirbti nei visokių „viršininkų“ ujamame kolchoze?

– Žinoma, kad geriau. Kolchoznikai dirbo be poilsio dienų – ir prie gyvulių, ir prie lauko darbų, jei darbymetis užeidavo, niekas juk į žmonių norus nekreipdavo dėmesio, varė prie darbų kaip baudžiauninkus. O miške, nors iš pradžių ir šeštadieniai buvo dirbami, dirbi ramiai, pagal jėgas ir galimybes, nes žinai, kiek ir kada reikia pripjauti medžių.

O miškas man nuo pat vaikystės ramino širdį. Beje, įsiminė, kai dirbau Vergalėje (Latvijoje), ten vasarą nuo kibirkšties buvo išdegę miškai, mašinomis ten vežė žmones dirbti po savaitę. Gyvenom bendrabutyje, pjovėm medžius, ruošėm iš apdegusių miškų medieną, malkas, o pavasarį reikėjo apsėti sodinukais. Sėjom beržus, skroblus. Čia, netoli, liko užleisti dideli skroblynai. Skroblai yra labiausiai pas mus į šiaurę paėję tokie medžiai. Šiaip jie laikomi pietinių kraštų medžiais. Vėliau iš jų reikėdavo pririnkti sėklų, kad dar daugiau užsėtume.

– Kokios jo savybės, ar jis tinkamas drožybai?

– Tai gana kietas medis. Seniau iš jų vėjo ar vandens malūnams darydavo medinius dantračius, nes skroblas kaip medis yra kietas ir slidus. Bet jei jį pamesi kur laukuose, tai greitai sutrūnija. Jei miške skroblas nulūžta ir keletą metų pabūna nuvirtęs – jau niekam nebedera. Esu iš skroblo drožęs drožinių, bet mažai – jis atrodo gana neišvaizdus medis, toks kažkoks pilkas, sunkiai drožiamas…

– Vaikščiojome su draugais netoli nuo Luknių kaimo, vos už poros kilometrų, jau Latvijos pusėje, esančiose miškų pelkėse, vadinamojoje Dunikos tundroje arba unikaliame tyrelyje (latviai jį įvardija kaip purvs), – gražiai sutvarkytame, lentų takais išgrįstame, latvių poeto iš Kuršo įsimintinai aprašytame knygoje apie šimtą gražiausių Latvijos vietų.

– Latviai dažniausiai tą vietą vadina Dunikos tyreliu arba purvu. Dabar Dunikos takas gerai sutvarkytas, o seniau tai buvo tik eigulio ir medžiotojų pasidarytas takelis iš dviejų lentų sklandų (dabar jų yra po tris gerai sutvirtintas blankas, be to, panaudota geresnės kokybės mediena). Iki vadinamųjų prūdų tas takas seniau tęsėsi – ten toliau yra keli maži tarsi ežeriukai; dabar juo galima eiti dar toliau – nuo vieno tyro krašto iki kito.

– Ten nuostabūs žemų tundrinių augalų kilimai, šilai (viržiai), uogienojai, maži užskurę berželiai ir pušelės, aplinkui liula balos ir pelkynai, toliau nuo lentinio tako matyti ir didesni vandenys, o sustojimo saloje – mažame medyne – nosį ir smegenis dursto gailiai…

– Kai ten buvau eigulys, dažnai sezono metu atvažiuodavo medžiotojai, o latvių buvo įvesta tokia tvarka, kad su jais būtinai turėdavo būti ir eigulys. Reikėdavo juos prižiūrėti, kad nepridarytų eibių, neprišaudytų neleidžiamų žvėrių. Daug su jais praleisdavau laiko, buvo įdomu pakeliauti ir pasikalbėti su visokiais žmonėmis. Latviją su medžiokliais, miškininkais ir per visokius jų kursus buvau išmaišęs skersai ir išilgai. Latvijos miškuose iš viso išdirbau dvidešimt šešerius metus.

– Kokių dar gamtiškai ir kultūriškai įsidėmėtinų vietų yra visai šalia Luknių prisiglaudusioje Kuršo dalyje?

– Yra gražių miškingų vietovių važiuojant link Jėčių, Šikšnių, Papės ežero (pajūryje, už Rucavos).

– Nuo Rucavos link Liepojos, netoli Baltijos jūros, yra ir latviškoji Nica – latviai turbūt bando niekuo nenusileisti prancūzams prie Viduržemio jūros?

– Dunkso toks latvių miestelis prie Klaipėdos–Liepojos plento, bet niekuo ypatingu nenustebina.

– Kuo, dirbdamas Latvijoje, užsiimdavote laisvalaikiu?

– Dar vaikystėje buvau išmokęs groti armonika. Grojau ir jaunystėje. Lageryje, kai jau mums pradėjo mokėti už darbą, buvau nusipirkęs akordeoną. Grįždamas iš lagerio jį parsivežiau namo. Ėmiau groti Luknėse ir aplinkiniuose kaimuose, ir, kaip žmonės sakė, greitai tapau žinomas kaip muzikantas. Eidavau grodamas ir plačiau po Žemaitijos ir Latvijos kaimus, miestelius. Esu grojęs latvių vestuvėse ir Papėje, ir Jūrmalcieme, ir Nicoje… Buvom į kapelą susibūrę keturi ar penki muzikantai. Senukas latvis Aigardas Bierontas grojo smuiku, jis buvo vienmetis su mano tėvu – gimęs 1898 m. Aš daugiausia grojau akordeonu, nors kartais į rankas paimdavau ir rusišką armoniką. Ir dabar dar ją tebeturiu.

– Jei dabar paprašyčiau, ar pagrotumėt?

– Nežinau, pirštai pasidarė labai sustipę, nebenori klausyti. Paskutinį kartą grojau prieš kokius dvejus metus. Kai brolis mirė, nebenorėjau begroti. Seniau dar grojau ir smuiku. Luknių kolūkio partinis darbuotojas Evaldas Razgus buvo sudaręs ūkio kaimo kapelą, joje irgi dalyvavau. Joje grojau arba smuiku, arba kontrabosu. Žinai, kapeloje lengva groti – jei kiek nuklydai, lengva pasitaisyti, praeina, kur ne taip sugrojai, paprasti žmonės mažai ką apie muziką nutuokia, juolab kad mūsų kapeloje tada buvo trylika dalyvių. O smuiku groti mane išmokė tas paminėtas latvis, be to, gerai smuiku groti buvo išmokytas ir jo sūnus. Pamokė juodu ir mane, o kai pradedi mokytis ir kai rūpi išmokti, greitai mokslą įsidedi į galvą. Dabar jau namuose nei smuiko, nei akordeono nebeturiu, pasenau, kam man bereikia? Beje, kai grįžau iš lagerio, šiose apylinkėse buvo du geri muzikantai – Jeronimas Šleinius (jis buvo labai pagarsėjęs) ir Petras Motiejauskas, bet ėmęs groti aš juos gana greitai nukonkuravau. Jų melodijos buvo jau pasenusios, aš ir naujesnių buvau išmokęs. Taip ir būna – groji, groji, kol atsiranda už tave gabesni ir mitresni.

– Ar dabar šiose apylinkėse pažįstate daug gerų muzikantų?

– Netoli Lenkimų gyvena vienas, o Lenkimuose kitas – du geri muzikantai.

– Vis dėlto daugiausia mane domina, kaip užsikrėtėte ir kodėl užsiėmėte medžio drožyba?

– Daug prisidėjo tėvo pusbrolio pavyzdys ir jo pasisekimas parodose, net Paryžiuje, o juk jis buvo paprastas kaimo vyras, kaip ir mes visi… Vaikystėje ėmiau lipdyti iš molio. Prisirenki molio laukuose ir lipdai, kas šauna galvon. Ir kartais man pasisekdavo – buvau nulipdęs daugeliui patikusį muzikantą su armonika. Ir dabar kartais jį prisimenu, pagalvoju, kad gal ir neblogas darbelis buvo išėjęs. O kai grįžau iš lagerio, kiek vėliau Skuodo rajone atsirado Liaudies meno draugijos skyrius. Jame dirbo pagarsėjęs medžio drožėjas, geras meistras Alius Veitas. Jis ėmė mane raginti imtis daugiau drožti. Žinojo, kad gerai paišau, sako, pabandyk ką nors išdrožti. Iš molio būtų lengviau, bet, sakiau, reikia pabandyti, kas išeis… Dar Alius davė tokių darbui gerų kaltelių. Pabandžiau ir šis tas išėjo… Vištyčius, netgi sovietų diktatoriaus Stalino galvą buvau išdrožęs… Ir pradėjau, vėliau išdrožiau Rūpintojėlį, bet išėjo toks plokščias. Paskui išdrožiau Lietuvos kovų su kryžeiviais laikų karžygį. Pradėjo pamažu sektis, nes ėmiau įgusti prie medžio. Tuos darbelius parodė tautodailininkams, jų vadovė tada gyveno Ylakiuose. Sakė, kad jei noriu tapti liaudies meistru, reikia bent du kartus drožinius rodyti parodose. Jei komisija, sakė, gerai įvertins, priimsim tave į Liaudies meno draugijos skyrių ir tapsi tautodailininku. Ir pasisekė, tapau liaudies meistru, o tada jau ir draugijos skyrius Klaipėdoje ėmė prašyti – drožk ir vežk parduoti į mūsų įsteigtą saloną. Ir pradėjau smarkiau drožti. Tada Rūpintojėlių ir kitų su katalikų tikėjimu susijusių darbų nebuvo galima rodyti, reikėjo daryti ką nors iš pasakų ar iš aplinkinio gyvenimo. O kai pasimainė laikai, artimiausi širdžiai tapo Rūpintojėliai. Ir dar galo nėra – ir iš Klaipėdos, ir iš kitur vis reikalauja nudrožti Rūpintojėlių. Ir po truputį dar rantau ir rantau, dirbinėju…

– Manau, kad ir toliau turėsite užsakymų, nes Jūsų Rūpintojėliai – labai proporcingi, tikslūs, vidujai sutelkti, atrodo, aiškiai išreiškiantys Jūsų gyvenimo nuostatas.

– Mano darbų yra didžiuosiuose Lietuvos muziejuose. Neseniai lankantis Klaipėdoje buvo atvažiavę kauniškiai muziejininkai, tarp kitų darbų lentynose susirado manuosius, o vėliau ir mane, domėjosi mano kūryba ir įsigijo keletą darbų. Kai kurie darbai yra iškeliavę į Švediją, JAV, kitas šalis.

Seniau ir tapyba užsiimdavau, bet jai reikia atsidėjimo ir daug laiko, įsigilinimo.

Esu padaręs muzikos instrumentų, ypač daug kanklių. Jų viršus turi būti ne iš vienos lentos, reikia išrinkti, kad lentelės būtų su smulkiais rašteliais, iš kamieno, kuris yra ilgai augęs. Iš tokių medelių reikia išsirinkti ir kankles suklijuoti iš keturių ar penkių lentelių. Seniau būdavo medinės gitaros ar mandolinos, kurių viršutinė dalis irgi būdavo ne iš vieno medžio, o suklijuota iš kelių. Ir aš gavau pageidavimų, kad viršų suklijuočiau iš smulkių dalių, sakė, kad taip padarytos kanklės bus geriau skambančios. Tie, kurie groja mano darytomis kanklėmis, sakė, kad jos skamba aiškiai ir aidžiai. Jei reikia, remontuoju armonikas, kai reikia, ir jų balsus pataisau.

– O Užgavėnių lyčynų (žemaitiškų kaukių) nedrožėte?

– Nesu nė vienos lyčynos išdrožęs. Net nebandžiau, nes man jos iškart nepatiko. Ir velnių nesu drožęs, nė vieno velniūkščio nesu nudrožęs. Ne mano amatas.

– O kaip reikia drožti Rūpintojėlį, kad jis išeitų tikras?

– Turiu tokį nusistatymą – Rūpintojėlis yra vaizduojamas Jėzus Kristus. Jis buvo įkalintas, o besityčiojantys Romos kareiviai jam buvo uždėję krauju varvantį erškėčių vainiką. Vieną tokį ir aš pavaizdavau. Esu skaitęs, kad Rūpintojėlius vaizduoti sugalvojo ne lietuviai, o austrai. O aš taip sakau: Rūpintojėlis yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, pats tobuliausias ir veidu, ir siela Žemės žmogus. O jei jis yra Dievo Sūnus, tai yra panašus ir į Tėvą. Todėl negaliu pakęsti stilizuotų ar vadinamųjų modernių Rūpintojėlių, kurie kartais vaizduojami kaip nučiuškę pašlemėkai ar prasigėrėliai. Juk nevalia iš Dievo tyčiotis… O aš kurdamas Dievo atvaizdus stengiuosi, kad Rūpintojėlis būtų visų dailiausias ir tikriausias.

– O koks medis Jūsų drožybai geriausias?

– Drožybai pats geriausias medis yra liepa. Kol dirbau Latvijos miškuose, buvau prisivežęs ir visą kiemą užgriozdinęs tinkamomis drožybai liepomis. Turi būti seni, išsistovėję medžiai. Atsimenu, jų daviau ir Skuode gyvenusiam statybos inžinieriui, geram medžio drožėjui Antanui Brazauskui. Kai nebėra liepų, reikia drožti iš juodalksnio, iš drebulės. O iš eglės, beržo visai nedrožiu. Beržas drožti būna per kietas. Eglė dažnai būna drevėta. Dar mano amžiui tų atsivežtųjų liepų užteks, bet jau beveik ir nebeturiu.

– O Jūsų Rūpintojėliai – vieni šviesūs, kiti tamsūs, treti padažyti… Ar ir padažydamas siekiate meninio rezultato?

– Kartais padažau. Buvo ir taip, kad nuvažiuoju į Klaipėdą, į tautodailės saloną, o ten sako: jūsų drožinių daugiau nupirktų, jei jie būtų paspalvinti, tiksliau sakant, kiek papilkinti. Kiti nori tokio papilkinto atspalvio Rūpintojėlių. Neseniai iš juodalksnio galerijai buvau pridrožęs rudos faktūros Rūpintojėlių, greit neliko.

– Dar darote ir ant stalo pastatomus kryželius, ir kryžius ant sienos.

– Juos dažnai darau iš slyvos medžio. Visai mažiukus kryželius darau iš ąžuolo. Kai kuriuos darau ir iš pajuodavusio ąžuolo. Jei ąžuolas apie šimtą metų išguli durpyne ar juodžemyje, jis įgauna tamsią spalvą. Nedaug jų tėra, sunku gauti.

– Ar, be Rūpintojėlių, dabar dar ką nors kita drožiate?

– Neturiu laiko. Amžius baigiasi… Kartais man ir Klaipėdoje sakydavo, kad išdrožčiau pas juos dažnai ieškomų vestuvių „įrankių“ – pjūkliukų ir kočėlų. Drožiau, bet neilgai, nes juk tai – vienos dienos žaislai, pažaidžia suaugę vaikai ir išmeta. Tai ir nusprendžiau – menkaverčių dalykų nebedrošiu. O Rūpintojėlis žmonėms bus reikalingas dešimtimis metų.

– Ar lengvai Jums atsieina išdrožti Rūpintojėlį? Ar reikia kaip nors ypatingiau, gal sutelkčiau ar kitaip, gal keisčiau nusiteikti, o gal galite drožti bet kada? Kaip vyksta Jūsų kasdienis darbas?

– Galiu tik tiek pasakyti, kad kartais būna sunku prisiversti pradėti. Lyg nebūtų noro imtis šio darbo, bet kai pradedu, įsilinguoju, tada jau norisi ir pabaigti. Norėdamas padaryti Rūpintojėlį, turiu dirbti tris dienas. Vasarą, jei dirbi visa švanka (visu smarkumu – J. Š.), šį darbą kartais pasiseka nuveikti ir per dvi dienas.

– Ar didelius kryžius, kurie stovi kelių sankryžose, laukuose ar prie žmonių sodybų, kitose ypatingesnėse vietose, darote?

– Tokių nesu daręs. Tik Dievo mūkas (atvaizdus – J. Š.) esu jiems drožęs. To žirnikiškio K. Girdžiūno darytam kryžiui nupuvo mūka, tai padariau ir nunešęs įstačiau į kryžių. Kapeliuose irgi buvo kryžius, kurio mūkelė buvo sunaikinta – nudrožiau ir ten prikaliau. Ir šiaip, kai žmonės kartais užsakydavo mūką, nudroždavau jiems.

– Atėjęs radau Jus bedrožiantį lauko dirbtuvėlėje. Ar dažnai ten triūsiate? Nešalta?

– Vasarą dirbu dirbtuvėlėje, bet kai lyja ar pučia žvarbus vėjas, kai šalta, einu dirbti į virtuvę. Užtat, va, ir peiliai prie rankų padėti…

– Esate ir literatas, Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ esu skaitęs ne vieną Jūsų rašinį, apsakymą, eilėraščių.

– Seniau, po karo, Skuodo laikraštis vadinosi „Pergalė“. Paskaitinėdavau ir pagalvodavau, kad ir aš taip galiu parašyti. Ir parašiau tokį pirmąjį rašinėlį apie darbus kaime „Kuliamoji kluone gaudžia“. Ir išspausdino. Kai išspausdino, parašiau dar, nors pavardės ir nerašiau, nedrįsau rašytis. Vėliau redakcijoje sužinojo, kas aš toks, ėmė kviesti pasikalbėti į redakciją, į literatų sueigas, kurias organizuodavo poetas Stasys Jonauskas, tada pradėjau daugiau ir drąsiau rašinėti.

– Ar dėl uždarbio darbuojatės, ar dėl kokių nors kitų tikslų?

– Daugiausia dėl to, kad po manęs kas nors liktų. „Kad nesupelytum ir neitum į kapą / Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“ (Vincas Kudirka).

 

2013.X.3

  

Nuotraukos iš Valio Girdžiūno asmeninio archyvo