kai buvau malalietka

svetimas atvirumas drąsina – perskaičiusi kęstučio šapokos „kaip grūdinosi plienas“ supratau, kad atėjo laikas tiesiog pasakoti apie save, apie dalykus. pasakoti kaip visi, žinoma, nes visi dabar tuo užsiima – memuarais, išpažintimis, eseistika ir kitais žemaisiais žanrais. čia ir šapoka, ir rimantas kmita, ir giedrė kazlauskaitė – pavyzdžiai, kaip viskas pamažu, bet keičiasi, eina iš mados didelės temos kaip lenarai ar blizgančios pėdkelnės – kai pagalvoji, neįtikėtina, kad kažkada svajojau apie tokias šlykštybes. suprantu, kad mažos temos ir subjektyvūs skauduliai man patinka, nes nesu pakankamai išsilavinusi, jautri, pakylėta, talentinga, kad galėčiau įvertinti, o tuo labiau kurti tai, kas peržengia mano ribas. bet taip tiesiog yra, nieko negaliu sau padaryti.

taip keista buvo suvokti, kad šapoka iš ten, iš kur ir aš, – naujamiestis, krasnūcha, taurakalnis. ne tik jo protagonistas su tomuku sėdėjo tame pačiame ankštame skardiniame namelyje vaikų darželyje, kur ir mes pirmus alus gėrėme ir į plaučius traukti mokėmės, bet ir toje pačioje žymiojoje kačialkėje biškį kačialinomės. tiesa, mano istorija vyko vėliau, kokiais 96 ar 97. tuomet ta kačialkė jau buvo bilen kaip garsus fitneso klubas, todėl ir panos jau ne tik stadione lakstė – kačialinosi ir panos, tik, aišku, po aerobikos. nors savo rimtą statusą kačialkė vis dėlto išlaikė – ir tuomet visi žinojo, kad ten eina ne bilen kas.

kažkaip iš kalbos išėjo, kad toje kačialkėje trenere dirba draugės pusbrolio pana, kuri neva labai faina ir užsiminė, kad vika, mano draugė, galėtų kada ateiti, o vika, žinoma, viena eiti nedrįso, todėl pasikvietė mane. nors iš tiesų tai ne tiek mes to fitneso norėjome, kiek šiaip buvo įdomu – ir pačioms pasirodyti, ir į kitus paspoksoti. ruošėmės rimtai. anksčiau buvome lankiusios aerobiką ledo rūmuose ir žinojome, kad krūčiausia apranga – tai spalvotos blizgančios timpos ar net blizgančios kūno spalvos pėdkelnės ir ant viršaus vientisa maudymkė. neseniai buvau metusi baletą ir vis dar galėjau tilpti į savo baleto triko, bet vika išjuokė mane, kad jei taip eisiu, tai tik gėdos pridarysiu sau ir jai, nes triko buvo trikotažiniai ir neblizgėjo. po ilgų svarstymų, kaip čia būtų geriau, ji paskolino savo „speedo“ maudymkę, kuri nebuvo labai krūta, nes juoda, bet prie ryškiai ružavų timpų atrodė neblogai, o pati turėjo dviejų dalių specialų aerobikos kostiumėlį – timpos ir sportinis liemenukas su saulėgrąžas primenančiomis gėlėmis.

viskas mums ten vyko panašiai kaip šapokai – žmonių bilen kiek, tai pasistumdėme kažkiek, prie veidrodžių patūpčiojome, o ant staklių net nedrįsome lipti. tada buvo aerobika. kaip visada naujoje grupėje, nemokėjome judesių, malėmės kaip durnės, be to, buvo gana sunku. priešais mane trypčiojo tokia ilgakojė žymi manekenė, kuriai tarp šlaunų – toks tarpas, kad, atrodo, tilptų dar viena koja, ir tai visiškai atpirko faktą, kad trypčiojo ji ne į ritmą. o mane kaskart veidrodyje pamačius savo šlaunis, tarp kurių tarpas atsirasdavo tik tam tikru būdu atsistojus ir išvertus pėdas, apimdavo liūdesys. ir šiaip visos ten atrodė gražios, vyresnės, su pilnu makiažu, dažytais plaukais, arba labai kūdos, arba atletiškos, stiprios, raumeningos. o mes buvome malalietkos ir, kaip tada atrodė, beviltiškai storos, tiesiog tešlės. taip supratome, kad mums čia dar ne vieta ir kažin ar kada vieta bus.

bet tuo viskas nesibaigė. po kelių dienų sėdėjau kieme ant suoliuko su knyga, apsimečiau, kad skaitau, bet iš tiesų laukiau, kol petrui, kurį buvau tragiškai nelaimingai jau antrus metus įsimylėjusi, baigsis pamokos. buvau suplanavusi pasakyti, kad vėl pamečiau namų raktą (nuo praeito karto, kai neva pamečiau, buvo praėję keli mėnesiai, taigi išlaukiau deramai), tikėjausi, kad pakvies pas save. taip skęstant svajose, kad jau esame pas jį, žiūrime „vivą“ ar plepame, ar gal geografijos atlasus pildome – tai buvo tokia tik mūsų abiejų veikla, kurios niekas nesuprato, todėl man ypač brangu, – prie manęs beveik be garso katiniškai prisėdo staska.

staska – rimčiausias kieme, ir vyresnis už visus, ir jau sėdėjęs, tiesa, tik paauglių kolonijoje. ant suoliuko, kurį vadinome skameika ir kur tais metais vyko visas mūsų gyvenimas, staska ne atsisėsdavo, o lengvai užšokęs atsitūpdavo – kartais užšokdavo taip lengvai, kad sėdintieji net nepajusdavo. jis buvo mažo ūgio, bet atletiškas, labai stiprus: aš už jį aukštesnė, kaip man atrodė, dvigubai, ir sunkesnė, bet kartą pakėlė, persimetė per petį ir bėgom apnešė visą kiemą. buvo smagu – ir dėmesys, ir kad toks stiprus, – bet vis tiek rėkiau ir spardžiausi, todėl jo vilkšunis džinas, matyt, pagalvojo, kad puolu šeimininką, ir įkando man į petį. po to visi dar juokdavosi atsimindami, kaip rėkiau ir spardžiausi, o šuo lodamas lakstė aplink ir vienu metu net atrodė, kad kanda man į galvą, kol staska neišlaikė ir mes nuvirtome. ėjo kalbos, nors niekas iš tiesų nežinojo, ar tai tiesa, kad staską dar darželyje pastebėjo iš lengvosios atletikos atėjęs treneris, – tuo metu buvo įprasta pradinėse klasėse ieškoti sportui, muzikai gabių vaikų. taip jį atrado ir jis aštuonerius metus lankė lengvąją atletiką, net buvo kažkoks jaunių čempionas. dėl atletikos neva jis ir liko toks žemas. o po to kažkaip viską metė ir pradėjo gyventi kitaip.

prisėdęs staska laiko tuščioms kalboms nešvaistė ir rimtai paklausė, ko ėjau į krasnūchos kačialkę, ar man jau savam kieme nėra ką veikti. žinojau, kad kai kurie žmonės nemėgsta tiesos – tėvas man niekada neatleisdavo, jei pasakydavau, kaip yra iš tiesų, o kai kurie nemėgsta melo. staska buvo kaip tik toks – jam geriau nemeluoti, be to, jis savotiškai manimi rūpinosi, sakydavo, kad esu jo sestrionka, net gerbė mano tėvą, nes kartą jis susimušė su staskos tėvu dėl to, kad džinas staugė ir lojo (mūsų butus skyrė tik siena), taigi, mano tėvas jiems buvo žmogus, atstovintis už savo žodžius, nors viešai niekaip kitaip jo nevadino, tik „dolbanyj ment“, o tėvas staskos šeimos nevadino niekaip kitaip, tik „degradai ruskiai“. todėl kai staska paklausė, iškart ir pasakiau tiesą – ėjom, nes buvo smalsu pažiūrėt.

pasirodo, smalsumą sukėlėme ir mes: kažkas iš tenykštės chebros pradėjo domėtis, kas mes per vienos, kiek mums metų. tuomet veikė toks diplomatinis panų tikrinimas: prieš susipažįstant buvo svarbu sužinoti, iš kokio jos kiemo ir su kuo bendrauja, antraip viskas gali baigtis razborkėmis. apskritai eiti į svetimus kiemus buvo tas pats, kas eiti į svečius – eini, tik jei kviečia arba jei tarp atėjusiojo ir vietinio yra koks nors aiškus ryšys, pavyzdžiui, jei klasiokas, jei giminė, jei draugas ar bachūras. o šiaip po svetimus kiemus geriau nesitrinti. tai staska trumpai ir paaiškino, ir dar apie mūsų garbę ir tai, kad jei jau nuspręsime, jog tie bachūrai gali atvaryti, tai po to jau ir teks mums, tai yra man ir vikai, su jais būti. nors ir buvo smalsu, pasakiau, kad geriau tegul jie čia neina. staska nusišypsojo ir pasakė, kad visada mane laikė protinga malalietka.

Ninos Leen nuotrauka

čia buvo komplimentas ir rūpestis, bet tas amžinas buvimas malalietka ir žinojimas, kad niekada nepriklausysiu kiemo chebrai, nes buvau ne tik jaunesnė, bet dar ir lietuvė, ir dar mento vaikas, nors mano tėvai kartu ir negyveno, savotiškai gniuždė. taip jau buvo, kad mūsų kiemas buvo rusų kiemas, ir tik vieną petrą jie kažkaip iškart ir be jokių išbandymų priėmė. bet petro tiesiog negalėjai nemylėti. jis net su kiemo babcėmis sutarė, kažkaip jas pakalbindavo, kai kurios jį net vaišino cigaretėmis – beveik stebuklas, nes bobutės visų nekentė, nuolat prasivardžiavo kurvomis, kalės vaikais, debilais ir vagimis, ir vos tik kas, kviesdavo policiją arba greitąją. greitoji dažnai buvo dar blogiau nei policija: kartą iškvietė greitąją krysui, kuris tiesiog sėdėjo prie laiptinės pusiaugulomis, nes ką tik rūsyje uostė klijus, ir tik po lengvo apsistumdymo – greitai ligonio ginti susirinko pusė kiemo – jį paliko ramybėje, neišvežė.

kita vertus, nors nelaikė sava, kieme mane kažkodėl mėgo – taip buvo nuo pat pradžių. net ksiuša su taška visada vadindavo vardu, o mano geriausią draugę svajūnę – tik kriuša. Tais laikais rimčiausiai nukentėti galėjai nuo rimtų panų, o taška ir ksiuša buvo mūsų kiemo alfos. kartu jos sudarė savotišką duetą. nataša – aptaki, priminė moteris iš rusų klasikų paveikslų, sunkia ilga kasa, kurią kartais persimesdavo per petį, mieguisto žvilgsnio, tarsi visada įsimylėjusi, lėtakalbė. ji buvo metais jaunesnė už oksaną ir labai protinga, tik tai nuo visų slėpė, matyt, bijojo būti atstumta. šia prasme man buvo lengviau – nebūdama sava galėjau skaityti kad ir ant skameikos, niekas pernelyg nesityčiojo. kad nataša irgi skaito, sužinojau, kai prasitarė, kad yra skaičiusi „12 kėdžių“ ir knyga jai labiau patiko nei filmai. aš skaičiusi nebuvau, bet man labiau nei filmas patiko „vij“. po to kartais pasikalbėdavome apie knygas: abi mėgstame buniną, gogolį, grimų ir visas kitas baisias pasakas, jai darė įspūdį, kad lankau baletą, kartą išnešiau jai į laiptinę pasimatuoti puantus, bet ji visai nepastovėjo. tačiau tikromis draugėmis, žinoma, netapome – ji niekada pas mane neužėjo, nes niekas nedraugauja su malalietkomis. o oksana priminė alkaną laukinę katę: staigių judesių, ilgų galūnių, greitai užsiplieskianti, baisiai plona, mano mama sakydavo, kad plona, nes dulkinasi su visais kiemo bernais ir net diedais. jos kiek privengiau, gyveno gretimame sename name, ten kūreno krosnimis, oksanos tėvai dirbo „elfoje“, o dabar jau keleri metai buvo bedarbiai, todėl jaučiau prieš ją pranašumą, ji man visada atrodė šiek tiek nešvari.

kartą sėdėjau namie viena, buvo žiema, staiga į duris paskambino. tyliai prisėlinau tik pažiūrėti pro akutę, neplanavau atidaryti, nebent ten būtų petras, nes jau buvau pasiekusi tą stadiją, kai bet koks išorinio pasaulio įvykis atliepdavo mano jausmus jam – petro veidą matydavau net kotlete, o jei kažkas kalbėdavo apie neaišku ką, pirma mintis būdavo – kad kalba apie petrą, todėl nevalingai pagalvojau, kad gal čia jis, bet ten buvo oksana. nežinau, kodėl atidariau ir pakviečiau ją užeiti. pasirodo, ji atėjo pas staską, bet jo nebuvo, tai sugalvojo užsukti pas mane. nežinojau, ar tikėti, man rodos, ji buvo išgėrusi, nes kažkaip keistai šypsojosi. pasikviečiau į savo kambarį, kalba nesimezgė, mintyse spėliojau, gal kažkaip sužinojo, jog esu įsimylėjusi petrą, pavyzdžiui, gal jai pasakė kriuša, ir dabar atėjo aiškintis, nes jie lyg ir draugavo. oksana dairėsi tarsi be nuovokos, bet staiga pamatė lenkiškų žurnalų „barbė“ su iškarpomis ir aprašymais, kaip pasiūti barbei rūbus, krūvą ir tiesiog joje prasmego šūkčiodama „oho, ir šitą turi“, „o šito norėjau visada“, „o dieve, koks grožis“… mane tai tiesiog apstulbino, būčiau mažiau nustebusi, jei ji būtų man trenkusi ar iškeikusi. tų žurnalų niekada nevertinau: mama dirbo profsąjungų rūmuose, ten sekmadieniais vykdavo pašto ženklų ir periodikos leidinių, senų knygų ir pan. mylėtojų mugė, kur jie keisdavosi tais dalykais, o ko neišparduodavo, pusvelčiui ar net už dyką atiduodavo, ir mano mama vis tempdavo namo tuos žurnalus, lenkiškus komiksus, meilės romanus, ypač tada, kai ko nors netesėdavo, negrįždavo, kaip pažadėjusi, – tai neva buvo jos atsiprašymas, dėl to pamažu pradėjau tų žurnalų nekęsti.

taip sužinojau, kad oksana – rankdarbių mėgėja, ji siuvo, nėrė, o ypač mėgo siūti rūbus barbėms. tuo metu ne tik mergaitės, bet ir suaugusios moterys tuo užsiėmė, siuvo ir lėlėms, ir sau, profsąjungų rūmuose net vykdavo barbių rūbų siuvėjų susitikimai, kur jos rodydavo ir savo lėles, ir pačių pagamintus rūbus, pasirodo, oksana ten kartą laimėjo prizą už nertą princesės suknelę. taip mes pirmą ir vienintelį kartą pasikalbėjome. pasirodo, ji jau nebesusitikinėjo su petru ir pas staską grįžti negalėjo, nes nebuvo tiek kvailas ir suprato, jog buvo atstumtas dėl petro, dėl to labai įsižeidė, nebekviesdavo jos į tūsus ir išvis ignoravo, ir dėl to ją ignoravo pusė kiemo. o petrą perėmė nataša. nors klausiausi tų istorijų tylėdama, mano veidas, matyt, kalbėjo sava kalba, nes baigusi pasakojimą oksana įsisiurbė man į akis – jos akys buvo žalios, apneštos auksinėmis dulkėmis, paakiai pajuodę, atrodė labai pavargusi, akimirką kažkodėl įsivaizdavau, kaip ištiesiu ranką ir paglostau jos skruostą, – o tada pasakė: „kai tai karvei nusibos, bus tavo eilė, pamatysi, neliūdėk taip, bus tau geras pirmas, pamatysi.“ išeinančiai oksanai pasiūliau „barbės“ žurnalų, ji paėmė kelis, po to kartais užeidavo naujų. bet apie petrą daugiau nekalbėjome. ir ji buvo neteisi – po natašos jis atiteko mano geriausiai draugei kriušai. dabar galvoju, gal ir gerai – tikriausios meilės juk tos, kurios neišsipildo.