Japoniški peiliai

Juozas tą rytą suvalgė tik pusę kiaušinio. Jis buvo labai susijaudinęs, nes dieną turėjo atvažiuoti moteris, reklamuojanti peilius. Net ir valgant tą pusę kiaušinio jo rankos drebėjo ir reikėjo nemažų pastangų, kad pavyktų išlaikyti trynį kiaušinio lukšte.

Juozui buvo beveik aštuoniasdešimt ir gyveno jis vienas. Jo žmona mirė prieš pusantrų metų ir Juozas dažnai jos ilgėdavosi. Jis puikiai prisiminė tas dienas, kai kartu su Marija gerdavo arbatą ir vartydavo reklaminius bukletus, kuriuos gaudavo į savo pašto dėžutę arba pasiimdavo iš artimiausios maisto prekių parduotuvės Popieriaus gatvėje.

– Žiūrėk, kaip tik nuolaida kojinėms, – viltingai tardavo Juozas.

– Apsieisi, – atkirsdavo jam Marija.

Mirus Marijai, niekas neparuošdavo Juozui pašteto ir, kad ir kaip jis skųsdavosi, jog jis per sausas ir jame galėtų būti daugiau kepenėlių, iš tiesų jis jo labai pasiilgdavo. Dar Juozui nieks neprimindavo išjungti virtuvėje šviesos, nepriekaištaudavo, kad išnaudoja per daug dantų pastos, ir neužtikdavo jo vidurnaktį prie šaldytuvo bepjaunant lašinių gabalėlį.

– Ak tu, varjote, – tuomet rėkdavo Marija, o Juozas teisindavosi, kad jis paėmęs tik vieną svogūno laišką.

Dabar vidurnaktį Juozo niekas negaudydavo prie šaldytuvo. Jis galėdavo kada tik panorėjęs atsipjauti lašinių, tačiau taip smagu jam nebebūdavo. Kai juos kramtydavo, galvodavo, kad būtų gera ginčytis su Marija dėl produktų, turinčių cholesterolio. Kai Marija pykdavo, jos antakiai kiek susiraukdavo, o šnervės išsiplėsdavo. Tačiau, gerokai papykusi, ji visuomet nusišypsodavo. Ir ta šypsena buvo gražiausia iš visų Juozo matytų. Tuomet Juozas uždarydavo šaldytuvą ir pabučiuodavo Marijai kaktą, o ji ją skubiai – kaip vaikas – nusivalydavo. Tai būdavo ženklas, kad viskas gerai ir galima eiti miegoti.

Juozas vis dar keldavosi penktą ryto ir per radiją klausydavo ryto žinių. Po žinių visuomet eidavo orų prognozė ir būsimą dienos temperatūrą jis užsirašydavo į orų sąsiuvinį, kuriame taip pat pasižymėdavo ir vėjo kryptį (su Marija jie mėgdavo sekti orų prognozę ir nuspėti rytdienos orus, tad Juozas išlaikė šį įprotį).

Žinoma, Juozas ir toliau vartė reklaminius bukletus. Jam patikdavo planuoti, ką galėtų įsigyti. Kai kuriuos dalykus jis netgi apsibraukdavo. Tiesa, taip ir neišdrįsdavo nieko nusipirkti, nes žinojo, kad Marijai tai nepatiktų. O jei visgi rasdavo ką nors labai ypatingo, mintyse paklausdavo Marijos ir ši jam aiškiai atsakydavo: „Ne, Juozai, tau tikrai nereikia to kiniško oro šildytuvo. Pats žinai, kad jis suges mėnesio pabaigoje, būtent tada, kai reikės mokėti už šildymą. O už šildymą tu neturėsi kaip sumokėti, nes būsi išleidęs pinigus šildytuvui.“ Tuomet Juozas kiek pasimuistydavo ir greitai užversdavo puslapį su šildytuvu.

Tačiau tąkart reklaminiame buklete buvo prekė, kuri Juozą itin sudomino.

– Japoniškų peilių rinkinys. Aukščiausia kokybė už prieinamą kainą.

Tokie žodžiai ir nuostabus devynių peilių rinkinys negalėjo jo nežavėti. Peiliai atrodė tvirti ir kokybiški, kiekvienas turėjo po paslaptingą hieroglifą, o aštrių ašmenų spindesį perteikė net ir ne itin kokybiška nuotrauka.

Tačiau dar labiau už peilius Juozą sudomino reklamoje esantis prierašas: „Norite įsitikinti peilių efektyvumu? Kviečiame jus į nemokamą pristatymą, kurį surengsime jūsų namuose! Mūsų konsultantė parodys plačias peilių panaudojimo galimybes ir išmokys egzotiškų virtuvės triukų!“

Po aprašymu matėsi konsultantės nuotrauka. Tai buvo labai žavi mergina, kiek rytietiškų bruožų, susisukusi plaukus į nedidelį kuodelį ir apsivilkusi bordo spalvos šilkiniu kimono. Jos lūpos vos vos, paslaptingai šypsojosi, o rankose priešais save ji tarsi kardą laikė įspūdingai atrodantį peilį.

Juozas, tarsi užhipnotizuotas, žiūrėjo į nuotrauką. Tokią moterį jis seniai buvo matęs. Japoniški peiliai!

Žinoma, jis nedėjo didelių vilčių. Buvo pasiruošęs išgirsti piktą ir pamokantį Marijos balsą, kuris neleis net svajoti apie jokius peilius, o tuo labiau jų pristatymą. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Kuo ilgiau Juozas žiūrėjo į nuotrauką, tuo tylesnės darėsi jo žmonos pamokančios frazės, kol galiausiai jos visai pranyko. Tyla. Galvoje visiškai tylu ir tuščia.

Ir tada Juozo mintyse gimė kažkoks nepaaiškinamas pasipriešinimas – jam jau beveik aštuoniasdešimt, o jį vis dar reguliuoja žmona?! Negana to, mirusi žmona. Kodėl jis negali imti ir ko nors nusipirkti iš reklaminio katalogo? Kodėl iki šiol taupo dantų pastą ir nuodugniai žymisi orų prognozės duomenis į sąsiuvinį?! Ar neužtenka, kad ir taip beveik šešiasdešimt metų nuolat klausė savo žmonos? O dar dažniau, nuleidęs galvą, sakydavo: „Tu teisi. Atsiprašau.“ Tarsi būtų buvę dėl ko atsiprašyti. „Užteks“, – mąstė jis. Reikia pradėti gyventi savo gyvenimą, kuriame bus tiek japoniškų peilių, kiek tik panorės.

Juozas ryžtingai nuėjo pasiimti savo mobiliojo telefono – šis gulėjo svetainėje ant stalo ir buvo įvilktas į polietileninį maišelį – tam, kad mažiau nusidėvėtų ir neapsitaškytų riebalais. Užsidėjęs akinius, surinko numerį, kuris dideliais skaitmenimis buvo užrašytas kataloge (jį teko porą kartų perrinkti, nes iš susijaudinimo Juozas paspausdavo vis ne tą skaitmenį – jau senokai buvo su kuo nors kalbėjęs, išskyrus vaikus ir anūkus).

Su kiekvienu signalu Juozo kvėpavimas intensyvėjo – jam net nutirpo kojos ir teko prisėsti. Dėl jaudulio paskutinę akimirką jis net norėjo padėti ragelį. Tačiau tuomet išgirdo malonius žodžius.

– Sveiki, jūs paskambinote į didžiausią namų apyvokos prekių parduotuvę „Belvist“. Džiaugiamės, kad renkatės mūsų prekes. „Belvist“ – man tai patinka! – guviai teigė įrašytas jaunos moters balsas.

– Patinka ir man, – sutrikęs atsakė Juozas, bandydamas nutaisyti oficialų, tačiau kartu ir kiek galantišką balsą.

Tačiau neatrodo, kad konsultantė jo būtų klausiusis, nes bėrė savo tekstą toliau.

– Norėdami užsisakyti naują prekę – spauskite vienetą, prekių garantinis aptarnavimas – spauskite dvejetą, norėdami susisiekti su konsultante – spauskite trejetą. Meniu pa ruski – birite četviorku.

– Aš čia skambinu dėl japoniškų peilių, – bandė aiškinti Juozas, tačiau konsultantė ir toliau jo nesiklausė. Ji vėl pradėjo tekstą nuo pradžių.

Perklausęs įrašą keletą kartų, Juozas suprato, kad reikia paspausti trejetą. Jis atitraukė telefoną nuo ausies ir ryžtingai tą padarė.

– Jei sutinkate, kad pokalbį įrašysime, prašome palaukti.

Tuomet Juozo ausis pasiekė graži klasikinė muzika. Klausydamasis jis pradėjo svajoti apie būsimą peilių pristatymą. Žavi konsultantė kruopščiai parodys visus peilius ir Juozas slapta žavėsis jos profesionalumu. Gal net išdrįs pajuokauti ir pagirs jos japoniškus maisto gaminimo triukus. Konsultantė nusišypsos ir pasakys, kad Juozas yra sąmojingas ir žavus vyras.

Svajonės Juozą nunešė taip toli, kad jis pradėjo matyti save ir žaviąją konsultantę bėgančius nuostabiame sakurų sode. Jie, greiti ir žvalūs, apsivilkę japoniškais kimono, bėga tolyn, o iš dangaus, lyg palaiminimas, jiems krenta sakurų žiedai. Galiausiai, dangiškų jausmų apimti, jie pribėga nuostabų japonišką krioklį ir prisėda ant akmens pailsėti. Tuomet Juozas nusišypso ir išsitraukia savo sulankstomą japonišką peiliuką ir juo atpjauna lietuviškos duonos ir gabalėlį lašinių.

– Alio, ar kas nors kalbės su manim? – paklausė jau kur kas labiau suirzęs moteriškas balsas.

Juozas greitai atsitokėjo ir atsiprašinėdamas pradėjo pokalbį. Po keleto standartinių klausimų ir bandymo įsiūlyti dar daugiau prekių (tam Juozas nepasidavė: taip, jis buvo pametęs galvą, tačiau ne tiek, kad pirktų viską iš eilės) buvo sutarta dėl peilių pristatymo jo namuose. Po savaitės, kitą trečiadienį, keturioliktą valandą pas jį į Popieriaus gatvę ateis konsultantė Larisa.

– Larisa, – padėjęs ragelį sušnabždėjo Juozas. – La-ri-sa.

Šis vardas dabar buvo praradęs visas rusiškas asociacijas ir skambėjo paslaptingai bei labai rytietiškai. Larisa, Juozas ir japoniški peiliai.

Juozas su didžiuliu nekantrumu ėmė laukti kitos savaitės. Reikėjo dar daug padaryti prieš nuostabiajai japonų deivei įžengiant į jo namus! Pradėta buvo nuo perdegusios vonios lemputės ir lašančio čiaupo, kurį sutvarkyti dar prašė Marija, kai buvo gyva. Vėliau nupirktas naujas durų kilimėlis, nes senasis buvo gerokai suplyšęs. Nors, be laikraščių, Juozas senokai buvo ką nors skaitęs, ant savo rašomojo stalo padėjo keletą rimtų enciklopedijų, kad būtų aišku, jog yra visuomeniškas ir pasauliu besidomintis žmogus. Sekcijoje už stiklo užkišo keletą jaunystės nuotraukų (vieną iš poilsinės kelionės į Gelendžiką, kur pozavo su nutūpusia ant peties papūga, kitą iš darbo spartakiados, kur, apsimovęs trumpomis sportinėmis kelnėmis, gavo medalį už greičiausiai įveiktą bėgimo distanciją).

Paskutines porą dienų Juozas skyrė generaliniam buto tvarkymui. Jis net nuvalė dulkes nuo visų karnizų ir jau ruošėsi, senuoju žmonos pamokymu, atšviežinti kilimų spalvą actu, tačiau galiausiai susilaikė, baimindamasis, kad iki susitikimo neišnyks acto kvapas, kuris tikrai neprisidės prie paslaptingos rytietiškos atmosferos sukūrimo. Galiausiai Juozas nuėjo į parduotuvę ir nupirko minkšto ir švelnaus tualetinio popieriaus (pats tokio niekada nenaudodavo) ir sausainių, kad būtų kuo pavaišinti atėjusią viešnią.

Iškart po pusryčių Juozas pradėjo laukti Larisos. Laikas slinko lėtai ir kiekvienas sukrebždėjimas laiptinėje vertė nerimauti ir kiek šoktelėti nuo sofos. Galiausiai 14:07 išgirdo skambutį ir skubiai nuėjo koridoriaus link. Praeidamas pro svetainę dar žvilgtelėjo į komodą – ant jos pamatė Marijos nuotrauką. Pats nežinodamas kodėl, skubiai ją užvertė ir nuėjo atidaryti durų.

– „Belvist“ sveikina jus ir džiaugiasi, kad pasirinkote mūsų pristatymą. „Belvist“ – nes man tai patinka, – be didelio entuziazmo ištarė tarpduryje stovinti kiek uždususi konsultantė.

Juozas akimirką ją nužvelgė. Tai buvo maždaug keturiasdešimt penkerių metų moteris. Larisa nevilkėjo japoniško kimono, užtat avėjo aukštakulnius batus smailėjančiomis nosimis. Jos veidas nebuvo labai mielas, maža besiraukanti nosytė, atrodė, visą laiką uodžia kažkokį nemalonų kvapą.

– Malonu, kad užsukote, – kiek sutrikęs šyptelėjo Juozas ir suskubo nuvilkti damai paltą. Kambaryje pasklido arbūzinių kvepalų aromatas.

– Na, ką, tai – į virtuvę? – pasitrynusi rankas gan oficialiai paklausė Larisa ir pirma nuėjo virtuvės link, tad Juozui beliko ją sekti.

– Gal pirmiausia arbatos? Štai, vaišinkitės sausainiais, – iš susijaudinimo stipriai mirksėdamas pasiūlė Juozas.

Larisa skubiai nužvelgė languota mėlyna klijuote uždengtą virtuvės stalą, ant kurio lėkštutėje tvarkingai išdėlioti gulėjo sausainiai „Gaidelis“.

– Ne, ne, apsieisiu, – atsakė ji pro išspaustą šypseną, o jos maža nosytė dar labiau susiraukė.

Larisa apžvelgė seną virtuvės komplektą ir lubas, kurios buvo ne taip seniai aplietos kaimynų.

– Euroremonto, kaip matau, nesidarėte?

Tiesą sakant, tai buvo pirmas kartas, kai Juozas girdėjo šį žodį savo virtuvėje. Niekada apie tai nebuvo susimąstęs.

– Su žmona mes gyvenome taip paprastai, tai kažkaip…

– Ai, žinot, šiais laikais nieko nepritaupysi. Kaip sako mano vyras – taupyk netaupęs, o pinigus bobos vis tiek išleis. O jis žino, ką sako, jis taksistas.

Juozas nelabai žinojo, ką dabar turėtų atsakyti. Kurį laiką virtuvėje buvo tylu.

– Tai ką, pjaustysim? – nejaukiai nusikvatojo Larisa.

– Taip… Žinoma… Japoniški peiliai…

Nieko nelaukusi, arbūzinė konsultantė savo mažomis put-liomis rankytėmis iš polietileninio maišo ištraukė dėklą su peiliais.

– Iš esmės viskas labai paprasta. Peiliai geri, kokybiški ir tikrai patentuoti Japonijoje, nors pagaminti ir Kinijoje, japonų gamyklose. O jais naudotis paprasta kaip dukart du, kaip mano vyras sako.

Larisa skubiai iš rankinuko išsitraukė nedidelį maišelį, kuriame buvo medinė lentelė ir bulvė. Bulvė buvo šiek tiek aplipusi žemėmis, tad Larisa greitai pakišo ją po čiaupu. Tuomet padėjo bulvę ant lentelės, paėmė vidutinio dydžio peilį ir pradėjo pjaustyti.

– Kaip ir sakiau – peiliai tikrai geri ir kokybiški, – dar kartą užtikrintai pakartojo peilių deivė, nors pjaustyti jai sekėsi ne taip ir gerai. Peilis nuolat strigo ties bulvės viduriu, o pati bulvė slidinėjo ant lentelės.

– Kažkokia kieta bulvė, vaikai pirko, žinot, kaip vaikai, bet ką paėmė, – vis labiau raukėsi Larisa, kol galiausiai supjaustė visą bulvę. Ant lentelės puikavosi juostelėmis pjaustyta neskusta bulvė.

Juozas, kiek sutrikęs, žiūrėjo į lentelę. Nelabai žinojo, kaip dabar reikėtų reaguoti.

– Tai va, kaip matote, puiki kokybė už prieinamą kainą. O dabar pabandykime ką nors supjaustyti iš jūsų turimų produktų, – Larisa mostelėjo šaldytuvo link.

Juozas nuleido galvą ir įdėmiai įsižiūrėjo į savo apiplyšusias šlepetes. Niekas nesakė, kad jam reikės atidaryti šaldytuvą ir rodyti savo maisto produktus. Juk tai, Juozo nuomone, labai asmeniškas dalykas!

– Kad aš… Nežinau, ar turiu ko tinkamo.

– Na baikit, visi turi ko nors tinkamo pjaustyti, – Larisa ryžtingai atidarė Juozo šaldytuvą.

Jos maža nosytė dar labiau susiraukė. Iš tiesų, pjaustyti nebuvo nieko tinkamo, nes šaldytuvas buvo apytuštis. Larisos akys užkliuvo už pusės minkštai virto kiaušinio, kuris buvo įdėtas į mažą baltą kiaušinio indelį. Tiesą sakant, iki šiol ji nebuvo mačiusi žmonių, kurie valgytų tik po pusę kiaušinio. Negi toks vyras nėra pajėgus suvalgyti viso iš karto? Šiaip ar taip, kiaušinis pjaustyti netiko ir ji, lyg labai rimta inspektorė, tikrino šaldytuvą toliau.

– Gal tiktų mano lašiniai? – kiek susigėdęs paklausė Juozas ir priėjęs prie šaldytuvo ištraukė gabalą, kuris buvo įvyniotas į sviestinį popierių.

– Gerai, pabandykim, tik paskui visą dieną rankos smirdės.

Larisa skubiai nuvyniojo sviestinį popierių ir pradėjo pjaustyti. Visa virtuvė prisipildė lašinių kvapo. Atpjovusi keletą gabalėlių, liovėsi.

– Na, kaip matote, čia ir taip viskas aišku. Peiliai pjauna puikiai, – pasakė ji, bandydama staiga tapti žvali ir entuziastinga. – Viso rinkinio kaina su dabar taikoma nuolaida – šimtas penki eurai. Ką manote, Juozai?

Juozas tylėjo. Vėl nuleido galvą ir dar įdėmiau įsižiūrėjo į savo šlepetes. Pamatė, kad kairė kiek labiau suplyšusi nei dešinė.

– Tačiau jūsų buklete buvo parašyta…

– Ten senos kainos. Dar prieš infliaciją, – nė nesusimąsčiusi išpyškino Larisa.

Juozas pakėlė galvą ir kurį laiką žiūrėjo į peilius. Jis stengėsi sugalvoti būdą, kaip galėtų kuo mandagiau išprašyti viešnią su peiliais iš savo virtuvės. Tačiau Larisa stovėjo kaip įbesta, skvarbiai žiūrėjo į Juozą ir garsiai šnopavo.

– Kaip sako maniškis, tikram vyrui peilis nepamaišys. Juk niekad nežinai, ką moteris į namus gali parsivesti, – dar kartą nejaukiai nusijuokė taksisto žmona.

Juozas toliau tylėjo. Jis pirmąkart pastebėjo, kad jo šlepetės ne tik suplyšusios, bet ant jų taip pat užtiškę keli riebalų lašai. Jam darėsi karšta, o skruostai vis labiau raudo.

– Na gerai, jei nenorite pirkti viso rinkinio, pirkite vieną. Standartinio dydžio už standartinę kainą – penkiolika eurų, – išdidžiai pasakė Larisa, lyg jos pasiūlymo žygdarbis būtų tolygus širdies donorystei.

Juozas žinojo, kad ir tiek negali leisti, tačiau suprato, jog tai bus paprasčiausias būdas išprašyti viešnią lauk. Jis nuėjo prie savo piniginės ir išėmė iš jos paskutinius penkiolika eurų.

– „Belvist“ – man tai patinka! – ant slenksčio stovėdama ištarė arbūzinė viešnia ir, sausai šyptelėjusi, atsisveikino.

Juozas liko stovėti koridoriuje, į kurio sienas po truputį gėrėsi kvepalų aromatas. Tuomet nuėjo į virtuvę ir atsistojo prie lango.

Jis matė nueinančią Larisą, kuri savo smailianosiais batais sunkiai krypavo tirpstančiame sniege. Išties, ji buvo talentinga pardavėja – niekas kitas taip natūraliai ir meistriškai nemokėjo sukurti nepatogių situacijų.

Larisai pradingus už blokinio namo kampo, Juozas įsižiūrėjo į tolį. Prieš akis, ant ne visai švariai nuvalyto lango, jis matė iš purvo bei atspindžių susidariusį didžiulį hieroglifą.

Juozas nuėjo į svetainę ir ant komodos vėl pastatė užverstą Marijos nuotrauką. Stengėsi nežiūrėti Marijai į akis, kad nepagautų jos skvarbaus žvilgsnio.

 

●

 

Kitą rytą Juozas vėl atsisėdo valgyti kiaušinio. Jis atsipjovė duonos naujuoju japonišku peiliu. Peilis pjovė kiek kreivai. Juozas dar kartą pažvelgė į Marijos nuotrauką ir prasikaltusiai šyptelėjo.

– Man regis, padariau kvailystę, – Juozas priminė susigėdusį vaiką, kuris pirmąkart išgirdo kažką, kas nuo šiol jo viduje tyliai šnabždės, kas yra gerai, o kas ne. – Matai, kas būna, kai manęs nekontroliuoji.

Tuo metu iš nuotraukos į Juozą pažvelgė ta pati pikta Marija, kuri žiūrėdavo į jį naktį prie šaldytuvo. Jos antakiai buvo suraukti, o šnervės šiek tiek padidėjusios. Juozas nustebo.

– Nepyk, Maryt, daugiau taip nedarysiu. Tu juk mane žinai. Nesu pats racionaliausias žmogus ir kartais prisigalvoju visokių nesąmonių. O tu… Tu juk mane… Racionalizuoji, – pasakė kiek išraudęs Juozas ir pats šyptelėjo dėl savo tokio keisto pasakymo. – Nori, paskaitysiu tau šiandienos orus?

Ir Juozas atsivertė jų orų sąsiuvinį.

– Šiandien debesuota su pragiedruliais, vėjas šiaurės vakarų 5–10 metrų per sekundę… Žinai, manau, daug šansų, kad ryt lis ir sniegas galutinai ištirps, – lyg didžiulę paslaptį savo spėjimą pasakė Juozas ir nusišypsojo. Visai kaip senais laikais.

Nuotraukoje Marija taip pat nusišypsojo. Ir tai buvo ta pati šilta šypsena, kuri Juozui be galo patiko. Juozas paėmė rėmelį ir pabučiavo Marijos kaktą. O tada kruopščiai nuvalė ją marškinių rankove.