Beatifikacija

LRT televizija vis primena, kad birželio 25-ąją Lietuvos katalikų laukia istorinis įvykis – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija, paskelbimas Bažnyčios palaimintuoju. Kaip sakoma, altorių garbės suteikimas. Iškilmes rodys nacionalinis transliuotojas. Organizatoriai skaičiuoja užsiregistravusius šventės dalyvius. Jeigu susirinktų pusė milijono, popiežius Pranciškus galutinai apsispręstų aplankyti mus.

Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ kuris laikas skelbiami Tomo Venclovos emigracijos dienoraščiai. Juos įdomu lyginti su panašiu metu rašytu Juozo Baltušio dienoraščiu, kurį publikuoja žurnalas „Metai“. Venclova pasakoja apie 1979 metų birželio pradžioje vykusį susitikimą su Amerikoje viešėjusiu kunigu Pranu Račiūnu, vienu iš „LKB kronikos“ leidėjų ir šiaip įtakingu pogrindžio dvasininku, kelis kartus perėjusiu bolševikų kalėjimus ir lagerius. Nors Venclovai keistoka, kad valdžia jį išleido, bet vis tiek reikia pripažinti, koks stiprus Lietuvoje religinis pogrindis. Kunigas Račiūnas rodęs atsivežtas bažnyčių nuotraukas, ir Venclova stebisi: „Kiek tų bažnyčių, kokios visos švarios ir tvarkingos, kokie savim pasitikį kunigai! Didžiulis tinklas, nepriklausomas nuo tarybų valdžios ir tikrai už ją įtakingesnis.“

Kai reikia paaiškinti, kodėl per kelis dešimtmečius, ir ypač laisvės sąlygomis, taip viskas pasikeitė ir kur, nelyg Anykščių šilelis, pasidėjo buvusi bažnytinė grožybė ir galybė, tas įtakingų, pasitikinčių savimi kunigų tinklas, atsakymo turėtum laukti tik iš paties Dievo. Gal kokios pamokos, tvirtumo išbandymas, bausmė už nuodėmes, lengvas pajuokavimas, kad nesusireikšmintume? Kas nors iš biblinio repertuaro, kai kietasprandė tauta paliekama savo pačios aklumui ir kvailumui? Per Sekminių atlaidus provincijoje, pietaujant klebonijoje, kuri jau be klebono, vienas iš užstalės, prisiminęs senus laikus ir maldininkų minias, paaimanuoja, kad draudžiamas vaisius buvęs saldesnis. Už tai ir išgerkime: jei sugrįžtų tarybų valdžia ir vėl imtų sprogdinti bažnyčias ir gaudyti kunigus, kaipmat atsigautume. Prie maldavimų Šventajai Dvasiai verta pridėti ir tokį. Apeliuojant į dieviškąjį gailestingumą. Juo labiau kad visi prašymai duoti dvasinių pašaukimų, uždegti jaunimą tikėjimu ir padauginti katalikiškų šeimų skaičių veikia priešingai.

Brolis Gediminas, žinomas pranciškonas, kalba apie įsipatoginusią Bažnyčią, kuri išmoko ramiai, nekonfliktiškai gyventi, užsidirbti sau duoną ir gerai, guviai atrodyti. Atrasti magiški pamokslų ir kitokio viešo kalbėjimo žodžiai: gailestingumas, bendrystė, Dievo artumas, išgydymas, kasdienybės stebuklai, slėpinys (jokiu būdu – ne paslaptis). Bažnytiniuose renginiuose daugiau socializacijos, populiariosios psichologijos, labdaros akcijų. Šventasis Raštas aiškinamas taip, kad klausytojai jaustųsi dvasingi ir geros nuotaikos. Jokios politikos, verčiau nuolatiniai šlovinimai. Labai svarbu viešieji ryšiai, daug nuotraukų ir informacijos.

Prieš keturis ar tris dešimtmečius dar galėjai klausytis apie arkivyskupą Matulionį bei jo laikų Bažnyčią ir nejausti didelio skirtumo. Prakalbinti, suvilioti šių dienų kataliką, net pačius dvasininkus, tais pavyzdžiais ir tokiu santykiu su Bažnyčia yra beviltiška. Arkivyskupo Matulionio beatifikacija džiaugsimės ir girsimės būdami kitame pasaulyje ir nenorėdami nieko, kas primintų rūsčią, bekompromisę kunigų kovą už žmonių sielas. Ši šventė yra ne mūsų, bet anos, išnykusios, Bažnyčios apvainikavimas ir palaiminimas. Kalbėdama tai lietuviškai, tai lenkiškai, tai rusiškai (paties arkivyskupo, taip pat lagerio kunigų atveju), degdama misijų aistra, ji tikrai buvo patyrusi Sekminių stebuklą. Skaitydama prastai, su klaidomis išverstą Šventąjį Raštą, interpretuodama jį primityviai ir atsilikusiai, ji kažin kaip mokėjo tikėti ir melstis be klaidų, mylėti Dievą ir savo artimą, nebranginti labiau už viską savo gerovės ir išlikimo. Teofiliui Matulioniui buvo tas pat – vyskupo rezidencija ar Solovkų salos. Pastarosiose, sako, būtų mielai pasilikęs ir savo noru nesiveržęs į laisvą Lietuvą. Panašiai paskui atsisakė Romos ar Amerikos, nors buvo gundomas. Ar įmanoma tokią sielovadą išversti į šiandienės įsipatoginusios Bažnyčios kalbą, tikėtis jai gyvybės ir sėkmės?

Šeduvoje, kur arkivyskupas buvo ištremtas tarybų valdžios ir baigė savo dienas, būrys KGB agentų, taip pat ir iš dvasininkų, sekė kiekvieną jo žingsnį, o špitolėje, kur jis gyveno, laikyta anais laikais sudėtinga ir brangi klausymosi aparatūra. Arkivyskupo pokalbiai buvo įrašomi ir paskui šifruojami. Jo sekimo byloje, kuri tapo šventumo bylos dalimi, išliko ta medžiaga. Štai fragmentas susitikimo, vykusio 1962 metų birželio 25-osios (sic!) rytmetį. Arkivyskupas kalbasi su jį aplankiusia moterimi iš Šiaulių. Ji vardu Emilija. Abu bendraamžiai, devyniasdešimtmečiai.

 

Moteris: Tiek metų prasėdėjot kalėjime.

Arkivyskupas: Ką padarysi.

Moteris: Kaip į Ameriką buvot išvažiavęs, reikėjo pasilikti.

Arkivyskupas: Aha, jie labai kvietė, bet aš nenorėjau.

Moteris: Taip? [nusijuokė] Kiek metų buvot kalėjime?

Arkivyskupas: Tai paskui gavau 10 metų, sėdėjau 4 metus. Iš viso apie 20 metų. Paliuosuoja ir vėl paima. Man sunku ir pasakyti, kiek aš metų išsėdėjau.

Moteris: Ir miške dirbot?

Arkivyskupas: Dirbau, visur dirbau.

Moteris: Kaip sunku buvo, Dieve mano. Tai aš nevarginsiu jūsų.

Arkivyskupas: Nevarginat, ne.

Moteris: Kad Dievas duotų sveikatos jums.

Arkivyskupas: Kad Dievas ir jums duotų.

Moteris: Ačiū, ačiū.

Arkivyskupas: Ir laimingos mirties.

Moteris: Ačiū. Prašysiu dabar palaiminti.

Arkivyskupas: [kalba maldą lotyniškai] Ačiū už atsilankymą, už dovanas.

Moteris: Gal jau tik po smerties susitiksim, neužmirškit.

Arkivyskupas: Aha.

 

Prie tokio dialogo, jei nori, galima dėti bet kurį Kalno pamokslo palaiminimą. Arba nieko nereikia. Gal arkivyskupo pažadas po smerties neužmiršti galioja šiandien ir mums? Tai vienintelis dalykas, kurio būtume nusipelnę šios beatifikacijos proga.

Nors beatifikacijos iškilmes, irgi pagal įsipatoginusios Bažnyčios logiką, pasiglemžia metropolis, Vilnius, taigi saldi pagunda pasirodyti centre, viešųjų ryšių vylius, mugių ir festivalių dvasia, vis dėlto išaukštinti šiuo įvykiu bus mažutėliai, pati negarsiausia, nematomiausia Lietuvos vyskupija, su savo kuklia katedra geležinkelio stoties miestelyje. Kaišiadorių vyskupija atsirado per atskyrimą, per žaizdą, per našlaitystę. Jos iš viso neturėjo būti – tai siauras, ilgas buvusios Vilniaus vyskupijos ruožas, likęs be bažnytinės valdžios, prijungus sostinę ir jos apylinkes prie Lenkijos. Todėl dar nuostabiau (o gal kaip tik – labai dėsninga ir simboliška), kad iš čia dabar ateina mums pirmas naujųjų laikų šventasis. Kad čia buvo kunigo Kavaliausko ir kardinolo Sladkevičiaus namai. Beje, vienas jų – Teofiliaus Matulionio įšventintas į kunigus, kitas – slapta konsekruotas vyskupu.

Kai Bažnyčia atsuka savo veidą vėjams, kurie labiau prognozuojami ir patikimi negu Šventoji Dvasia, malonės veikimas persimeta į periferiją, užribius. Taip jau nesyk išpranašauta Biblijos knygose. Ateis kiti ir paveldės vynuogyną. Naujai užburti tikėjimo, vilties ir meilės. Kalbantys kitaip. Įkypomis kirgizų akimis. Kai Katedros aikštėje pernai vyko jubiliejinių Gailestingumo metų grandiozinės mišios pramaišiui su chorų koncertais ir visa šou renginių pompastika, televizijos kamera staiga rodo paauglį, kuris per pakylėjimą klūpo ant savo riedlentės. Tai bent ne į temą, tyčia nesugalvotum geriau! Iš anksto nenuspėsi, tačiau to, kas Dvasios atpūsta ir yra daugiau, gražiau už religinį festivalį, neišvengiamai užfiksuos ir birželio 25-osios šventė. Kartu su iškalbingu Teofiliaus Matulionio aha.

 

2017.VI.14