Egzaminai „Motinos mokykloje“
Galbūt esu prastokai informuotas, bet kažkodėl manau, kad triukšmas, kiekvienais metais kylantis dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino (VBE), yra gerokai didesnis ir labiau atsikartojantis nei, tarkime, dėl matematikos. Ir, tiesą sakant, net nežinau, ar dar kurioje ES valstybėje apskritai praūžia tokia privalomoji nepasitenkinimo banga. Britanijoje, kiek domiuosi jos naujienomis, – lyg ir ne, Vokietijoje, kiek skaitau jos spaudą, – irgi negirdėt. Gal Estijoje, gal bent čia mes su jais susilyginome?
Tačiau, sakysite, tai skirtingos šalys, skirtingos švietimo sistemos, tad ir reakcijos skirtingos. Galbūt, bet ar kada susimąstėte, kad tas triukšmas šį bei tą sako apie šalį, kurioje emocijos dėl brandos egzaminų beveik nenusileidžia emocijoms dėl pralaimėtų nacionalinio sporto (to vienintelio) rungtynių arba niekaip nelaimimos „Eurovizijos“? Bet ką sako? Kad ji labai susirūpinusi švietimo padėtimi? (Norėtųsi, kad taip būtų.) Kad jai labai rūpi jos jaunoji karta ir šios ateitis? (Dievaži, brandos egzaminai ne juokais pastarąją lemia.) Kad tie egzaminai tiesiogiai paliečia nemažą dalį valstybės piliečių? (Ir išties – vien šiais metais prašymus laikyti brandos egzaminus pateikė 32 572 kandidatai, o kur dar devynios galybės tėvų, senelių, giminių ir artimųjų!)
Net neabejoju, kad skirtingomis proporcijomis svarbūs visi suminėti dalykai, tačiau net taip taręs nepajėgiu suprasti, kodėl didžioji dalis emocijų tenka būtent lietuvių kalbos egzaminui. Juk nepasakysi, kad humanitariniai mokslai yra perspektyviausia ar mūsuose labiausiai puoselėjama žinojimo sritis, juo labiau juose gana keblu sugalvoti neišsprendžiamų užduočių, skirtų paprasčiausiai „sukirsti“. Tai iš kur tas skausmas? Iš bendrojo ne(pasi)tikėjimo humanitariniu lavinimu?
Oksfordo universiteto anglų literatūros profesorė Helen Small, svarstydama apie humanitarinių mokslų vertę, pažymi, kad nors skirtingų jų aspektų vertei reikia skirtingų argumentų (vienaip kalbame apie humanitarinių studijų universitete reikalingumą, kitaip – apie poreikį finansuoti dar vieną Jane Austen ar Maironio kūrybos tyrimą), visgi dėl vieno dalyko sukti galvos beveik netenka – humanitarinio lavinimo svarba mokykloje abejonių nekelia. Maža to, kuo jaunesni besimokantieji, tuo didesnę proporcinę dalį jų lavinimo užima humanitariniai dalykai – kalbos, istorija, menai.
Šiuo pažiūriu Lietuva nuo Britanijos ne kažin kiek skiriasi. Gimnazijoje humanitarikos ir menų gerokai mažiau nei pradinėje mokykloje, tačiau nepaisant to populiariausių ir „reikalingiausių“ brandos egzaminų ketvertuke – lietuvių kalba ir literatūra, užsienio kalba, istorija, matematika – pastarieji akivaizdžiai dominuoja. Ir iš viso šio pasirinkimo mūšio lauko vaidmuo tenka lietuvių kalbos VBE. Nes lietuvių kalba ir literatūra – esminiai dalykai dabar ypač svarbiai nacionalinei tapatybei?
O istorijos egzaminas argi jai nesvarbus? Bet čia niekam nekliūva tai, kad privalomieji klausimai apie Žalgirio mūšį ir tautinį atgimimą yra atmiešti klausimais apie kurią nors Vokietijos imperiją. Istorija praslysta tyliai, netgi per tyliai, turint omenyje, kad valstybinis egzaminas iš esmės yra redukuotas iki geros viktorinos, kurioje uždari klausimai eina pramaišiui su trumpučiais atvirais. Ir niekam nė motais, kad istorija nuo pat savo ištakų buvo laikoma visų pirma pasakojimu, o ne faktų rinkiniu ir kad lietuviškame brandos egzamine tuo pasakojimu net nekvepia. Ir tai visiems gerai.
Kaip jokių priekaištų negirdėti ir užsienio kalbų egzaminams. Na, juos, matyt, net didžiausi kosmopolitizmo priešai jau yra priėmę kaip visiškai neišvengiamą blogybę. Antra vertus, o kur problema: tegul jaunimas moka kad ir angliškai, svarbu, kad tik į lietuvių kalbą anglicizmų neprifarširuotų. Tuo, kaip sudaromi tos pat anglų kalbos egzaminai, nesipiktinama – galgi juose nebėra nieko blogo? (Nesuprantantiems paaiškinu: visus savo gyvenime laikytus anglų kalbos egzaminus galėčiau suskirstyti į dvi grupes – tuos, kuriuos sudarė užsieniečiai, juose tekdavo spręsti problemas, į kurias pakliūvi kasdien vartodamas kalbą, ir tuos, kuriuos sudarė Lietuvos anglistai, juose būdavo sukištos visos išimtys. Norisi tikėtis, kad taip nebėra.)
Tačiau problema ir yra ta, kad tiek istorijos, tiek užsienio kalbos atveju čia svarsčiau ne apie egzamino turinį, bet apie santykį su jame tiriamu žinojimu – ar istorija yra pasakojimas, ar kalbos mokėjimas svarbus savaime ar dėl jos atliekamų funkcijų ir iš jų gaunamos praktinės naudos? Visgi atrodo, kad šių dviejų egzaminų atžvilgiu tokie klausimai niekam paprasčiausiai nekyla ar bent jau nėra užduodami garsiai.
Kas kita lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis brandos egzaminas, kurio dieną susiremia „mokinių neraštingumas“ su „idiotišku temų formulavimu“, „kultūrinė tamsa“ su „nesuprantamais vertinimo kriterijais“. Bet išties ginčijamasi dėl pačios humanitarinio lavinimo prasmės – kam jis reikalingas? Kad ugdytų gebėjimą pažiūrėti į temas ir problemas netikėtu kampu, suformuoti savą ir savitą nuomonę, pateikti argumentus jai pagrįsti – bando sakyti tie, kuriems nei egzamino rašinių temos, nei jų vertinimo kriterijai neatrodo nei geri, nei teisingi. Kita pusė, savo ruožtu, visuomet gali pasiremti patriotiškumo argumentu – humanitariniai mokslai ugdo meilę gimtajai kalbai / šaliai / literatūrai ir t. t. Juk viešai abejoti patriotiškumo argumentu nepriimta, o jei ir leidžiama, tai tik iki tam tikros ribos. Todėl laimėjusioji pusė visuomet aiški iš pat pradžių.
Bene liūdniausia visoje šitoje istorijoje yra tai, kad konfliktas čia užprogramuotas gyvuoti per amžius, na, ar bent jau apžvelgiamoje ateityje. Nepadės nei besikeičiantys švietimo ministrai, nei pakeisti egzamino kūrėjai. Mat jie tėra atstovai gerokai į lietuvišką pasaulėžiūrą įaugusios tradicijos, kurioje mokykla moko ne šiaip skaityti, bet – teisingą lektūrą, ne šiaip rašyti, bet – tinkamomis raidėmis. Kova už išsilavinimą Lietuvoje nuo seno yra kova už tam tikrą išsilavinimą. Pamenate Petro Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla“ (dar vadinamą „Motinos mokykla“)? Kažin, ar kam nuoširdžiai kyla klausimas, ko toje mokykloje mokoma? Kažin, ar šiandien bendra mokyklinio humanitarinio ugdymo nuostata skiriasi nuo andainykštės? Kažin, kaip vyksta egzaminai tokioje mokykloje? (Ką ir klausti apie tai, ar visiems jie patinka.)
Kompetencija versus tėvynė, žinoma, yra netikra dilema. Šitai būtų galima kartoti iki užkimimo. Ir esamoje situacijoje nieko nepasiekti. Nebent tai, kad verčiant iš jų rinktis galiausiai prarandamos abi.
