Sniegas gegužę

– Įkvėpkite ir nekvėpuokite, – už kabineto durų kažkam imperatyviai nurodo tomografo automatas jaunu moters balsu. – Galite kvėpuoti, – po kelių sekundžių koketiškai priduria.

Sėdime su tėvu ligoninės laukiamajame su dar keliomis moteriškėmis ir lietuviškai kalbančiu turku.

– Papasakokite, kaip jūs išmokote lietuviškai, – aiškiai artikuliuodama žodžius klausia viena jų juodbruvo vaikino.

Nebesiklausau, ką šis atsako švelniai iškraipyta lietuviška šnekta, į žodžius įterpdamas minkštus, tarsi nučiulptus priebalsius.

Žiūriu į išduobtus fotelius, aptrauktus rūdžių spalvos dermatinu, – jie čia stovi nuo tų laikų, kai mane, dar vaiką, tėvas atvežė pas pažįstamą chirurgą apžiūrėti sužeistos rankos – žaisdama įsidūriau riešą aštriu strypu, ranką ilgai skaudėjo, poliklinikoje norėjo pjauti, beliko protekcijos, kaip tuose rumunų filmuose, kuriuos šiemet rodė „Kino pavasaris“. Prisimenu, kaip ėjom ilgais klaidžiais raudonos spec. ligoninės koridoriais ir šiltas chirurgo rankas – vieno jo piršto nagas buvo nuslinkęs. Riešą jis gausiai ištepė dvokiančiu tepalu ir tiek privyniojo binto, kad atrodė it boksininko pirštinė, – po paros skausmas atlėgo, o aš buvau tikra, kad visa tai tik dėl tų švelnių ir šildančių baltų vijų.

Šiandien vedu tėvą tais pačiais painiais koridoriais, lėtai, prilaikydama už parankės, mus lenkia apkūnios sanitarės, vežančios vežimėliuose mažas kaip vaikai bobulytes prakauliais paukštiškais veidais po skrupulingai užrištom skepetom, palinkusias sopulingomis smūtkelių pozomis. Leidžiamės į rūsį senu liftu, – kaip į kapą, sakau tėvui ir juokiamės, po to einame ilgiausiais apleistais labirintais, – jaučiu, kaip silpsta, kaip žingsnis lėtėja. Sekame ryškiai geltonos rodyklės nuorodomis, „Praėjimo nėra“, – skelbia raudoni užrašai virš žiojinčių tamsių ertmių, „Išėjimas“, – atgalinėm kryptim bado žali optimistiniai lipdukai, moderniu šriftu, kaip pažadas, kaip nuoroda; gal į vis neprasidedančio pavasario žvarbą – ak, išeiti pagaliau iš čia ir įkvėpti vėsa plikinančio oro. Pro langus matyti vidinis kiemas, seniai nevaikščiojamais maršais barkšo seni laiptai, kiaurai peraugę baltai žydinčiom piktžolėm, neregimai jau seniai apkerojusiom visą ligoninę, jos pacientus, rūdžių spalvos dermatino fotelius, invalidų vežimėliais vežamas bobulytes, didžiakrūtes sanitares, mane ir mano tėvą, klaidžiojančius geltonų ir žalių rodyklių labirinte. Kodėl ligoninių aplinka visada sukelia patetiką ir ilgesį, net tada, kai pro moderniai blizgaus odontologo kabineto, kur sūnui taiso dantis, langą rūsčiai žvelgia bronzinė Žemaitė, o iš šalia nupurkšto ryškiaspalvio grafičio – pati Frida Kahlo, šimtus kartų per dieną klausančios magiškos „pirmas nuolatinis, antras neišdygęs, trečias pieninis, ketvirtas silantas, penktas kariesas, šeštas…“ skaičiuotės variacijų.

Žiū, juk jau žydi slyvos ir vyšnios, vėjo gūsis žirsteli žied-lapius į langą – Die, kokia banalybė, bet ne, sninga iš tikrųjų, tikru sniegu gegužės mėnesį.

Seselė liepia gerti tėvui specialų skystį, kuris, apšviestas tomografo spindulių, ekrane rodys jo vėžio pakirstus organus – išgraužtas kepenis, žarnose glūdintį auglį, – viskas bus išmatuota, įvertinta procentais, išėjimo tikimybė – taip pat. Padedu jam nusirengti – išdžiūvęs, beaistris kūnas kvepia medžių kerpėmis ir sausa pernykšte žole, nežinau, kada atleidžiame savo tėvams, gal kai juos pradedame liesti kaip vaikus – pakelk rankas, ne, kelnės paskui, duok aš atsegsiu, tik pats nesilenk, tuoj nuausiu, prašau, tik pats nesirenk, aš būsiu šalia, kai viskas pasibaigs.

– Įkvėpkite ir nekvėpuokite, – išgirstu išėjusi už kabineto durų.