Penki mitai apie ekumeninį sąjūdį
XX a., po šimtmečių religinių karų tarp krikščionių, prasidėjo priešingas procesas – sudėjusios ginklus krikščionių Bažnyčios ėmė siekti vienos kitas pažinti, bendradarbiauti. Reakcijų į šį naują sąjūdį buvo įvairių – vienos grupės (baptistai, sentikiai) jį smerkė, kitos jame dalyvavo (ortodoksai, liuteronai, anglikonai…), trečios, iš pradžių sąjūdį smerkusios, vėliau prie jo prisidėjo (Romos katalikai). Iki šiol krikščionių nuomonės apie šį sąjūdį skiriasi, todėl verta aptarti kai kuriuos mitus apie jį.
1. Ekumeninis sąjūdis siekia sukurti pasaulinę religiją
Nuo pat pradžių ekumeninis sąjūdis buvo kuriamas tam, kad suartėtų skirtingų bendruomenių krikščionys. Vienas kertinių šį sąjūdį pradėjusių dokumentų – 1920 m. Konstantinopolio patriarcho Germano enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms, kur Jos bebūtų“ – tesiekė politinės Tautų Sąjungos pavyzdžiu įsteigti Pasaulio Bažnyčių organizaciją, kuri stabdytų religinius krikščionių tarpusavio karus ir smurto protrūkius, kuruotų galimą bendradarbiavimą tose srityse, kur krikščionių nuomonės neišsiskiria (skurdo, nelygybės ir kt. bendražmogiškos problemos). Bendradarbiavimas buvo skatinamas tose srityse, kuriose nereikalinga tikėjimo bendrystė, tačiau kurių problemas spręsti krikščionis įpareigoja Evangelija. Suartėjimas sakramentų ir tikėjimo srityje tebuvo tolima galimybė, o ne deklaruojama tikrovė. Apie kitų religijų atstovus ekumeninis sąjūdis nekalbėjo.
Tiesa, kartais žodis „ekumenizmas“ vartojamas tarpreliginiam dialogui apibūdinti. Tiesa ir tai, kad kai kurios liberalios krikščionių grupės į nekrikščioniškas religijas žiūri priimtiniau. Tačiau „ekumeninis sąjūdis“ tėra abstraktus skirtingų religinių bendruomenių bendradarbiavimo pavadinimas, o 1948 m. įkurta Pasaulio Bažnyčių Taryba (PBT) nėra kokia Superbažnyčia, o skirtingas religines bendruomenes vienijanti organizacija. Tai yra platforma, kurioje kalbasi ir žmonės, turintys bendrą tikėjimą, ir žmonės, vienas kitą laikantys eretikais. Bendras sąjūdžio tikslas yra ne pasaulinės religijos sukūrimas, o skirtingų krikščionių konfesijų bendradarbiavimas klausimais, nereikalaujančiais tikėjimo bendrumo, ir suartėjimas per nuolatinį bendravimą.
Paprastumo dėlei šiame straipsnyje apsiribosime terminu „konfesijos“, nors, ypač JAV, egzistuoja toks fenomenas kaip „denominacijos“ – tokios krikščionių bendruomenės, kurias jungia tas pats tikėjimas, bet kurios neturi bendrystės. Nedenominacinės Bažnyčios net nėra prisijungusios prie didesnio bendruomenių „tinklo“, organizacijos. Šis fenomenas liudija ekumeninio sąjūdžio reikalingumą – krikščionių vienybę sekuliaraus pasaulio ir pagonių akyse.
2. Skirtingas konfesijas nesutaikomai skiria tikėjimas
Katalikų kardinolas Walteris Kasperis viename savo straipsnių apibendrina, kad šiandien aišku, jog (beveik) visos krikščionių konfesijos tiki Švenčiausiąją Trejybę, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią, Komuniją (Bendrystę) Jėzuje Kristuje, pripažįsta Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Be to, visos Bažnyčios pripažįsta tą patį Šventąjį Raštą. Šias doktrinas jis vadina „pamatiniu ekumenizmu“ (basic ecumenism).
Žinoma, šių doktrinų neužtenka tikėjimo pilnatvei, tačiau ilgus šimtmečius krikščionių bendruomenės nesugebėdavo pamatyti ir to, kad jų tikėjimo pagrindai – vienodi. XX a. konfesijų suartėjimas natūraliai įvyko todėl, kad vykdant bendrus darbus, socialinę tarnystę, o vėliau ir rengiant teologines konferencijas pasirodė, jog skirtumai tarp Bažnyčių ne tokie ir akivaizdūs. Žinoma, kai kuriais atvejais skirtumai tokie dideli, kad dialogas nebeteko prasmės (pavyzdžiui, ortodoksų ir liberalių anglikonų), tačiau didžioji krikščionijos dalis vis dar bando suprasti, kas kitose konfesijose priimtina, o kas – ne.
Istorija taip pat parodė, kad daugelis tariamų doktrininių skirtumų tarp Bažnyčių, kurie tapdavo pretekstais schizmoms, tebuvo (ar bent šiuo metu tėra) priedanga politiškai motyvuotam atskyrimui. Šią tezę patvirtina liuteronų ir katalikų susitarimas dėl nuteisinimo, menonitų ir liuteronų susitarimas dėl liuteronų nekrikštijimo, miafizitų ir katalikų / ortodoksų susitarimai dėl bendros kristologinės formulės. Dingus politiniam interesui pasirodė, kad abi dialogo pusės mokė to paties, tik skirtingais žodžiais.
3. Ekumeninis sąjūdis siekia sujungti Bažnyčias, nesiejamas bendro tikėjimo
Visgi ekumeninio sąjūdžio nederėtų tapatinti ir su kitu kraštutinumu – atšakų teorija, kuri tradicinėse krikščionių Bažnyčiose dažnai smerkiama kaip erezija. Atšakų teorija teigia, esą realių skirtumų tarp krikščionių konfesijų nėra, yra viso labo skirtingos tos pačios Kristaus Bažnyčios atšakos, turinčios bendrą tikėjimą, tik įvelkančios jį į skirtingas formas. Tokio požiūrio atstovai nori visas „atšakas“ suvienyti, kad neregima krikščionijos vienybė taptų regima.
Tikra tiesa, kad tarp ekumeniniame sąjūdyje dalyvaujančių pusių yra liberalių krikščionių (pavyzdžiui, anglikonų), kuriems nesvetimas toks požiūris. Bet ši ekleziologinė koncepcija nėra bendra ekumeniniam sąjūdžiui (vėl tenka priminti, kad PBT nėra kokia Superbažnyčia). Ekumeniniame sąjūdyje dalyvauja daugybė jam nepritariančių Bažnyčių, nes sąjūdžio tikslas nėra įtikinti, kad tokia koncepcija – teisinga.
Bažnyčių dialogas XX–XXI a. atskleidė ne tik visos krikščionijos tikėjimo bendrybes, bet ir akivaizdžius skirtumus. Gerai žinome, kad skiriasi katalikų, ortodoksų, protestantų požiūris į tikėjimo šaltinius (Šv. Raštą ir Šv. Tradiciją), skiriasi mokymas apie Šventąją Dvasią (Filioque) ir t. t., nors ir ne visada aišku, kuo tiksliai skiriasi. Pavyzdžiui, jau ne pirmą dešimtmetį vyksta ortodoksų ir katalikų konferencijos apie primato – garbingiausio vyskupo valdžios Bažnyčioje – sampratą. Nors, atrodytų, šis katalikų ir ortodoksų skirtumas chrestomatinis, prie jo sustoti neverta, tačiau iš tiesų ne visai aišku, kur tiksliai yra kiekvienos pozicijos ribos ir kas kuriai pusei nėra priimtina.
Dėl to, kad XXI a. tikėjimo skirtumai vis dar neįveikti (be to, atsiranda ir moralinio mokymo skirtumų, stumiančių sąjūdį į krizę), išpopuliarėjo receptyvaus ekumenizmo koncepcija. Receptyvi laikysena – tokia, kuri, užuot klaususi: „Kas mus skiria?“, klausia: „Ko aš galiu išmokti iš kitų konfesijų?“ Bažnyčios egzistuoja skirtingose kultūrose ir gali pasidalyti patirtimi, žiniomis, metodais, menu ir t. t., kuriuos gali priimti skirtingo tikėjimo krikščionys, nekeisdami tikėjimo. Receptyvus ekumenizmas mažina tariamus, kultūrinius skirtumus, suartina bendruomenes ir vėl padeda suvokti, kas skiria iš tikrųjų.
4. „Ekumenistai“ siekia visiems primesti liberalizmą
Atsakymas į šį stereotipą apie ekumeninį sąjūdį panašus į ankstesniuosius – nėra vienos, oficialios sąjūdžio linijos, kuri būtų privaloma visiems dalyviams. Tiesa, tenka pripažinti, kad dėl pokyčių liberaliose protestantų Bažnyčiose šių protestantų organizuojami ekumeniniai renginiai gali implicitiškai primetinėti liberalizmą.
Daugeliui vokiečių liuteronų atrodo, kad tokie dalykai kaip LGBT santuoka bažnyčioje ar galimybė moteriai tapti kunige yra neatskiriamos žmogaus teisės, todėl jie kalbės apie tai ne kaip apie teologinę, bet kaip apie politinę-socialinę problemą. Be to, todėl, kad Vokietijoje Bažnyčia yra labai glaudžiai susijusi su valstybe, šių kraštų liuteronams įprasta Bažnyčios jėgomis spręsti politines-socialines problemas. Šis mišinys lemia, kad vokiečių renginiuose gali būti eskaluojamos idėjos, priimtinos ne visiems ekumeninio sąjūdžio dalyviams.
5. Ekumeninis sąjūdis sėkmingai juda į priekį
Dėl išvardytų priežasčių ekumeninis sąjūdis, nors ir toliau gyvuoja, išgyvena ilgalaikę krizę. Romos Katalikų Bažnyčia, aktyviai dalyvaujanti ekumeniniame sąjūdyje, taip ir neprisijungė prie didžiausių pasaulyje ekumeninių organizacijų – Pasaulio Bažnyčių Tarybos ir Europos Bažnyčių Konferencijos.
Ortodoksų Bažnyčia, nors ir dalyvavo minėtose organizacijose nuo pat pradžių, pastaruoju metu ėmė jas kritikuoti. 1998 m. panortodoksinė konsultacija Salonikuose išplatino pranešimą, kad „atotrūkis tarp ortodoksų ir protestantų nuolat auga“. Pagrindinėmis to priežastimis įvardyta vadinamoji inkliuzyvi kalba (pavyzdžiui, Dievo Tėvo vadinimas Motina deive), liberalų polinkis į religinį sinkretizmą, nesutarimai dėl požiūrio į moterų ordinaciją ir vienalytes santuokas. Po pareiškimo dalis autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių pasitraukė iš ekumeninių organizacijų, kita dalis liko su sąlyga, kad dialogas vyks atsižvelgiant į ortodoksų poziciją.
Apibendrinimas
Ekumeninis sąjūdis krikščionybei yra būtinas. Skirtingų krikščionių konfesijų susidūrimas misijų metu kituose kontinentuose apsunkina vietinių gyventojų atsivertimą, apsunkina ir bendrą gyvenimą Europoje. Vakarų Europa, kurioje klesti ekumeninis sąjūdis, nuo pat jo pradžios neregėjo jokių religinių karų tarp krikščionių, o štai Ukraina, kurioje ekumeninis sąjūdis sunkiai skinasi kelia, kenčia nuo tarpkonfesinio smurto. Kai krikščionys nesutaria tarpusavyje, sunku konsoliduoti jėgas ir savo teisių gynybai sekuliarioje visuomenėje.
Kita vertus, akivaizdu, kad daugelio krikščionių konfesijų bendrystė Komunijoje šiandien yra neįmanoma, nes jas skiria milžiniška praraja. Kai teologiniai klausimai nustumiami į šalį, ekumeniniai renginiai ima priminti socialinių ar politinių aktyvistų susirinkimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad niekas ekumeniniame sąjūdyje dalyvaujančioms Bažnyčioms nevadovauja, kiekviena jų yra nepriklausoma, todėl ekumeninis sąjūdis bus toks, kokį patys krikščionys jį organizuos.
