Panelės Linos kelionių jausmas

Gyvename netoli oro uosto. Apėmus naujos kelionės ilgesiui (tai paprastai būna praėjus maždaug mėnesiui nuo senosios) akis ir širdis vis labiau kliūva už aukštyn besistiepiančių oraeigių. Tursendama iš gretimais esančios parduotuvės, tįsdama po kelis bulvių-agurkų-makaronų prikrautus maišus ir rikiuodama vien vakarienės maršrutus, nostalgiškai nulydžiu tuos, šaunančius aukštyn. Ant garsiųjų svarstyklių išdidžiai dedančius savo drąsą. Lekiančius nuotykiauti. Išžvalgyti dykumų. Išgerti negyvųjų vandenų. Išmatuoti Gaudí projektuotų namų pločio. Išbraidyti kūlgrindų. Sulošti va banque Vegase. Išmedituoti vakarietiškumą vargdienių ašramuose. Apima visai ne baltas pavydas, jei jis apskritai turi kokią nors spalvą. Anksčiau labiau gėdijausi savo pavydo, o pavydėjau daug ko – ilgesnių išvykų, daugiau pamatytų šalių, gražesnių plaukų, nuostabesnio proto, didesnių ir darnesnių šeimų, gražesnių vaikysčių. Nustojau gėdytis, kai viena mano pažįstama pasakė, kad pavydas visada slepia ilgesį. To, ko neturi ar manaisi neturįs. Tai dabar išdidžiai sakau: aš ilgiuosi. Gražiau skamba, ar ne? Kalbant apie keliones, kai jau visai užgraužia tas ilgesys, kartais elgiuosi labai banaliai – sukandusi žabtus gyvatėta grandinėle košiu aplankytas šalis: Indija–Marokas–Jordanija–Izraelis–Sardinija–Malaizija–Singapūras–JAV–Seišeliai–Šri Lanka–Islandija–Vietnamas… Paskui rikošetu atkošiu – reikia: naujos sofos, įrengti vaiko kambarį, nesusvilusių puodų ir nesuskilusios geldos. Dabar keliauti šiukštu negalima. Ir man pasidaro ramiau, nors liūdnas atsidūsėjimas sudrebina tų naujų sofų apdangalus. Jei vis dėlto dar šiek tiek neramu – sėdu žiūrėti nuotraukų (realių) ir įsijungiu vaizdajuostes (vidines). Ir tampa lengviau laukti, tįsti savo maišus, rikiuoti vakarienes ir išlydėti tuos besistiepiančius oraeigius.

Dabar man pačiai atrodo keista, kad kitados visai nemėgau keliauti. Taip ir pasakiau savo vyrui, prisiekusiam keliautojui, kai jis mūsų pažinties pradžioje paklausė per vieną iš pirmųjų smalsių bemiegių naktų internetinėje „Žalios žolės“ erdvėje. Ką tada buvau bandžiusi, pasižymėjo prarasties, neatrasties ar didžiosios nevilties riboženkliais. Solidarizavausi su, rodos, Parulskiu, – kuris pasitelkė viešbučių šaltumą ir anonimiškumą kaip gyvenamojo pasaulio metaforą, – tikra egzistencialistų tiesų iliustracija.

Pirmas mano užsienis – Lenkijos vandens parkas. Užstrigau ant prakeiktos padangos atrakciono vidury. Kelionė į Europos Parlamentą vienuoliktoj klasėj truputį nesąžiningai laimėjus viktoriną „Ką aš žinau apie Europos Sąjungą“ (prizą įsteigė geros valios ar šiaip priešrinkiminis Seimo bitinas) – dviejų prometėjų ir trijų prokrustų verta kančia, pagardinta su-manim-nieks-nedraugauja-tas-berniokas-pagyrė-ne-mano-blakstienas inkliuzais. Keturios naktys autobusui liulenant su Tezė grupele į Šveicariją – absoliuti krizė kūnui (veidrodis užsitraukė sidabrinę maršką ir griežtai atsisakė rodyti mano paakių spalvą), pilvui (konservai, bulkos ir beprotiškos kainos) ir dvasiai (prisimenama ir išbliaunama visa šūdina vaikystė, prakeikiami randus palikę paauglystės spuogai ir kiti svarbūs įvykiai). Negelbėjo religinis apogėjus – giesmės. Žinau, kad skamba labai paaugliškai, egzaltuotai ir naiviai. Bet užtat kaip įdomu – dabar. Kas pasikeitė – visokių nuotykių, nepatogumų ir krizių keliaudama patiriu ne ką mažiau. Juo labiau kad dauguma mūsų bendrų kelionių – su dabar (jau!) šešiamečiu labai energingu sūnum. Bet, biesas mane imtų, nepaisant ne visada linksmų situacijų, nuovargio, aklimatizacijos, šeimyninių iššūkių ir kartais supurtančių refleksijų, kelionės tapo mano heroinu.

Kai tapau gyvenimo drauge, o dar stipriau – mama, nori nenori (nenori nenori) teko sužinoti, kuriam sandėliuke laikomos visos šluotos ir kuo praktiškai skiriasi bemielė ir mielinė tešla. Neslėpsiu – kūrybos ir mokslo pameistrei kartais nepakeliama būna dulkių lengvybė. Aišku – vyras. Bet mūsų šeimoje jam pareigų patikėta per akis. Todėl kai kas lieka man – kaip kartais piktdžiugiškai šposauju „Hario Poterio“ stiliumi – namų elfui vergui Dobiui. Taigi kelionės – ir išsivadavimas iš pareigų, ir dar labiau – iš kaltės jausmo. Daugiau sąžinės negrauš, oi, ne iškart pultas šveisti ne pirmą sykį katinų apvemtas parketas, neiškeptas šimtas pirmas pyragas (nes labiau rūpėjo kepti eilėraščius) ir maistinių kandžių kompanija, niekaip nenorinti palikti mūsų svetingų namų. Apskritai kelionės stiprina mūsų šeimos stuburą. Kažkaip kelionėse sugebam išvengti to „vyras į dešinę, moteris į kairę“ (ir atvirkščiai, bet be seksualinės potekstės). Stengiamės suderinti bent visų norų užuomazgas. Kartais pavyksta – ir daigelius. Prisipažinsiu, kad maršruto logistiką ir kitus dalykus dažniausiai atiduodu vyrui. Pasitikiu, bet matau, kaip jam atsibodo. Vis žadu pasitaisyti. Jau keliolika metų. Ne, mes neišvengiam kelioninių apsipykimų, suremiam ragus ir su vaiku. Bet vis tiek – kelionėse tampame kumščiu, neblaškomu rutinos. Ir man šeimoje darosi lengviau kvėpuoti. Paskui išsinešu tas gerąsias kortas – ir kiekvienąsyk, užknisus buičiai, į blogųjų kaladę įmaišau kelionių tūzus.

Be pirmosios labai jau buitinės priežasties – iš kiekvienos kelionės išsinešu gerą šmotą visam gyvenimui įsirėšiančios prisiminimų mėsos (galima palyginti: mano senelis, užsikišęs už apatinių, sovietmečiu iš savo darbovietės – mėsos kombinato – tįsė realią mėsą). Laikai keičiasi, keičiasi ir kombinavimo būdai. Man nebereikia rūpintis deficitinėmis prekėmis kūnui, užtat tam kitam, gerokai palepusiam, daugiau kaip dvidešimtgramį sveriančiam organui nuolat pasireiškia avitaminozė. Kuriai išgydyti reikia nei daug, nei mažai – kelių Kandžio miesto šventyklų, poros žuvų skraiduolių ir tunto palmių metamų šešėlių. Ir tas organas kartais ima spjaudytis pelenais, keliaujant po Lietuvą – gražu tai gražu. Bet gyvojo ir dirbtinio kameros lęšio jau išfiksuota, išžvalgyta, išgyventa. Išlepimas, ne kitaip. Ir dar – nepavyksta taip atitrūkti nuo dulkių, šluotų ir tešlų. Pavyzdžiui, mūsų šiaip jau mėgstamose savaitgalio išvykose, skirtose iščiupinėti kuo daugiau piliakalnių, mano įnoringą savastį ima veržti trivialiosios mintys – o-kas-vakarienei-pakeisti-dulkių-siurblio-filtrą-katinams-jau-reikia-kraiko.

Kad skaitytojui būtų įdomiau – pateiksiu keletą neužmirštamų prisiminimų. Pirma kelionė už Europos ribų – į Indiją. Pirmas skrydis. Baimė, kad lėktuve dėl slėgio skirtumo ištiks migrenos priepuolis ir apvemsiu anaiptol ne vien savo sėdynę. Sėdėjimas savam krėsle įsikirtus į abu – į ranktūrį ir vyro ranką. Malonūs virpesiai širdies plote. Pirmas lėktuvinis sumuštinis. Su niekuo nepalyginamas sirpus oro distiliatas išlipus – smilkalų, karvių mėšlo ir dulkių mišinys. Pirmas žingsnis į gatvę iš vienintelį kartą per visą kelionę iš anksto užsakyto taksi – almenantis balsų, kvapų, spalvų šaltinis. Svaigstu, prarandu budrumą ir štai rezultatas – kojų vos nenušlavė atsipūtęs ar tik apsipūtęs motociklininkas. Pirmas indiškas viešbutis. Šaltas kibiras vietoj šilto dušo. Skylė vietoj apiplovimo funkciją turinčio tualeto. Po lovą primenančiu statiniu ir tarp trečio švarumo paklodžių ieškau savo esmingiausios baimės – tarakonų. Girdėjau – čia jie dideli. Nerandu, ačiū Indrai, Višnui ir kitiems. Pirmas vakarietiško konformizmo įrodymas – einu miegot. Dieną – nes man reikia tokios adaptacijos. Pirmas važiavimas rikša – su niekuo nepalyginamas jausmas išlikus gyvai. Nes jie posūkius rodo ranka. Ir pirmumo teisę turi didesnis. Pirmas autentiškas patiekalas – panyras (toks indiškas sūris). Pirmas aikčiojimas nuo – mano meilės (kaip vėliau pasirodys) – šventyklų. Čia jos nuostabios. Pirmos palmės ir vandenynas. Vėrinių ir apyrankių derlius už vieną litą. Pirmas užsieninis masažas – ir pirmas svetimas pasiūlymas masažuoti krūtis, girdint mano vyrui, beje. Pirmas vaikiščių grabaliojimasis, einant tamsiu urvu. Pirma kelioninė liga, kaip dabar įtariu, Azijos gripas. Spėju, keturiasdešimt pagal Celsijų, nes termometras rodo farenheitus, o mes neturim vertyklės. Norėjau nusipjauti ausis ir gerklę, nemeluoju. Susilaikiau – ir mes jau pas indų gydytoją. Žolės ir toks senovinis antibiotikas eritromicinas. Grįžus iš kelionės – antibiotikus tenka kartoti. Iki šiol apverkiu susirgus taip ir nesuvalgytą pirmą indišką mėsos patiekalą restorane su staltiesėmis – viščiuką tandoori.

Marokas – aš jau kelis mėnesius nėščia. Nusprendžiam skristi. Bijau apvemti skrydžio bendrus jau ne dėl migrenos. Viešnagė pas vietinę moterį. Subtilus mėginimas įsiprašyti į antrąsias žmonas. Ir vėl – kibiras vietoj dušo. Mano apsiputojimas, neadekvatus dėl lambadą šokančių hormonų. Puikus marokietiškas troškinys tadžinas – pietums galiu truputėlį suvalgyti. Viską atperkanti dviejų parų kelionė kupranugariais per dykumą. Paaiškėja, kad turiu dar kitą meilę – nepakartojamai saulėje besimainančias, klastingas, pavojingas ir tokias patrauklias smėlio viešpates. Grįžtant – sustojimas Paryžiuje. Iš paskutinių jėgų užkariaujami Luvro aukštai. Nulis laipsnių. Mūsų ploni drabužiai. Užblokuotos mokėjimo kortelės – taip daro bankai. Be perspėjimo – nes lankaisi, jų manymu, įtartinose vietose ir kortelė gali būti pavogta. Bankams nė motais, kad tu nėščia, drebanti ir neturi pinigų taksi iki oro uosto. Išgelbėja vyro pažįstamas marokietis.

Seišeliai. Daug baimės – pirma tolima kelionė su vaiku. Jam pusantrų. Viską gelbėja maitinimas krūtimi. Sėkmingas skrydis be pasipiktinusių bendrakeleivių žvilgsnių. Mūsų nusivylimas vaikui bijant šiaip jau gana taikaus vandenyno mūšos. Svajojome, kaip smagiai jis ten turkšis, kaip maloniai šukuos krabus pakrantėse. Deja, sūnus patiria traumą ir žviegia net maudomas duše. Gera pamoka jauniems tėvams apie lūkesčių projektavimą. Bet labiausiai šioje kelionėje pasižymėjo ne vaikas. Aš. Pirmas mano nardymas su kauke. Perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis – aš gi paauglystėje pas tėtį kaime perplaukdavau skersai ežerą! Vyras gyrėsi matęs dėžiažuvę. Mano godumas. Neužtenka rajų, koralų ir gyvo velnio visokiausių kitokių vandens viešpataičių. Nuplaukiu per toli, už saugios ribos. Ima traukti gilyn ir gilyn. Naivus mano šūksnis „padėkit“. Lietuviškai. Nors puikiai žinau, kad ant kranto mes vieni ir vyras daboja vaiką. Kaip paaiškėjo vėliau – manęs net negirdėjo. Žinojimas, kad turiu sugrįžti pas krūtimi maitinamą vaiką. Ir aš plaukiu, kažkaip atradusi organiškus vandenyno dėsnius, sutapusi su jo ritmu. Kai banga neša atgal – išsilaikyti. Kai veda tolyn – plaukti visomis išgalėmis. Išplaukiu. Visą reikalingą informaciją išgraibau iš vyro akių. Džiaugiuosi, kad neįgijau vandens fobijos. Bet taip toli jau nebeplaukiu. Niekada.

Šri Lanka. Matome tradicines vestuves. Vėl nuostabios šventyklos – bet man negana, nes nebeapsieinu be nuotykių. Mes Nacionaliniame parke. Poilsis džiunglėse. Užspaudžia į krūmus. Besimaudama kelnes, nuleidžiu akis – po kojom susiraizgęs didžiulis languotas padaras. Aš jį išgąsdinu, matyt. Ima šnypšti ir rangytis. Atsibundu. Lekiu taisydamasi kelnes. Galiu prisiekti, kad šnypščia ir vejasi. Vyras manim netiki. Sako, gyvatės taip nedaro.

JAV. Ir vėl kabarojamės ant uolos Nacionaliniame parke. Slidu, nes ką tik smarkiai pylė. Vyras su visai nepanikuojančiu sūnum eina žąsele. Aš kartoju savo gimdymo mantrą: „Aš galiu. Aš galiu.“ Ir pasirodo – tikrai galiu. Meškos kitam Nacionaliniam parke. Sekvojų mastai ir grožis. Kalnai ir uolos.

Jeruzalė ir Jordanija. Truputį drebantis lankymasis Izraelyje – mus protino kas galėjo – nesaugu. Nepabijojome. Maudynės Negyvojoje jūroje. Paršo ekstazės verta nuotrauka apsiterliojus gydomuoju purvu. Lygioj vietoj kilę mano panikos priepuoliai Jordanijoje. Nulis vaistų ir baimė eiti pas vietinius gydytojus – dar „išveš“. Negaliu valgyti, negaliu miegoti, atsisveikinu su vaiku, nes atrodo, kad sergu mirtina liga ir tuoj numirsiu. Pro ašaras stebiu Jordanijos dykumų grožį. Turiu tai primenančią nuotrauką – susitaikiusio žmogaus žvilgsnis su ašarom akyse. Nenumiriau.

Malaizija ir Singapūras. Sužavėta Malaizijos gamtos. Nacionalinių parkų grožis. Kalnų vėsa. Žaluma švytintys arbatmedžių plantacijų plotai. Pirmas vaiko sunegalavimas. Apvemti jo ir mano drabužiai, dardant kalnuotomis Malaizijos vietovėmis. Puikus Singapūro zoologijos sodas (jei jų iš viso būna puikių). Bet sūnus dar negaluoja, ir dramblių pasirodymas jam – nė motais. Ir vėl pamoka apie lūkesčius ir realybę. Stebinanti Singapūro tvarka. Vis dar egzistuojančios fizinės bausmės. Už narkotikų įvežimą ir platinimą – mirtis. Kartais gerai būti taisyklių besilaikančiu žmogumi.

Islandija – mano iki šiol mylimiausia aplankyta šalis. Kaulus sukantis žvarbumas. Netinka kūnui, bet lietuviškai ir melancholiškai mano dvasiai – pats tas. Pūdyta rykliena. Širdį, kepenis ir inkstus gniaužiantis kraštovaizdis, nusėtas lavos akmenimis. Ugnikalnių krateriai. Ežeras pačiame dugne. Kriokliai, kurių kritimas hipnotizuoja mane it paklusniausią gyvatę. Savęs pašlovinimas už vyrui burbant (nes kiekgi vietos užima) įsidėtą vaistinėlę – sušalimas nepraeina be pasekmių ir visi susergam gerklėmis.

Vietnamas – tarsi sugrįžimas į kitus namus – į Aziją, kurios ilgėjausi jau nuo Indijos laikų. Užplūstantys vien tik šiam žemynui būdingi kvapai. Gausus maistas, kurį gomurys pripažino geriausiu: sriubos, saldūs ir „mėsiški“ pyragėliai bei blynai, „karštas puodas“ (hot pot – viralas su žuvim ar mėsa, į kurį sumetama daržovių ir žalumynų), grilio patiekalai, nesibaigiančios jūrų gėrybės, šviežios sultys, dažniausiai kondensuotu pienu gardinama kava. Hošimino smogas ir nesibaigiantis motociklų sruvenimas. Sąmoningesnis keliavimas. Atida detalėms. Plaukimas Mekongo delta žiūrėti turgaus ant vandens. Lindimas į neįtikimo dydžio urvą žiūrėti stalaktitų ir stalagmitų dueto. Priblokšta kalnų. Braidymas po purvynes ir alsavimas drėgmės debesėliais.

Pasidalinusi prisiminimų mėsa – grįžtu prie kitų keliauti skatinančių priežasčių. Kartais man labai gera pajusti savotišką solipsizmą ar bent jau hermetiškumą – lietuvių ilgosiose savo kelionėse sutikdavome labai mažai. Ši mini visuomenė – savotiška intymumo ir izoliacijos samplaka – suteikdavo dar didesnį laisvės pojūtį. Mūsų čia beveik niekas nepažįsta, nekalba lietuvių kalba, nežino istorijos. Naujieji robinzonai-konformistai, nes bendrystės poreikio akimirką nereikia kalbėti su kamuoliu. Aišku, maloniai pleptelėdavome su draugiškais vietiniais ar gidais. Bet greitai galėdavome sugrįžti į šeimos sienomis apsaugotą savo mažumą, (nenutolstant nuo civilizacijos ribų) įmanomą vientulystės jausmą. Jo man kartais labai reikia. Yra ir gerokai pragmatiškesnė tokios izoliacijos duotybė – galimybė suprastam tik šeimos burbėti ir keiktis. Aišku, visada išlieka netikėtumo tikimybė – kaip dabar prisimenu, kai viena pažįstama išvykoje į Šveicariją su Tezė bendruomene pašaipiai pakomentavo gero kadro ištroškusias menamas lenkes… kurios kažkodėl puikiai suprato lietuviškai.

Trečioji kelionių it kokio ugninio pagaikščio man nešama nauda – pirmoje išvykos pusėje protui teikiamas poilsis nuo tunto gyvybiškai svarbių įžvalgų ir kasdienybe bei šventadienybe penimų refleksijų. Didžiojo inkvizitoriaus lygio problemų. Savistabos. Saviironijos. Saviniekos. Iš karto pasakau, kad tokia prabanga tenka tik iki kelionės vidurio – kai akys ir smegenys užimtos įspūdžių kondensavimu, tolesniais kelionių maršrutais ir rankų bei kojų pirštų kryžiavimais – kad tik nesusirgtų sūnus. Mes jau kaip nors. Bet geriau irgi nesusirgtume. Įsijautimas į kelionės ritmą, malonus atotrūkio jausmas, nusikreipimas nuo savęs (ir žmogaus apskritai) į gyvenamąjį pasaulį, į vyksmą – meditacijos verta keliavimo praktika. Galiojanti maždaug iki vidurio. Kai prikaupia pakankamai įspūdžių, kai pripranta prie nuostabių panoramų ir kitybės, protas atsigaivelioja ir ima žvilgėti it ką tik išgaląsta geležtė. Tada pareina išvengtoji savistaba. Bet kažin kaip išsigryninusi. Be kaltės jausmo. Su susitaikymo priegaide, nes vis dėlto yra saugiklis. Visada galima pasislėpti ir išsitirpdyti tame hermetiškume, toje kitybėje. Iki namų dar dvi savaitės.

Savirefleksijų išvengimas ir savistaba sudaro neišvengiamą ambivalentiškumą. Gal kiek paradoksalų, iš priešybių sudarytą. Bet man reikalingos abi pusės – ir poilsis nuo žiurkės vertų atrakcionų proto narvelyje. Ir savanoriškas sugrįžimas į tą narvelį – gerai pasilaksčius lauke. Ne kur kitur, o būtent kelionėse išpreparavau iš savo sielos gaveliškus tarakonus. Gryniausiu pavidalu sutikau savo nebuitiškumą, šviesmečių vertą atstumą nuo puodų ir vaikų užpakalių. Identifikavau tuštumas – koks svarbus man pripažinimas, prožektorių šviesos, konkursai, prizai ir gėlės. Supratau, kad didžioji mano dalis mielai nieko neveiktų – už vyro pinigus keliaučiau, kas savaitę pas meistres daryčiausi makiažus, fotografuočiausi, vos pakrutinus nagelį link dar vieno „puikaus“ eilėraštuko visi Linute žavėtųsi, aikčiodami atiduotų jai visas premijas ir prizus. Tokia amžinoji mano paauglystė (šiai identifikacijai pasiskolinau terminą iš vyro – taip esu vadinama, kai vėlai nueinu miegoti ir dešimtą kartą apsukinėju žadintuvą). Tvokstelėjo pripažinimas, kaip tingiu dirbti. Suvokiau, kaip dažnai mane nokautuoja kalba, kai kovojam it Jokūbas su angelu, – įvardiju „gero tekstuko sindromą“, kai visas objektyvumas pasislepia po pirmine tekstų adoracija. Pamatau, kaip mažai man rūpi kiti žmonės, artimi ir tolimi. Įsižiūriu į santykį su vaiku ir labai aiškiai išvystu, koks jis netobulas, ir apskritai „tėčio ir sūnaus“ pora mūsų šeimoje tvirtesnė. Kur dingstu aš – savo tekstuose (va, ir dabar jiedu sukišę galvas į planšetę), refleksijose ir saviniekoj… Nuoširdžiai apverkiu grandiozines ambicijas – kad niekas ir niekada neduos man Nobelio. Matyt, ir Nacionalinės. Ir kitų premijų. Amas trakšteli ir kelioms sekundėms užstringa susipažinus su nebendruoju mirties faktu. Tampu visa Sartre’o, Camus ir kitų žinojimų bendrininke – ne tik tas Kitas, kuris man mažokai rūpi, bet Aš, Aš irgi numirsiu. Bet kur, bet kada ir bet kaip – jei nepasirinksiu to „kaip“. Kol kas nelabai turiu drąsos, nors ir skauda. Skauda ten, ties penktuoju šonkaulių lanku. Daužausi paaugliškais kumštukais, nes kaip ir Tomas noriu čiupinėti įrantus riešų kanaluos. Kitaip aš atsisakau tikėti. Kartu labai aiškiai suvokiu ir išgedžiu savo ribas (tai ypač pasireiškė kelionėje į Vietnamą). Savo kūno netobulumus, savo proto nepakankamumą, savo galimybių menkumą, savo motiniškas kliautis, dažnai pasirenkamą solipsizmą, skurdumą ir mirtingumą. Žinau, kad dar ilgai gedėsiu. Bet žinau ir tai, kad kada nors tas gedulas pasibaigs. Daug dar pamatau. Visko ir nesurašysi.

Štai ir (beveik) visos mano keliavimo meilės priežastys. Baigiu šitą tekstą, ką tik pro sutemusį langą pralėkus dar vienam oraeigiui. Sužybsi lauke ir viduj. Gražios tos žiežirbos. Tokios nesudegina planetų – kaip mylimojoj „Kelionėj į Tandadriką“. Tokios – sužadina. Tas mano kelionių jausmas… Atsidūsėju – kažkoks netobulas. Bet nuo kada jausmai turi būti tobuli – atitaria per kelioninę savižiną stiprėjantis balselis.