Mirò

Guliu Mirò parodoje. Ant lubų lėtai sukasi eksponuojamų paveikslų kaleidoskopas. Skamba muzika, panaši į „Hario Poterio“ garso takelį. Nė mažiausios minties galvoje. Jaučiuosi laiminga. Bet tam, kad pasiekčiau šią būseną, užtrukau visą dieną.

Autorės nuotrauka

Iš ryto keliavau į Modeną. Paslampinėjau (pasivaikščiojau be entuziazmo). Įkišau nosį į bažnyčią apeigų metu, bet tuoj pat išsliūkinau lauk. Išgėriau kavos. Suabejojau sprendimu čia atvykti… Nuobodžiaudama – ilgiau negu valandą – laukiau traukinio atgal į Boloniją. Traukinyje teko atsikirsti tokiam apatiškai bejausmiam, bet ir susijaudinusiam žmogui (geriausia visada sėsti prie to, kuris skaito knygą). Pokalbis itališkai: „Gal žinai, kokia galinė stotelė?“ – „Bolonija.“ – „Ar žinai, kaip vadinasi kita stotelė?“ Palinko per arti, įsmeigė juodas akis, o aš apsisprendžiau: „Nekalbu itališkai…“ – „Bet kalbi angliškai?“ – „Na taip… Nežinau, koks kitos stotelės pavadinimas.“ – „Aš tau tuoj paaiškinsiu.“ Aš atvirai griežtai (girdėjau, kaip italai nesismulkindami su įkyriaisiais gatvėje sako: „Basta! Basta!“): „I’m ok, thank you!“ Jis at-šlijo. Paskui užmigo. Nepažadinau išlipdama.

Grįžusi išsikeičiau monetų – turėtų užtekti dviem bilietams – ir įsėdau į 21 autobusą. Nutariau verčiau jau aplankyti Čertozos kapines. Iškilmingai įžengiau į jas pro „Gėlių“ (užpakalinį) įėjimą ir kurį laiką sustingusiu iš nuostabos veidu karštyje klaidžiojau tarp milžiniškų modernių kriptų ir saulės išdegintų plynių (naujoji pusė). Daugelis antkapių su nuotraukomis. Visi vyrai atrodo kaip mafiozai iš senų filmų. Po kurio laiko pagaliau pasiekiau ištaigingus portikus, kolonadas, rūsius, ostiariumus, panteoną ir garsiai zyziant musėms (koks baisus garsas kapinėse!) apžiūrėjau skulptūras, freskas, lėtai klaidžiojau skaitydama vardus ant antkapių: Poggi, Bolognese, Nanni, Philippini, Gandolfi, Orlando, Lambertini… Sutikau tik du lankytojus. Jie ėjo vos ne bėgte (gal ir niūroka vieta). Po to maloniai pasikalbėjau su kapinių administratoriumi. Tada dar ne viskas! Čia pat už kapinių, įsimaišiusi į maldininkų ir sportuojančiųjų minią, užkopiau į Santuario della Madonna di San Luca. Aukštai ant kalvos… Bet ten atgavusi kvapą pagalvojau, kad šiandienai gal gana… Vaizdas nuostabus, bet… Vienas žmogus sako moteriai, rodydamas į tolį: „Tik pažvelk, kaip visa lygut lygutėliai nupjauta!“

O ten tolumoje kviečiai, aš ten vakar buvau, taip tik iš tolo atrodo, jis nieko nežino… Pavalgiau, išgėriau (Prosecco Valdobiadene). Atgavau jėgas, tačiau nuo kalno nusileidau autobusu. Apačioje sulaukiau kito autobuso, bet iškeistas monetas bilietams jau buvau išleidusi, o vairuotojas neturėjo grąžos iš penkių eurų. Aplink nė vienos parduotuvės, kurioje būtų galima išsikeisti smulkiųjų, taigi patraukiau link namų pėsčiomis. Karštis atslūgo, darėsi vėsiau. Pasiekusi miesto sieną čia pat už jos pamačiau rūmus su užrašu „Mirò“. Nepaisant nuovargio… Argi įmanomas kitoks pasirinkimas? Piniginėje turėjau kaip tik tiek, kiek kainuoja bilietas (va benissimo...), ir tada paskendau ten, tapau teptuku Mirò rankoje.

Autorės nuotrauka