Mindaugo Jono Urbono debiutas: tiems, kurie dausose
Mindaugas Jonas Urbonas. Dvasių urna. Novelės.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 133 p.
Mindaugo Jono Urbono debiutas pavyko. Tai sakydamas turiu omenyje nei daug, nei mažai: novelių rinkinys „Dvasių urna“ atskleidė tam tikrus šeimos ir giminės dvasinius klodus, kurie formuoja bręstančio žmogaus asmenybę. Žinoma, novelėse aprašomos patirtys skirtingos, vienos aktualesnės, pavyzdžiui, tėvų skyrybos, kitos labiau specifinės: sapnai, kuriuose pasirodo mirusi prosenelė, arba bandymai suprasti nusigėrusio senelio gyvenimą. Tačiau visi šie patirties klodai persmelkti netekties, dažnai mirties pavidalu, alsavimo. Ir tai ne katalikybės plėtojama šviesi mirties samprata, vedanti mus į susitikimą su Aukščiausiuoju. Veikiau kalbama apie prietarų, baimės, skausmo ir prisirišimo lydimą mirtį. Taip pat apie neskubančią atlikti savo darbo mirtį: „Toji nepažįstama būtybė užsimojo kastuvu, o Petras nė pajudėti negalėjo, šitaip buvo surakintas išgąsčio. Stipriai užsimerkęs pasiruošė priimti smūgį, tačiau, kai atsimerkė, nieko nebuvo, tik ledinis gūsis nusvilino skruostą ir ausį, lyg mirtis būtų į jį numojusi ranka ir nuėjusi sau“ (p. 82).
Į šeimos ir giminės sampratą netelpa novelės „Siekiant mėnulio“ pagrindinis personažas Dainius, pasakotojo vaikystės draugas. Vis dėlto į šį nenuoseklumą iš dalies galima numoti ranka, nes šis pasakojimas vienas iš stipresnių. Be to, pats Dainius gyvena tarytum be šeimos, tad draugas jam atstoja brolį. Šio tėvų apleisto ir neprižiūrimo berniuko, bijančio sutemus grįžti namo, paveikslas jaudina ne tik savo nelaimingumu, bet ir stiprybe: draugystė suteikia vilties, kad jis iš vyresnio draugo ne tik gaus šį bei tą valgomo, bet ir išgirs gražų pasakojimą apie mėnulį.
Na, o „Pasjanso“ moterų trijulės įtraukimo į šį rinkinį jau nepateisinu. Jos ne tik nedera prie didžiosios dalies šeimos intymumu dvelkiančių novelių, bet ir tarpusavyje atrodo nelabai turi ką veikti. Ką turi bendro Jurga Ivanauskaitė, Virginia Woolf ir Frida Kahlo? Nesakau, kad visai nieko, bet neatrodo, kad šias moteris sietų kažkas labai artimo būtent šiame tekste. Jos pavaizduotos gan paviršutiniškai, palyginti su autoriui artimesniais personažais, kuriems ir skiriami tekstai. Taip pat visiškai nesuprantama atrodo novelės „Undinė“ pradžia, kur pasakotojas lyg tarp kitko prasitaria, kad šiuo metu yra apkvaitęs nuo narkotikų. Ir kodėl dabar mane turėtų jaudinti šio jaunuolio prisiminimai apie močiutę? Novelė „Vilkas“ pasirodė daug žadanti, tačiau ištęsta pabaiga kiek sugadino bendrą įspūdį: sunku suvokti, kam reikėjo daugiau nei dešimt puslapių aprašinėti niūrų ir slegiantį merdėjimo procesą.
Belieka paminėti noveles „Pamiršti išnykusios jūros krantai“ ir „Kuždesiai anapus fotografijos“. Kartu su „Siekiant mėnulio“ tai labiausiai įtraukę ir sujaudinę kūriniai. Čia turbūt aiškiausiai galima pajusti sunkiai apčiuopiamus meilės ir švelnumo jausmus. Juos palaiko padriki prisiminimai apie žmones, kurių galbūt beveik ir nepažinojai, tačiau su jais užmegztas ryšys vis vien buvo reikalinga tavo gyvenimo dėlionės detalė, be kurios tik justum niekuo kitu neužpildomą tuštumą. Štai kaip autorius aprašo vieną iš tokių nepamainomų gyvenimo detalių: „Ir po visom dulkėm, po visom sagom, piktais žodžiais, ašarom, asbesto atplaišėlėm, jūros smiltim ir vėjais švysteli tėvo veido fragmentas, it į atmintį įkaltas pleištas, įžeminimas… “ (p. 29)
Rinkinio „Dvasių urna“ novelės ganėtinai tamsios ir niūrios. Viena vertus, jos atspindi tradicinę lietuvių literatūrą, kalbančią apie kančios persmelktą mūsų tautos patirtį: socialines problemas, psichologines krizes ir pan. Kita vertus, autoriaus pozicija yra šiuolaikiška: tekstais pabrėžiama atviro kalbėjimo apie artimuosius ir artimiesiems svarba ir kokią teigiamą įtaką šis kalbėjimas ir prisiminimų įprasminimas (kaip priešingybė neigimui ir užmarščiai) daro bręstančiai jauno žmogaus savimonei. Taip Mindaugas Jonas Urbonas sukuria jauno žmogaus, kuriam rūpi jo praeitis ir giminės narių likimai, dvasios žemėlapį.
