#laisvenuorokenrolo

Gegužės viduryje prie Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje pečius surėmę pramogų pasaulio atstovai susirinko ratavoti rokenrolo. Kantrybės taurė, rodos, buvo perpildyta tada, kai valdantieji sugalvojo apriboti alkoholio prekybą. Šie draudimai būtų galioję ir alkoholio prekybai festivaliuose, viešuose renginiuose ir lauko kavinėse. Rokenrolas be alkoholio, kaip žinoma, yra kaip verslas be pelno, tad tuoj įvairūs muzikantai, festivalių organizatoriai ir politikai suskubo pasmerkti tokius valdančiųjų planus ir išreiškė nepritarimą tokių pamatinių vertybių kaip laisvė į rokenrolą varžymui. Gal dėl temos aktualumo, o gal dėl galimybės nemokamai pasiklausyti koncerto renginys sutraukė platų būrį klausytojų, tarp kurių būta ir jaunimo, ir vyresnių žmonių, taip pat – turistų.

Renginys, kaip reikia tikėtis, neapsiėjo be jausmingų prakalbų. Į koncerto klausytojus kreipusis muzikantė ir pramogų pasaulio atstovė atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu nuo scenos šitaip kalbėjo susirinkusiai miniai (kalba netaisyta):

„Klausiu savęs, kaip ir mes visi šiandien klausiame, kaip žmonės, neišmanantys įstatymo, gali mum kažką liepti daryti, mums kažką drausti? [...] Ir man galvoje sukasi du žodžiai, tai yra radikalizmas ir režimas. Ar mes prie to einame? Tai, ką aš girdžiu šiandien, man skamba kaip melas. Jie dabar bando mus paversti klykiančia dėl nieko, be jokios priežasties asilų banda. Prieš tai mus suskaldę, sukompromitavę. Nors mes esam progresyvi, sąmoninga tauta. [...] Mum reikia valdžios, kuri dirbtų mūsų labui, nes mes ją išrinkome. Mum reikia, kad mus išklausytų, kad su mumis kalbėtų, – mums reikia dialogo. Mum reikia, kad kartu su mumis ieškotų išeičių. Mes nenorim melo. Aš galvoju, kad laisvė išvis nėra pasirinkimas, – kai ateina kalba apie laisvę, tai nebegali būti „už“ ar „prieš“. Laisvė tiesiog egzistuoja. [...] Mus vienija idėjos, kultūra, bendri tikslai ir mūsų visų mylimos šalies ir jų žmonių ateitis ir gerovė. Neleiskime savęs žeminti, netikėkime melu, neleiskime žlugdyti mūsų kultūros. Šį vakarą didžiuojuosi stovėdama šioje scenoje, didžiuojuosi kiekvienu iš jūsų, kurie šį vakarą esat kartu su mumis.“

Geri žodžiai. Gražiai skamba. Netgi gali imti ir patikėti, kad tautai, jos kultūrai ir ateičiai iškilo egzistencinis pavojus. Bet ne, tai viso labo buvo koncertas, skirtas paspausti Seimą, kad šis netrukdytų žmonėms, turintiems pinigų, leisti juos taip, kaip jie nori, t. y. laisvai.

Ir čia susiduriame su gana keistu minties vingiu: jeigu „laisvė tiesiog egzistuoja“, tiesiog yra, kaip koks ant žemės nukritęs obuolys, kaip staiga tavo gyvenime atsiradęs išsilavinimas, nuolatinis darbas, sveikatos draudimas ar galimybė įpirkti festivalio bilietą, tai kamgi tuomet visos šios rokenrolo gyvybę ir laisvę palaikančios priemonės?

Tikėti, kad laisvė tiesiog egzistuoja, žinoma, niekas nedraudžia. Tik net ir bet kokiai religijai reikia bent jau dviejų žmonių. Antraip tai – niekuo nepagrįsta nuomonė ar kliedesys, kurio nebūtina vertinti rimtai. Tačiau jei tave palaiko tik saujelė hipsterių, vargu ar kas nors į tave žiūrės rimtai. Ką gi daryti? Protestus prieš alkoholio / rokenrolo draudimą pateikti kaip visų mūsų kovą už laisvę.

Tik tokias viliones apsunkina gan skirtingas žmonių laisvės supratimas. Kol vieniems laisvė – rokenrolas, t. y. gera muzika, laisvalaikis su draugais, graži gamta ir, be abejo, alus, kitiems laisvė – tai pabėgimas nuo skurdo, nedarbo, prekariško darbo, diskriminacijos, priklausomybių. Tad sunku rimtai vertinti kalbas apie laisvę, mus „vienijančias idėjas, kultūrą ir bendrus tikslus“. Sunku kalbėti apie „mus“.

Malonu, kad pramogų pasaulio reikalai staiga patapo „mūsų visų bendra kova už laisvę“. Ačiū už kvietimą, bet aš jau geriau likčiau namie ir išgerčiau porą alaus. Būta momentų, kai tikrai reikėjo, kad mus išklausytų, kad su mumis kalbėtųsi, kai reikėjo dialogo ir kad su mumis būtų buvę ieškoma išeičių. Tačiau būgnai ir gitaros tylėjo, kai valdžia nusprendė grąžinti šauktinius.

Tyla skambėjo ir protestų prieš Darbo kodeksą metu, kai žurnalistai pylė pamazgas ant protestuotojų. Ko verti vien tokie LRT žurnalistų svaičiojimai kaip: „Savaitės“ šaltinių duomenimis, kai kurie šios protesto akcijos organizatoriai buvo apmokyti vienoje užsienio valstybėje, kaip elgtis, kad būtų išvengta pasekmių dėl įstatymų pažeidimų.“ Tuomet rokenrolas negrojo už laisvę nuo melo ir šmeižto.

Mus tikrai vienijo idėjos, bendri tikslai ir mūsų šalies ateitis ir gerovė, kai drauge su šalies pedagogais protestavome prieš skurdžias jų darbo sąlygas. Tų atvejų buvo ir daugiau, tik tarp dažniausiai negausiai į protestus susirinkusiųjų nebuvo nei Jazzu, nei kitų rokenrolo ir laisvės apaštalų. Turbūt dėl to, kad rokenrolas, kaip paskelbė visad teisaus Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. dvasininkas Žilvinas Šilėnas, yra skirtas „normaliems žmonės“, kurių laisvės (nuo nelaisvų žmonių) varžyti nedera.

Daug labiau nei rokenrolistų svaičiojimai apie laisvę ir kliedesiai, kad jų linksmybės yra mūsų linksmybės, stebina kitkas. Keista, kad prohibicija festivaliuose sulaukia didesnio visuomenės susidomėjimo nei visą visuomenę tiesiogiai liečiantys reikalai, pvz., Darbo kodeksas. Tai, žinoma, ne vien Lietuvos fenomenas. Štai Vengrijoje būta momentų, kai minios rinkosi į gatves protestuoti prieš valdžios ketinimus apmokestinti internetą. Sunku paaiškinti, kodėl viešojo transporto darbuotojų, pedagogų ar paramedikų protestai, į kuriuos dažniausiai susirenka „grėsmingas“ 30 žmonių būrys, sulaukia mažiau dėmesio nei rokenrolas.

Jau girdžiu priekaištą, kad žmonės protestuoja dėl to, kas jiems aktualu, o dėl to, kas neaktualu, – ne. Juk ir Darbo kodekso priešininkai galėjo užsukti tokią viešųjų ryšių kampaniją, kad maža nebūtų pasirodę, galėjo suorganizuoti panašaus į „Laisvę rokenrolui“ lygio renginį, tuomet ir rezultatai būtų atitinkami. Sutinku. Nė vienam iš koncertavusiųjų už laisvę rokenrolui protestai prieš Darbo kodeksą nepasirodė aktualūs. Jie galėjo užkurt panašią kampaniją, bet neužkūrė.

Tad trauk juos devynios. Kodėl mums turėtų rūpėti ne savi reikalai? Prisidėti prie neaiškių protestų raginantiems rokenrolistams būtų galima atsakyti rokenrolo klasiko Chucko Berry dainos „Too Much Monkey Business“ („Per daug nesąmonių“) žodžiais:

Pardavėjas kalbina mane, bando įvaryt mane į kampą,

Sako: „Gali pirkt dabar, eit ir išbandyt, už savaitės atsiskaityti“, ahh.

[...]

Dirbu degalinėj, per daug darbų –

Nuvalyk langus, patikrink padangas, patikrink tepalus, paskaičiuok už dujas,

Per daug nesąmonių, per daug nesąmonių,

Nesirūpink, atsiknisk, palik mane ramybėj.