Iš Pavasario į Vasaros gatvę
Pavadinimą sugalvojau leisdamasi kalniuku, kuris anksčiau nebuvo pažymėtas žemėlapiuose. Kalniuku, jungiančiu Pavasario ir Vasaros gatves. Nežinojau, kam tas pavadinimas, bet užsirašiau į telefoną, nes maža ką. Pagalvojau, kad prie jo tiktų Salomėjos Nėries vaizdiniai, nes lipti nuo to kalniuko žiemą – tai kaip bėgti per lūžtantį ledą.
Augau Pavasario gatvėje. Visų metų laikų pavadinimų gatvės šalia, išskyrus Žiemos. Paauglystėje kartais įlįsdavome į „Vasaros“ ligoninės teritoriją pro skyles tvoroje arba vartus, kurie kažkodėl niekad nebuvo ir vis dar nėra uždaromi. Žaisdavome krepšinį aikštelėje tarp išsimėčiusių ligoninės pastatų, kol išvarydavo koks gydytojas ar sanitaras. Dar ten buvo apleistas sandėliukas ir vaismedžių. Į sandėliuką būdavo galima įsilaužti ir ką nors iš jo paimti arba už jo pasislėpus rūkyti. Nuo vaismedžių – raškyti ir ragauti neprinokusius vaisius. Kartą stovėjome ant kalniuko, skiriančio Pavasario ir Vasaros gatves, nuo ten matėsi ant kalvos stūksantis, tvoromis aptvertas seniausias ligoninės pastatas – pirmasis skyrius, – kūrėme apie jį baisias istorijas. Masino romantiška siaubo filmų atmosfera, buvo tamsu, gal net kokia pilnatis, nepamenu, ar iš tiesų buvome girdėję iš ten sklindančių riksmų, ar greičiau juos įsivaizdavome. Mes buvome kitoje pusėje – Pavasario gatvėje – saugioje teritorijoje.
Gyvenant Pavasario gatvėje paauglių prasivardžiavimas „tu gal iš Vasaros 5?!“ tapo lyg ir konkretesnis. Kartą pasiskundžiau seneliui, kad vyresnė kiemo mergaitė man sakė, jog aš – iš Vasaros penkių. Senelis patarė, kad atšaučiau, jog ji esanti iš Pavasario dviejų. Kadangi Pavasario du buvo penkiaaukštis gyvenamasis namas, ką vyresnė mergaitė gerai žinojo ir man išaiškino, likau ilgam nesupratusi senelio. Vaikystėje tėvai kartais kalbėdamiesi puse lūpų užsimindavo apie kokį psichiatrijos ligoninėje besigydžiusį giminaitį. Prisimenu, kad apie juos reikėdavo kalbėti tyliai arba geriau išvis nekalbėti ir nieko neklausinėti. Psichiatrijos ligoninėje gydęsi giminaičiai buvo lyg kokie mistiniai giminės personažai, suaugusiesiems keldavę gėdos, susipynusios su užuojauta (ši dažniau buvo skirta ligonių artimiesiems), jausmus. Paauglystėje pradėjusi rašyti žavėjausi bepročių užrašais. Tiksliau, įvairių autorių „Bepročio užrašais“, pačia koncepcija. Dar tiksliau – pati būtinai norėjau tokius parašyti. Visi pradedantys nori sukurti savo „Bepročio užrašus“.
Pirmą kartą į „Vasaros“ ligoninę su reikalu (arba receptų knygele) nuėjau šešiolikos. Vaikščiojau ten pas psichiatrę, kuri pasisodindavo mane priešais, rimtai pasižiūrėdavo į akis ir imdavo pasakoti apie jūreivį, su kuriuo susitikinėjo, apie laukimą ir ilgesį. Bet paskui ji ištekėjo už paprasto tarnautojo. Valandai pasibaigus tarsi atsipeikėdavo, jūros kvapas nutoldavo. Išvaikiusi žuvėdras, ji išrašydavo man receptą antidepresantams. Antrą kartą į Vasaros gatvę leidausi dvidešimt šešerių. Praleidau ten šešias savaites, kas rytą leisdamasi Pavasario, po to Vasaros gatve ir po užsiėmimų kildama atgal.
Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.
Nikolajaus Kuprijanovo piešinys
Vijokliai psichoterapeutai. Visi jie traukia. Visi jie meilūs. Vienas už kitą meilesni. Prie visų jų norisi glaustis kaip prie mamos. Bet psichoterapeutų vos keletas, o mūsų tiek daug ir tik trumpam. Krūva našlaičių. Ištisos lysvės, kuriose, kaip miestų skveruose, vis susodinamos naujos gėlės.
Viena miesto legenda byloja, kad palatos Vasaros gatvėje pavadintos gėlių vardais. Dar sakoma, kad savo rūmus ligoninei padovanojo grafas Tiškevičius, kai viename pastatų nusižudė jo artima giminaitė. Pagal kitą versiją – rūmų tvenkinyje nuskendo jo duktė. „Vasaros“ ligoninės mitologija plėtojasi ir tarp jos pačios sienų. Pirmasis skyrius (tas ant kalvos), antrasis skyrius (tas normalesnis), dienos stacionaras (tas, kuriame dailė ir darbeliai), psichoterapinis dienos stacionaras (tas intelektualesnis). Dėliojasi „rimtų psichinių ligonių“ ir „tik turinčių psichologinių problemų“ hierarchija. Stigmos mūsų galvose veja mus vienus nuo kitų. Ganomės po skyrių, baidomės kaip žirgai. Kartais pavyksta vienam kitą prisijaukinti, kartais paglostom viens kitam nugarą.
Akimirkos, kai noriu gyventi (reikėtų užsirašyti): ta, kai pasibaigus pamokai mano italų kalbos mokinys pasirąžo ir išsitiesia fotelyje. Ir, rodos, nenori niekur eiti. Ir aš nenoriu, kad jis kur nors eitų. Kiek laiko mes kartu dirbam? Metus? Kartais įsivaizduoju save kaip psichoterapeutę, o mokinius – kaip pacientus. Kasdien vaikštant iš vienos psichoterapijos grupės į kitą, iš grupinės terapijos į individualią, kitaip neišeina. Psichoterapija tampa gyvenimu, o gyvenimas – tik kassavaitinėmis konsultacijomis.
Vaistai, aplinkui pilna vaistų, stalčiuose, kišenėse. Nuo vaikystės taip būna, kai mama vaistininkė. Baltų, kartais spalvotų įvairių formų tabletėlių kaip alavinių kareivukų. „Nepritrūksite vaistų?“ – klausia mane išrašydama rūpestinga gydytoja. Ne, mano vaistai klonuojasi. Žaidžia „Spragtuką“, kai aš užmiegu, tabletėlės kelia puotas.
Kartais einant pas psichoterapeutę, rodos, pučia priešpriešinis vėjas (gal tai pavidalą įgijęs priešpriešinis perkėlimas?). Atrodo, imsi ir praeisi pro šalį. Galvoju, ką man jai pasakyti, koks galėtų būti pirmas sakinys? Sugalvoju pirmą sakinį ir mintyse šlifuoju, gludinu burnoje kaip ledinuką.
Rašau apie Vasaros penkis, nes bijau Vasaros penkių. Stigmatizuoju pati save. Rašau apie Vasaros penkis taip, kaip rašyčiau apie kelionę į Italiją ar Graikiją. Rašau apie Vasaros penkis, nes rašytojas X parašė, kad esu drąsi apie tai kalbėdama, kad jis nedrįsta. O kai esi lyg ir rašytojas, truputį lengviau, gali susigalvoti gražių šūkių, pavyzdžiui, „Vasaros gatvė menininką puošia“, arba priminti to, ko mokė mokykloje: netapatinti autoriaus ir lyrinio herojaus! Rašau apie Vasaros penkis, nes viena iš kartu psichoterapiniame stacionare besilankiusių moterų neidavo į valgyklą dėl to, kad joje dirbo pažįstama. Rašau apie Vasaros penkis, nes toje pačioje valgykloje „sovietinės bobos“ tipo virėjos mus aprėkdavo („čia jums ne restoranas, nekalbėkit, kai valgot, vėliau pakalbėsit“). Rašau apie Vasaros penkis, nes valgykloje nebuvo peilių. Rašau apie Vasaros penkis, nes manau, kad apie tai, apie ką kalbame puse lūpų, reikia išmokti kalbėti garsiai.
Kasdien vis sunkiau išsiristi iš patalų. Paduškėlė ir kaldrelė – geriausios mano draugės. O jau išsiristi iš buto atrodo suvis neįmanoma. Porą pastarųjų dienų už lango šviečia saulė ir žydruoja itališkas dangus. Kai stebiu juos iš lovos, kai matau tik pasaulio viršų, rodos, trumpam grįžtu į save, į žaviąją, veikliąją save, rodos, dabar kad jau šoksiu iš lovos, kad imsiuosi to, ano, darysiu šitaip šitaip va ir va kaip. Tada pamatau pasaulio apačią, pilkus, sustingusius Lazdynus, ir galvoju, kad lauke šalta, niūru, o žmonės pikti. Neisiu į parduotuvę. Valgysiu užpilamus makaronus.
Vakar, neužmigdama, pradėjau dėlioti galvoje eilėraštį. Epigrafas galėtų būti „de-de“, su išnašomis apie dadaizmą. Tekstas būtų skirtas skaityti per slemą. „De-presija, – skanduočiau, – de-partamentas, de-ontologija, de-mpingas, de-monstracija, de-monai, de-mokratija, de-magogija.“
Ilgiuosi Vasaros gatvės, lyg ilgėčiausi vasaros. Juokų apie peilius valgykloje („mums neduoda peilių, o štai valgymo sutrikimo skyriuje rakina šaldytuvus“). Ilgiuosi buvimo paribyje, tarp stigmatizuojamųjų, sergančiųjų, tarp nuolat ašarojančių arba besiskundžiančių (pirma erzina, o paskui pripranti, net prisiriši). Galvoju apie savo atidėtą magistro darbą, kurio pavadinime buvo žodis paribys, galvoju apie poeziją, apie paskaitas, kuriose kalbėjau apie Vilnių, apie savo ligos istoriją – poliklinikos ir ligoninės korteles, receptus ant plonyčio popieriaus, receptų knygelę, diagnozes, skambančias kaip naikintuvų numeriai (F332). Šalia knygos lapų, eilėraščių įsisega receptai, įrašai ir išrašai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai man neteikia žavesio, žaismo, kad kartais nepasijuntu išskirtinė, kad ligos diagnozė nėra lyg skydas nuo kasdieninių rūpesčių – štai aš aukščiau už šildymo sąskaitas, išskrendu lyg Aladinas ant plonyčio popieriaus receptų. Pakilimai ir nuolydžiai pinasi į bendrą gyvenimo juostą. Austą, su tautiniais motyvais, tokia aprišamas jubiliatas.
Kai baigiu rašyti šį tekstą, Vasaros gatvė vėl meiliai atveria man savo vartus. Vasaris, atlydys, tenka bėgti per lūžtantį ledą į švelnius psichoterapeutų glėbius, jų ramaus balso link, ligoninės arkų ir kiemelių link, link baltų debesų chalatų.
2015 m. vasaris
