Evangelikų kapinių ant Tauro kalno likimas
Krikščioniškoji Europa šiemet švenčia neeilinį jubiliejų – 500-ąsias Reformacijos metines. Judėjimo pradininkas Martynas Liuteris įtaigiomis 95 tezėmis siekė reformuoti to meto Bažnyčią; jo idėjos tapo nauju religiniu judėjimu. Reformuota krikščionybė įsitvirtino Europoje ir pakeitė dalies žmonių požiūrį į Dievą, Bažnyčią, mokslą, gimtąją kalbą.
Reformacija neaplenkė ir Lietuvos – į mūsų kraštą ji atėjo XVI a. ir paliko atpažįstamus pėdsakus šalies istorijoje ir kultūroje. Pavyzdžiui, šis krikščioniškasis religinis judėjimas ne tik subrandino iškilių asmenybių – Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį, Abraomą Kulvietį, didikus Radvilas, – bet ir davė pastebimų impulsų puoselėti lietuvybę.
Deja, sovietmečiu evangelikai, kaip ir kitos konfesijos Lietuvoje, kentėjo nuo sovietinės valdžios persekiojimo, kapų išniekinimo, bažnyčių, maldos namų uždarymo, jų pavertimo sandėliais ar kino teatrais.
Vienas iš tokių sovietmečio veikėjų „darbų“ buvo evangelikų kapinių ant Pamėnkalnio, arba Tauro kalno, uždarymas. Jos gyvavo kelis šimtmečius ir priglaudė daug žymių visuomenės veikėjų – filosofijos daktarą Praną Augustaitį, žinomą artistą Sergejų Benoni-Ščetinovą, dailininką profesorių Vilhelmą Stanislovą Bohušą, Vilniaus architektą Johaną Vagnerį, dailininką Albertą Žemetą, Vilniaus evangelikų reformatų sinodo prezidentą Konstantiną Volaną, lietuvių literatūros populiarintoją lenkų kalba, Antano Baranausko, Maironio, Vydūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinių vertėją Stefaniją Jablonską ir daugelį kitų. Sovietinės imperijos veikėjai sunaikino tai, kas buvo brangiausia, – pagarbą žmonėms, jų darbams ir indėliui į Lietuvos kultūrą bei istoriją. Remdamasi archyvine ir dokumentine medžiaga pabandysiu apžvelgti evangelikų kapinių įsteigimo ir sunaikinimo istoriją vien tam, kad nebūtų pamirštas sovietinės valdžios barbariškumas.
Verta paminėti, kad ir evangelikų liuteronų, ir evangelikų reformatų kapinės ant Tauro kalno Vilniuje priklauso mažiausiai tyrinėtai istorijos, architektūros ir dailės paminklų grupei, nors savo svarbumu šios kapinės nenusileidžia geriau žinomoms Rasų ir Bernardinų kapinėms.
Manoma, kad pirmasis kapinių įkūrimo etapas ant Tauro kalno prasidėjo 1809 m., kai pirmieji savo mirusiuosius pradėjo laidoti evangelikai liuteronai. Reiktų paminėti, kad kapinių įkūrimo metai istoriniuose šaltiniuose labai skiriasi, pavyzdžiui, ikikarinėje literatūroje galima aptikti nuorodų, kad sklypą 1806 m. nupirko Vilniaus miesto valdybos narys Godfrydas Hanas, o kapinės įsteigtos 1809 m. Tačiau archyviniuose
Centrinės evangelikų kapinių koplyčios pietinis fasadas ir šalia stovėję antkapiniai paminklai XIX a. pr. (VRVA, f. 1019, ap. 1, b. 7113, l. 46)
dokumentuose yra nuorodų, kad su Vilniaus miesto magistrato sutikimu G. Hanas „1798 metais birželio mėnesį savo už 990 sidabrinių rublių nusipirktame tuščiame sklype pastatė mūrinį namą, turėdamas tikslą tame sklype įkurti kapines, ir įsipareigojo už šį sklypą kasmet mokėti mokesčius į miesto iždą… Šis sklypas yra Pahuliankoje, einant iš miesto pro Vilniaus vartus viešąja gatve į Zakreto pusę dešinėje“ (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113, l. 5). Šis dokumentas, kuriame G. Hanas už kapinių sklypą įsipareigojo mokėti mokestį, buvo surašytas 1803 m. balandžio 13 d. Vadinasi, sklypas kapinėms buvo nupirktas jau anksčiau ir jame jau stovėjo mūrinis namas. Taigi, galima daryti išvadą, kad pačios kapinės buvo įkurtos gerokai anksčiau, nei nurodoma ikikarinėje literatūroje, ir kad joms skirtas sklypas buvo įsigytas dar 1798 m. (VRVA, f. 1019, ap. 1, b. 7113, l. 5).
Antrasis kapinių ant Tauro kalno formavimosi etapas prasidėjo 1829 m., kai evangelikams reformatams reikėjo sklypo naujoms kapinėms, nes senosios Pylimo gatvėje buvo perpildytos. Todėl 1830 m. evangelikams reformatams buvo pasiūlytas sklypas ant Tauro kalno. Sklypas ribojosi su evangelikų liuteronų kapinių šiaurine tvora ir kartu „sudarė 20 margų ir 154 rykštes“ (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113, l. 7).
Taigi, evangelikų kapinės ant Tauro kalno išbuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, pirmąją sovietinę ir vokiečių okupacijas. Kapinės sovietų valdžiai užkliuvo 1958 m., kai norėta realizuoti B. Šarkovo ir Lietuvos SSR liaudies ūkio valdybos pirmininko pavaduotojo A. Čistiakovo sumanymą pastatyti grandiozinį paminklą sovietinės armijos žygdarbiams atminti. Buvo paskelbtas ne tik paminklo sukūrimo, bet ir kalno pertvarkymo konkursas. Tačiau šis sumanymas ir projektas nebuvo įgyvendinti. Tada tuometinis Vilniaus miesto architektas Vladislovas Mikučianis pagal tipinį projektą (Donbaso angliakasių kultūros rūmus) Tauro kalno viršūnėje suprojektavo didžiulį pastatą, vėliau jis tapo Profsąjungų rūmais. Statybas be miesto vykdomojo komiteto leidimo pradėjo Vilniaus statybos trestas. Statant Profsąjungų rūmus ne tik sunaikintas kapinių šiaurinis pakraštys su tvora, bet ir darbai pradėti net nepasirūpinus į kitas kapines perkelti palaikus. Be to, „projekto autoriai ir darbų organizatoriai nusprendė nusiaubti ir žydų kapines, granito paminklų plokštėmis nuklodami centrinę laiptinę (į Tauro kalną)“ (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113, l. 21).
Norint evangelikų kapines apsaugoti nuo visiško sunaikinimo buvo suorganizuota parašų rinkimo akcija. Tačiau darbai laikinai sustabdyti tik į šį reikalą įsikišus laidojimo kontoros darbuotojams ir Vilniaus miesto vykdomajam komitetui. 1958 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 301 „Dėl uždarytų kapinių Kalinausko g. 19 dalinio likvidavimo“ vykdomasis komitetas uždraudė vykdyti bet kokias statybas ant Tauro kalno tol, kol mirusiųjų palaikai nebus perkelti į kitas kapines (VRVA, f. 761, ap. 9, b. 636, l. 3). Šiam reikalui Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyrius sudarė komisiją, ši nustatė, kad „šiose kapinėse yra palaidota visa eilė asmenų, suvaidinusių Vilniaus ir Lietuvos gyvenime tam tikrą istorinį vaidmenį (nurodytų asmenų kapus komisija siūlė perkelti į Rasų kapines (rašytojų kalnelį)… Evangelikų kapinėse yra visa eilė architektūriniu ir istoriniu atžvilgiu vertingų antkapių ir pastatų ir kai kuriuos siūloma perkelti į Rasų kapines, o kai kuriuos restauruoti ir palikti vietoje. Be to, komisija laiko savo pareiga atkreipti vykdomojo komiteto dėmesį į tai, kad evangelikų reformatų kapinėse yra paskutiniu laiku palaidota eilė asmenų, tame tarpe ir tarybinių karių, kurių kapus reiktų perkelti į veikiančias kapines“ (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113,
l. 23–25). Evangelikų kapinės tuo metu jau buvo prastos būklės, tai rodo, pavyzdžiui, tokie užfiksuoti faktai, kad „eilės žymių asmenų antkapių visai nepasisekė surasti… Nepasisekė surasti ir architektūriniu požiūriu vertingų paminklų… Dalis kapinių paminklų nuversta nuo pjedestalo, dalis visiškai sunaikinta… Komisijos nuomone, reikalinga duoti griežtą nurodymą kapinėse įsikūrusiai laidojimo kontorai sustabdyti tolimesnį kapinių griovimą, kol bus galutinai išsiaiškintas antkapių likimas“ (VRVA, f. 1019, ap. 11,
b. 7113, l. 21–23). 1960 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 164 Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios konsistorija kreipėsi į Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą prašydama perkelti į kitas kapines ne tik likusius paminklinius antkapius, bet ir žymių visuomenės veikėjų palaikus (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113, l. 25). Tačiau neatsižvelgus nei į komisijos rekomendacijas, nei į konsistorijos prašymą kapinės buvo visiškai sunaikintos ir tik nedidelė dalis antkapinių paminklų perkelta į Rasų ir Saltoniškių kapines. Reikia manyti, kad į minėtas kapines buvo perkelti tik antkapiai, bet ne mirusiųjų palaikai, nes perkėlimo aktų rasti nepavyko (VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 7113,
l. 26). Visiškai kapinės sunaikintos 1973 m., kai pradėti statyti Santuokų rūmai.
Matome, kad kapinių niekas neišgelbėjo, nors buvo įdėta nemažai pastangų. Šis architektūrinis ir istorinis paminklas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Taip buvo padarytas didelis nusikaltimas Lietuvos istorijai, kultūrai ir žmoniškumui. Dabar buvusią kapinių vietą mena tik niekam nereikalingi Profsąjungų rūmai. Tik Pamėnkalnis, arba Tauro kalnas, liudija amžinąją evangelikų poilsio vietą.
Straipsnyje panaudota menotyrininkės Audronės Kasperavičienės atliktų menotyrinių tyrimų medžiaga.
