Alyvmedžiai
●
sapnuoti
kad krinti iš labai aukštai
bet dar spėji kažką pagalvoti
tarpeklis apačioje
alyvmedžių giraitė
upokšniai šniokščiantys per akmenis
kai gulėsi žemai
ir plėšrūs paukščiai
lesinės tavo akis
tavo gyslos bus susijungę
su upėmis ir upokšniais
pursluojančiais eilėraščių žodžiais
●
dvidešimt ar trisdešimt metų
kalėjimo
vienutėje vaikštant
mokais paukščiu pavirsti
bet esi tik voras
atkakliai mezgantis
virvę iš spindulių
kuri atvertų vienutės duris
ir tada nemokantis skristi
skristum
●
kai mane paleis
žemyn traukiantis kūnas
kopsiu į kalnus
kai tau praeinant
ims kristi kalnų gėlių puokštės
žinok mylimoji aš jau viršūnėje
●
kai lieki vienas su savimi
kalnų oras upokšniai apačioje
danguje neapsakomo ryškumo žvaigždės
ką tu galvoji dabar
ir ką prisimeni
arba neprisimeni nieko
plūduriuoji ore
lyg motinos įsčiose
ne vienas dabar esi
nuolat stebimas ir pataisomas
kaip šakaliukai lauže
arba neišsipildę viltys
●
širdies kardiogramoje
tokios aukštos viršukalnės
į kurias taip užkopti norėjau
lipu lipu neužlipu
kartu su akmenimis nuriedu
žiūriu pavasaris
žiūriu va ten varnėnas
pasišvilpauja
ir vyturiukas
lyg atplyšusi siela
●
kaip ir kiekvieną kartą
kai rengiuosi mūšiui
kažkas viduje ima virpėti
kažkas atsikabina
ir lieka
ko sugrįžęs nerasiu
o gal net neieškosiu
būsiu pamiršęs
tik kraujas per veidą
lyg žydėtų jurginai
ir byrėtų žiedlapiai
į absurdiškai mėlyną dangų
●
tai ko tu lauki
netenka prasmės
laikas teka kalnų
upeliukais žemyn
bet niekada
į viršų
paukščiai apgieda
ne tavo gyvenimą
o artyn
pasislinkusią mirtį
krūmynuose
kažkas dar slapstosi
besikeičiančiais
šešėlių pavidalais
tai ko dabar negali atpažinti
●
argi tai ne diena
argi ne vakaras
kažkur išsitrynė riba
ar tapo nematoma
paukštis negyvas
nukrenta man po kojom
arba
kalnų gėlių puokštės
nelaikykit pririšę manęs
prie šito kraštovaizdžio
vakar užsimušė angelas
įsipainiojęs tarp minčių ir žodžių
●
kardiochirurgas
bando užlopyti širdį
skylė atsivėrė ir vėl
iš jos veržiasi sielos purvas
mažas paukščiukas
cypauja ant palangės
skauda tačiau tyliu
akmenys rieda žemyn
arba į dugną
iš kur
nė vienas
nemokantis skristi
nepakils į viršūnę
●
matai mylimoji
antai prasiveria kapas
nieko jame nėra
ten būsim palaidoti
pavasarį
žydint alyvmedžiams
kalnuose
tirpstant sniegui
paukščiui sustingus ore
tuštuma
lyg duobė
mano sieloj
●
tu ateini pas mane
vis kitais ir kitais pavidalais
reikalauji tave atpažinti
apčiupinėju ausų kaušelius
liečiu viršugalvį
liežuvio galiuką
viskas yra susipynę
lyg būtų viena kraujotaka
vienas likimas
●
gyvenau olose
pačiuose tamsiausiuose
požemiuose
ar žinai kaip laša lašai
į vietą tą pačią
į patį viršugalvį
paskui išbrinksta smegenys
o pasaulis ūmai
susitraukia
į aguonos grūdo juodumą
kurį vis gramdai
ir gramdai
●
atrodo
visus atpažįstu
lyg būčiau gyvenęs
jų kūnuos
net žinau
ką jie nori man pasakyti
buvęs laikas
teka pro mano pirštus
švarus ir šaltas
lyg ašigalio
ledui tirpstant
●
iš kur tiek stiprybės
klausinėja vieni kitus
iš kur tiek tikėjimo
o aš tik vienas žinau
kad niekas niekada
nesibaigia
atmintinai išmokau
vaidmenis
veidus vardus ir pavardes
nė vienas nėra suklastotas
prisimenu
kai rinkausi
patį sunkiausią
kiti pasirinko kitus
ir nebėra
ką kaltinti
lengvesnis kelias veda į pragarą
●
viskas išnyks
tarsi nupūstos dulkės
visas gyvenimas
visas
ir tai kas už jo
pasiklydusi kaimenė lekia
žirgai laisvakarčiai
nerimas keistas
lyg grįžčiau
po pusšimčio metų namo
kur mirusi motina laukia
lange ar ant slenksčio
kur tėvas suvalgytą kepalą deda
ant stalo o rodos kad akmeniu užrita
vakar rytoj
ten kur stovėjo duobė
ten kur išėjo vandenys
o aš be krypties ir be kelio
taip noriu
taip noriu namo
●
kai mūsų viltis
už neviltį tampa sunkesnė
kai žuvusių širdgėlą primeta
laukiu nakties
kad bent dantimis įsikibčiau
į sapno paklodę
kad žuvusių pirštais
trumpam prisidengčiau akis
kai vėliavos kotą
suspaudžiu sugrubusioj rankoj
kas lieka po karo –
griuvėsiai širdy
nutolsta namai ir šventųjų paveikslai
o mes tiktai žmonės
ir mums mūsų laisvė
sunki
●
negaliu atleisti
sau savo senatvės
nemėgstu savęs sustorėjusio
nemiegančio naktimis
kai šalčiai užeina
kai ledas sukausto sąnarius
šviesa prasiskverbia pro plyšį
iš svetimų miegamųjų
mirtie tu kaip kekšė
pasirenki jauną
arba pinigingą
o aš atsišaudau
eilėraščių gniūžtėm
ir tolstu tolyn
kas veda mane
beparkrintantį kartais sulaiko
taip noriu į kalnus
į jūrą ar dykumą noriu
kol plaka širdis
