Algio Mickūno „Kosminę sąmonę“ pasitinkant

Algis Mickūnas. Kosminė sąmonė. V.: VU leidykla, 2017, 176 p.

Neketinu čia gilintis į naujosios Algio Mickūno knygos turinį, nes nedaug kas yra skaitęs jos maketą, šiuo metu galutinai rengiamą spaudai, o aš nesugebėčiau trumpai ją apibūdinti ar „pristatyti“, kaip dabar mėgstama sakyti. Knyga netrukus prisistatys pati: „Algis Mickūnas, „Kosminė sąmonė“.“ Tęsti šią pažintį galės tiktai skaitytojas, užmegzdamas su ja pokalbį, skaitydamas ir įsiskaitydamas, o ne klausydamasis trečiųjų asmenų trumpučių apibūdinimų ar atsiliepimų. Tai sudėtinga knyga, jos neįmanoma ir negalima skaityti greitai, taip pat nepakanka ją perskaityti vieną kartą. Bet ji skaidri ir vis skaidrėja, į ją gilinantis. Verčiau iš asmeninės patirties pasakysiu šį tą apie tai, kas lieka aplink šią knygą, į ją nepatenka.

Per pastaruosius dvidešimtį metų, kai Algis Mickūnas vis atvažiuoja į Lietuvą, jo universitetinių ir viešųjų paskaitų yra klausęsi, nė kiek neperdedant, tūkstančiai žmonių. Daugybė yra su juo kalbėjęsi ne tiktai auditorijose, bet ir įvairiose užstalėse, o kalba jis beveik išimtinai apie filosofinius dalykus, visa kita jį mažai domina ir jis nemėgsta dairytis, nepastebi aplinkos. Galima būtų pasakyti, kad Mickūnas yra sokratiškas filosofas. Bet kartu jis yra šiandien pats produktyviausias lietuviškų filosofinių knygų rašytojas. Ilgus metus tyręs ir dėstęs labai įvairias filosofines problemas, pastaraisiais metais jis pradėjo itin gausiai rašyti ir spausdinti savo tekstus, kad darosi netgi sunku sekti viską, ką išleidžia įvairios leidyklos. Antrosios knygos, kuri dabar lygiagrečiai rengiama spaudai (Algis Mickūnas, Istorija, kalba, suvokimas, V.: VU leidykla, Sofija, 2017, 160 p.), dar nesu įdėmiau perskaitęs.

Vis dėlto drįstu manyti, kad anaiptol ne kiekvienas, kuris klausėsi Mickūno paskaitų, pasisakymų seminaruose ar užstalės kalbų, daugsyk kreipėsi į jį „tu“ ar „Algi“, yra skaitęs jo straipsnius ir knygas, kurių jau yra susidariusi ilgoka lentyna. Tačiau tas, kuris nori pasinerti giliau į Algio Mickūno mąstymą, perprasti jo nagrinėjamus dalykus ir jų nagrinėjimo būdus, neturi pasiduoti pagundai manyti, kad jis jau žino, ką ir kaip Mickūnas kalba ir galvoja, o turi kreiptis į lietuviškus, taip pat į dar neišverstus angliškus jo tekstus: tik iš jų galima spręsti apie jo mąstymo apimtį, nuoseklumą ir gylį. Kita vertus, tai, kad esi klausęsis Mickūno, labai padeda įsigilinti į jo raštus – skaitydamas „girdi“ gyvą autoriaus minties tempą ir ritmą.

Mano pažintis su Mickūno filosofija prasidėjo kaip tik nuo tekstų: prieš daugelį metų aptikau „Metmenyse“ du jo straipsnius. Labai stengiausi perprasti ypač vieną, apie hermeneutiką (Algis Mickūnas, „Hermeneutinė kontroversija“, Metmenys, 1980, Nr. 39), į kurią tada gilinausi, nors negaliu pasakyti, kad man būtų visiškai pavykę – tekstas labai lakus. 1990 metais kelias dienas viešėjau Vytauto ir Ritos Kavolių namuose Karlaile. Ten atvažiavo Algis, panoręs susipažinti ir pasiimti mane į Ohajo Atėnus. Važiavome gal septynias aštuonias valandas, bet jos praėjo nepastebimai, nes visą laiką kalbėjomės apie fenomenologiją, hermeneutiką ir kitus artimus dalykus. Panašiai praleidau ir savaitę Atėnuose: Algis išeidavo skaityti paskaitos, palikęs mane savo universitetiniame kabinete, kur buvo sukrautos didžiulės jo dar nespausdintų tekstų stirtos, paskui grįždavo ir kelias valandas kalbėdavomės apie filosofiją. Tada jis vėl eidavo į auditoriją, o aš sėsdavau prie jo tekstų. Sugrįžę į jo namus, tęsdavome šnekas su stiklais rankose.

Algis Mickūnas buvo pirmasis mano sutiktas gyvas fenomenologas ir hermeneutikas. Fenomenologijos ir hermeneutikos žinovų buvau klausęsis Maskvoje. Vilniuje po Vosyliaus Sezemano mirties 1963 metais jų paprasčiausiai nebuvo nė vieno. Dabar jau tokių žinovų šiek tiek yra, fenomenologinė filosofija daugiau ar mažiau dėstoma ir studijuojama ne viename Lietuvos universitete. Bet šie žinovai dažniausiai šneka ir rašo apie fenomenologinę filosofiją. Mickūno knygos, taip pat ir ši knyga, nėra apie fenomenologinę filosofiją, tai yra fenomenologinės filosofijos knyga, joje ne pasakojama ir aiškinama, kaip mąsto fenomenologai, bet mąstoma fenomenologiškai. Ji reikalauja dėmesio ir įsiskaitymo, bet šitai padarius galima iš vidaus suprasti, kas yra fenomenologija ir filosofija apskritai, kaip ji gyvuoja, kaip dirba.

Beveik viskas, ką anksčiau žinojau apie šiuos dalykus, buvo iš knygų. Susidūrus su Algiu, svarbiausias skirtumas buvo tas, kad galėjau klausinėti ir perklausinėti, kas man būdavo neaišku. O neaišku būdavo labai daug kas, iš miglų iškildavo tai vienas, tai kitas pavidalas, kaip tam ežiukui rūke, o paskui vėl dingdavo. Todėl kalbantis su Algiu minčių sekos judėdavo savomis trajektorijomis, vis sugrįždamos į tuos pačius sankirtos taškus. Norėjosi pagauti ir išsemti minties eigos visumą, bet ji vis išslysdavo, nes panašybės nesikartojo identiškai, likdavo tarpų ir neapibrėžčių. Supratau, jog pokalbius reikia kažkaip užfiksuoti, kad būtų galima prie jų sugrįžti ir įsigilinti, ir pradėjau juos įrašinėti diktofonu. Paskui tie garso įrašai kažkaip savaime pasiprašė rašytinės formos, surašiau tokius lyg ir išsamius protokolus. Pokalbiai buvo išspausdinti žurnale „Baltos lankos“, gerokai suglaudus ir perkomponavus, nes šneka ir raštas visgi labai skiriasi („Kodėl ten aš? Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas“, Baltos lankos, 1992, Nr. 21).

1994 metais Algis Mickūnas pirmąkart atvažiavo į Lietuvą, paskui jau atvažiuodavo, atvažiuoja reguliariai, tad pokalbiai tęsėsi Vilniuje, o paskui dar kartą viešėjau pas jį Ohajo Atėnuose ir vėl pasinaudojome diktofonu. Taip atsirado knyga „Visa aprėpianti dabartis“ (Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas, V.: Baltos lankos, 2004). Joje tilpo tik nežymi dalis to, ką buvau išgirdęs iš jo per paskaitas, pranešimus konferencijose ir pokalbius, apie ką vėl ir vėl jo įvairiomis progomis klausinėdavau. Neatrodo, kad šie pokalbiai kada nors baigtųsi, nes mano dėmesys Algio svarstomiems dalykams neblėsta, o daugelis klausimų lieka gyvi, atviri. Kas skaitė pokalbių knygą (o tai, drįstu manyti, yra geriausias įvadas į Algio Mickūno filosofiją), turėjo pastebėti, kad kai kurie klausimai sugrįžta du tris kartus, bet taip ir lieka atviri. Man regis, jų sugrįžime slypi kažkokia nepagaunama būtinybė: tiems klausimams tartum lemta iškilti vis iš naujo, kai į juos jau tartum atsakyta. Žinoma, jie iškyla ne identiškai, bet kartais labai panašiai.

Tas perkomponavimas, kurio prireikė užrašant gyvus pokalbius, man buvo savotiškos fenomenologinės pratybos, nes kaskart suvokdavau, kaip eidetinis minties turinys ir eiga nesutampa su realia pokalbio tėkme, nuo jos atsiskiria. Tokio minties eigos dekomponavimo ir rekomponavimo būtinai reikia ir skaitant Algio Mickūno tekstus, kiekvieno mąstytojo tekstus. Juk reali minties eiga su visomis savo neišvengiamomis idiosinkrazijomis, su savo nesusvetiminama savastimi neišvengiamai iš dalies lieka autoriaus vidujybės dalimi, neprieinama niekam kitam. Bet užrašyta ji kreipiasi į kitą, į skaitytoją ir turi potencialą būti atverta dėl savo eidetinio turinio ir eidetinio vyksmo.

Vyksmo, nes šioje knygoje nuosekliai, žingsnis po žingsnio apmąstomi fenomenologijos ir visos Vakarų filosofinės tradicijos pagrindai. Knygoje reiškiasi vidinė filosofinio mąstymo būtinybė, stumianti mintį pirmyn. Problematikos klodai čia suverti kaip ant kokio iešmo tam tikra neatsitiktine tvarka. Algis Mickūnas, kaip jis pats mėgsta sakyti, mintį „stumia iki galo“, nuosekliai, žingsnis po žingsnio juda pirmyn, vieną po kito atverdamas vis gilesnius sąmonės klodus ir galiausiai prieidamas tai, ką jis vadina kosmine sąmone ar kosmoso suvokimu. Anapus klasikinei, Husserlio fenomenologijai esmiškos transcendentalinės problematikos jis aptinka kosminės, kosmoso sąmonės, patirties problematiką. Kaip ją tiksliai įvardinti, nežinia. Kosminis suvokimas, kosminis sąmoningumas, kosmoso suvokimas, kosmoso patirtis? Gramatika čia ne visai aiški ir gali klaidinti. Taip yra todėl, kad paties dalyko ir sąmonės ryšys suprantamas ypatingai – fenomenologiškai.

Jau ne vienus metus Algis Mickūnas vis užsimindavo, kad ketina parašyti apie kosminę sąmonę, ir štai dabar išleidžia knygą. Kosmosas pasirodo ir kaip pats giliausias filosofinio mąstymo pagrindas, ir kaip tolimiausias jo akiratis. Ši ypatinga sąmonės atvertis, atvertis kosmosui, kaip rašo Algis Mickūnas paskutinėje knygos pastraipoje, „apskritai nieko neprideda prie gyvenamosios duoties, nebent tik dimensijas, kurios yra visų įvykių ir patirčių sąlygos“ (p. 174–175). Nieko sau „nieko neprideda“! Tai keičia viską, į ką bepažvelgtum, ką besuvoktum, bepatirtum. Tokia yra filosofinio mąstymo esmė.

Ši Algio Mickūno knyga, man rodos, apima ir apvainikuoja jo filosofiją. Žinoma, mąstymas negali čia sustoti, baigtis. Tiek autoriui, tiek skaitytojui lieka begalinių variacijų galimybė, galimybė artikuliuoti naujas rūpimas temines problemines sritis. Skaitydamas šią knygą sugalvojau paprašyti, kad šiemet „Baltų lankų“ akademinių studijų savaitėje Druskininkuose Algis pakalbėtų apie pėdsaką – tema „Intencija ir pėdsakas“ prašosi. Lieka galimybė kelti klausimus iš naujo ir iš naujo, vis kiek kitaip į juos atsakyti. Mąstymo pamatą ar, tiksliau sakant, gyvą šaltinį sudaro iracionali energija, verčianti vis sugrįžti prie, atrodytų, jau apsvarstytų dalykų, kelti klausimus iš naujo ir mėginti į juos atsakyti. Kaip tik todėl kiekvienas klausinėjimas ir atsakinėjimas nėra pakankamas ir nėra galutinis. Kaip tik todėl filosofas gali vis iš naujo atsistoti priešais auditoriją ir kalbėti tomis pačiomis, artimomis ar visiškai naujomis temomis, bet glaudžiai susijusiomis su tuo, kas buvo kalbėta anksčiau. Pernai Dailės akademijoje Algis Mickūnas skaitė paskaitas anksčiau iš jo negirdėta tema – apie medijų meną. Buvo nuostabu matyti, kaip toje pačioje lentoje išdėliojus tas pačias figūras sužaidžiama visiškai nauja partija. Kaip sakoma, meistro darbas. Mąstymas yra vyksmas ir jis nesibaigia, ar būtų kalbama, ar rašoma, ar svarstoma tylomis.