Kaip Damieno Hirsto žemė skendo Venecijoje

1995 metais britų menininkas Damienas Hirstas užlipo ant pakylos atsiimti prestižinės Turnerio premijos ir išrėžė: „Pats netikėjau, kad tiek galima nuveikti turint dvoikę iš dailės, klišą vaizduotę ir paprasčiausią pjūklą.“ Renginio ašimi tapo Hirsto skulptūra „Mother & Child (Divided)“, sukomponuota iš karvės ir veršelio, kuriuos perpjovęs pusiau menininkas panardino į permatomą turkio mėlynumo formaldehido tirpalą, raminantį ir bylojantį apie fizinio jautrumo nebuvimą.

Hirsto persona atrodytų mielai komiška, bet jo įžūlus stotas ir darbininkų klasės akcentas, būdingas Lidso miesteliui, kontrastuoja su profesine, dramatiškai aristokratiška, chemiškai apdorota mirties obsesija. Juk paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškilusios „Young British Artists“ grupuotės šoko faktorių vainikavo legendinis 2008-ųjų Hirsto „one man show“ – viešas, plačiajai publikai skirtas „Sotheby’s“ aukcionas. Čia Hirstas, atleidęs savo atstovus iš „White Cube“ ir „Gagosian“ galerijų, savarankiškai pardavė visą parodą „Beautiful Inside My Head Forever“ už rekordinius 200 milijonų dolerių. Dar tais pačiais metais, pasak „Sunday Times“, Hirstas tapo daugiausiai uždirbančiu gyvu menininku.

Hirstas yra fanatikas. Tas, kuris dievina gerą garsą ir šviesas, savo parodą paverčia „fantastišku“ šou, spjauna per petį, nusiperka asmeninę salą, iš Charleso Saatchi perperka didžiąją dalį savo paties kūrinių, o vėliau kolekciją papildo iš pornografinių žurnalų sulipdytu Paris Hilton portretu. Tokiame jo fanatizme aiškiai matyti grobuoniškas verslumas ir švelnus kaip pavasarinis brizas, gal net šioks toks populistinis tonas. Hirstas yra politikas. Bet dar jis yra SEL, menedžeris, Madonna ir „Tvin Pyksas“. Balandžio mėnesį Hirstas įsikūnijo į dar vieną vaidmenį. Jis pats teigia dabar esąs ir vienas svarbiausių amžiaus atradėjų, kuris iš jūros gelmių iškėlė postmodernų Eldoradą ir atvežė jį mirtingiesiems parodyti į Palazzo Grassi, François Pinault fondo kolekciją Venecijoje. Šią kolekciją jis pavadino „Treasures from the Wreck of the Unbelievable“, o kritikai juokavo, kad tokia 5 000 kvadratinių metrų užimanti ambicija privers patį britų meno princą skelbti asmeninį bankrotą.

Štai ką apie šį projektą byloja legendos – 2008-aisiais Indijos vandenyno dugne, ties rytine Afrikos pakrante, atrastas laivas, kuris, kaip sakoma, nuskendo prieš daugiau nei 2 000 metų. Jame Hirsto ekspedicijos komanda aptiko ištisą lobyną: tūkstančius koralais apaugusių, vandens gyvių apniokotų, aukso dulkėmis pasidengusių, surūdijusių, bet deimantais inkrustuotų ir dar kaip kitaip sudūlėjusių senovinių artefaktų, kurie priklausė Aului Kalidijui Amotanui, išlaisvintam vergui ir sėkmės lydimam kolekcionieriui, dar žinomam Cif Amotano II vardu. Sukeitus šio žmogaus vardo raides vietomis susidarys anagrama „I am fiction“, kuri byloja, kad provokacijomis apkaltintas Hirstas atkirstų, jog „Treasures from the Wreck of the Unbelievable“ niekada ir nesikėsino į istorinį objektyvumą. Paprašytas paaiškinti vienos parodoje esančios Egipto faraono skulptūros panašumą į popmuzikos atlikėją Pharellį Williamsą, Hirstas atsakė, kad viskas priklauso nuo to, kuo žiūrovas pats nori tikėti. Kaip jam ir būdinga, dar prieš užduodant klausimus, Hirstas jau buvo paruošęs atsakymą.

Naujausia Hirsto paroda kuria savo istorijos dekonstravimo liniją. Mitologiniai simboliai čia netenka prasmės, istoriniai personažai praranda istoriją, mitas tampa iškreipta tikrove. Tarp tokių anachronistiškų skulptūrų – Medūzos galva („The Severed Head of Medusa“), milžiniška Apolono pėda, kuri, pasak istorijos, priklausė milžiniško dydžio graikų dievo skulptūrai („Remnants of Apollo“), vyras, už rankos laikantis Peliuką Mikį („A Collector and His Friend“), gigantiškas bronzinis actekų saulės kalendorius, primenantis rekvizitą iš  filmo vaikams „Džiumandži“, ir, žinoma, akmeninis paties Hirsto biustas pavadinimu „Bust of the Collector“. Teatrališko absurdo įspūdį sustiprina dar ir tai, kad daugumą tokių eksponatų lydi dokumentiniai filmukai, detaliai pasakojantys, kaip šie buvo iškelti iš vandenyno gelmių.

Hirstas iš tiesų nusamdė filmavimo grupę, nugramzdino aštuoniolikos metrų begalvio „Demono su dubenėliu“ skulptūrą („Demon with Bowl (Exhibition Enlargement)“) ir pasiuntė narų komandą į misiją vaduoti pasaulio stebuklo. Taip buvo išgelbėta 189 artefaktai iš senovės romėnų, graikų, actekų, inkų ir egiptiečių laikų. Kūriniai iš tiesų buvo po vandeniu, bet ne ilgiau nei mėnesį.

Be to, Hirsto numylėtos mirties ir laikinumo temos parodoje įgauna naują atspalvį. Organiško dūlėjimo procesą ant dugno paklodės pertraukė tyčinis senovės reliktų prikėlimas. Ankstesniuose jo darbuose, tarkime, „A Thousand Years“, kuriame nukirsta karvės galva tapo savarankiška sistema, iliustruojančia evoliucijai parankią natūraliąją atranką, dominavo gamtos savivalda. Gyvūno likučiais maitinosi ištisos musių kartos. Naujausioje parodoje gamtos dėsningumą Hirstas iškeitė į kaprizingą žmogiškos rankos galią. Tai, kad civilizacinė tariamų reliktų kilmė ir jų išgelbėjimo aktas buvo akcentuojami visos parodos metu, – tarsi galėtum pamiršti, – byloja apie Hirsto pretenziją į kur kas valdingesnę ekspoziciją, skirtą po visus kontinentus išsibarsčiusiai žmogaus istorijai ir kultūrai. Sakytum menininkas, pasiėmęs savo apdainuotą pjūklą, būtų atsipjovęs gerą gabalą grandioziško Britų muziejaus torto. Viena iš tokių skulptūrų – „Andromeda and the Sea Monster“ – vaizduoja nuogą Andromedą, pririštą prie akmens. Jos baimės sukaustytas kūnas pasitinka savo lemtį – milžinišką, nasrus šiepiančią jūrų pabaisą. Dar kelios sekundės, įkalintos suakmenėjusiame judesy, ir Hirstas nuspręs, kapoti ar ne jos bronzines kepenis. Net jei pati skulptūra kažkuo nostalgiškai primena vieną iš figūrėlių, kurias paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kaip priedą įdėdavo žurnalai vaikams.

Damienas Hirstas sukūrė nuodingą pasakojimą, iškrentantį iš vertinimo„gerai“ ar „blogai“ skalės. Kuratorius Francesco Bonami parodą apibūdino kaip mirtiną Holivudą, kaip su niekuo kitu nesutapatinamą patirtį. Tai, kad Hirsto santykiai su publika visada buvo dviprasmiški, tik padėjo pateisinti situaciją, kai menininkas kaip kokia legendinė roko žvaigždė pro užtamsintą limuzino stiklą išriečia baltą vidurinį pirštą. Net tada, kai gyvūnų teisių gynėjai prie Palazzo Grassi durų išmetė nemenką krūvą mėšlo su prierašu „Hirstai, čiuožk namo!“, sakydami, kad šis daro gėdą Venecijai kaip „tikro“ meno Mekai, Hirstas nemirktelėjo. Kiekvienas parodos „Treasures from the Wreck of the Unbelievable“ eksponatas jau vertinamas nuo 500 tūkstančių iki 5 milijonų JAV dolerių – todėl jau girdisi (tarsi žiogai vasaros vakarą), kaip pasiutusiai pokši 2 000 metų senumo koralais apaugę „Moët“ kamščiai, o tamsoj žiba besišypsančio Hirsto auksinis dantis.