Vosylius Sezemanas Daliaus Jonkaus akiratyje
Dalius Jonkus. Vosyliaus Sezemano filosofija: savęs pažinimo ir estetinės patirties fenomenologija. K.: Vytauto Didžiojo universitetas, V.: Versus aureus, 2015. 192 p.
Apibūdinant šią knygą, verta pradėti kiek iš toliau – nuo socialinio kultūrinio konteksto, kuriame šiandien neišvengiamai atsiduria kiekviena filosofinė istorinė knyga, skirta praeities mąstytojui, kuriam tenka reikšminga vieta Lietuvos filosofijos istorijoje. Šį kontekstą sudaro du svarbiausi dalykai: korinė dabartinės mūsų kultūros erdvė ir dispersinė, dulkinė joje tarpstanti kultūrinė substancija. Be to, šios vadinamosios aukštosios kultūros sluoksnis yra plonytis, o žemiau slūgso jos poveikių beveik nepaliestas ir neįsileidžiantis populiariosios kultūros masyvas. Tai reiškia, kad kiekvienas pasirodęs filosofinis tekstas patenka į labai ribotą socialinę kultūrinę vietą, į savotišką korio akelę ar tokių akelių grupę, ir tiktai čia skleidžiasi, neplisdamas plačiau, nes tam nėra socialinių prielaidų. Filosofija daugmaž normaliai gyvuoja dėstoma universitetuose, t. y. kaip bakalaurinės, magistrinės ir daktarinės filosofijos studijos. Filosofijos dėstymas kitų specialybių studentams II Lietuvos Respublikos laikais dramatiškai susitraukė, todėl ir patys universitetai pasidarė problemiški – universitetas be filosofijos šiaip jau nėra universitetas. Palyginimui pasakysiu, kad Prancūzijoje filosofijos solidžiai mokoma licėjuose. Be tokio išsilavinimo neįsivaizduojami, sakykime, Michelis Foucault ar Jacques’as Derrida, nors apie tai retai užsimenama, laikant savaime suprantamu dalyku. Be universitetinių filosofijos studijų, Lietuvoje dar yra du mokslinio instituto skyriai, kuriuose filosofija plėtojama ex professo, viename iš jų – tiriama Lietuvos filosofijos istorija. Šiuose siauruose rėmuose rašomos ir leidžiamos lietuviškos filosofinės knygos. Anapus akademinės sistemos pasitaiko nebent retų ir paprastai marginalių filosofijos entuziastų. Masinės žiniasklaidos priemonėse filosofijos visiškai nėra, o ir kultūrinėje periodikoje jos labai labai nedaug.
Kokia filosofija kuriama ir kultivuojama, kokios filosofinės knygos rašomos šioje ankštoje korinėje erdvėje? Sakyčiau, korio akeles užpildo jau paminėta dulkinė, dispersinė substancija. Net tose pačiose katedrose dirba skirtingų filosofinių krypčių adeptai, kurie paprastai net nemėgina svarstyti savo idėjų kartu, o kiekvienas savo rizika eina į auditoriją ir pasakoja studentams tai, ką ir kaip supranta. Konferencijose intensyvesni svarstymai reti, pranešėjai neretai ateina tik į savo sesijos segmentą, padaro savo pranešimus ir po kavos pertraukėlės dingsta.
Vis dėlto ir šioje situacijoje galima įžvelgti tam tikrų filosofinių krypčių ar mokyklų užuomazgų ar debesėlių. Yra analitinės filosofijos atstovų, yra poststruktūralistų-postmodernistų-prezentistų, yra įvairaus pobūdžio neoklasicistų, yra neapibrėžtų eklektikų, savadarbės filosofijos kūrėjų debesėliai arba ir pavieniai atomai.
Viena iš tokių filosofinės krypties užuomazgų ar debesėlių Lietuvoje yra fenomenologija. Čia jau artėju prie Daliaus Jonkaus ir jo knygos, nes Dalius Jonkus yra lietuviškosios fenomenologijos atstovas. Jis dirba nuosekliai ir kryptingai – dėsto fenomenologinę filosofiją, dalyvauja tarptautiniame konferenciniame fenomenologų gyvenime, rašo knygas ir straipsnius fenomenologinėmis temomis. Bet, prieš prieinant prie jo knygos, reikia pasakyti kelis žodžius apie mūsų kultūros laiko pobūdį. Kaip ir kultūros erdvė, laikas yra korinis ir dulkinis, jis ne jungia, o pasyviai talpina ir skiria reiškinius. Lietuvių filosofijos istorijos eigą dalina keli labai ryškūs pertrūkiai: yra I Lietuvos Respublikos laikų filosofija, brutaliai nutraukta, yra Tarybų Lietuvos filosofija, o laiko atžvilgiu greta – su ja nesusijusi, bet ankstesnę filosofiją tęsianti ir / ar modifikuojanti pokario išeivijos (vadinamosios DP kartos) filosofija, pagaliau, vėlgi po pertrūkio, II Lietuvos Respublikos, arba dabartinė, filosofija. Čia taip pat nėra tęstinumo. Pavyzdžiui, mūsų naujieji kairieji, atsigręžę į marksizmą, taip pamiršo vyresniosios kartos puikiai prisimenamas, nors ir nebevartojamas bazės ir antstato sąvokas, kad turėjo naujai jas išsiversti iš angliškosios raštijos kaip „struktūrą“ ir „superstruktūrą“.
Tie, kas laiko save fenomenologais, paprastai studijuoja vienus ar kitus fenomenologijos klasikus, kurie jiems atrodo svarbiausi, – Edmundą Husserlį, Martiną Heideggerį, Maurice’ą Merleau-Ponty, daug rečiau Maxą Schelerį ar Eugeną Finką. Labai populiari antrinė literatūra, suteikianti jau sukramtytą, gatavą orientaciją problematikoje ir leidžianti ją aptarinėti tam tikru abstrakčiu lygmeniu, pasisakyti svarbiausiomis filosofinėmis temomis.
Vosylius Sezemanas ar Juozas Girnius beveik niekad nepatenka į mūsų fenomenologų akiratį. Kita vertus, Lietuvos filosofijos istorikai dažniausiai tik registruoja mąstymo istorijos vadinamuosius faktus, atpažįsta, apžvelgia, sistemina problematiką, publikuoja šaltinius, bet neužmezga dialogo su praeities mąstymu. Ir vieniems, ir kitiems tai praeitis, o ne tradicija, nes traditio yra perdavimas, vyksmas, ryšys, o čia teturime punktyrinę, taškinę istoriją. Šitai labai ryšku Sezemano „Raštų“ leidyboje ir vertimuose (nes savo veikalus jis rašė ir rusiškai bei vokiškai) – šis esminis bet kokiai atgręžčiai į tradiciją darbas vyko su didžiuliais pertrūkiais, kol visai nutrūko, o paskui vėl sporadiškai imtasi leisti Sezemano veikalus.
Dalius Jonkus neišvengiamai įsirašo į sociokultūrinius rėmus, kuriuos greitomis nubrėžiau, o kartu yra reikšminga išimtis. Naujausioje savo knygoje jis atsigręžia į lietuviškosios fenomenologijos praeitį, tyrimo objektu pasirenka neabejotinai reikšmingiausią jos reiškinį – Vosyliaus Sezemano tekstus. Jonkus yra kalbėjęs ir rašęs apie Sezemaną daug anksčiau, negu sėdo rašyti šios knygos, jis yra daug Sezemano skaitęs, susiradęs jo straipsnių tarpukario vokiečių filosofinėje periodikoje ir rankraščių archyve. Jis siekia ne aprašyti Sezemaną kaip tam tikrą filosofijos istorijos epizodą, bet iš naujo apmąstyti Sezemano idėjas.
Sezemanas Jonkui rūpi kaip gyvas dialogo dalyvis. Sakyčiau, stebėtinai gyvas, nes jis kritiškai persvarsto Sezemano problematiką, argumentus ir kontrargumentus savotiškoje anachroninėje perspektyvoje, sugrįždamas ir įsiterpdamas į ją taip, tartum vėlesnio filosofinio istorinio proceso nė nebūtų. Sezemanas yra apibūdinęs savo filosofinę poziciją kaip kritinį realizmą. Šis savęs įvardinimas priklauso Sezemano laikotarpio, XX amžiaus pirmosios pusės, filosofiniam kontekstui, kuris yra dingęs, todėl netgi šio įvardinimo prasmę tenka rekonstruoti. Dalius mėgina tai padaryti, patalpindamas epochos kontekste, per priešpriešas ir artimumus tiems autoriams, kurie buvo reikšmingi pačiam Sezemanui: Marburgo neokantininkai, intuityvistas Nikolajus Loskis, taip pat Nikolajus Hartmanas, Edmundas Husserlis, Moritzas Geigeris, Maxas Scheleris ir Martinas Heideggeris. Dalius apibūdina Sezemano vietą šioje konsteliacijoje, nagrinėdamas ne tik stambiausius dalykus, bet ir smulkmenas, gilindamasis į niuansus. Jis nemato reikalo peraiškinti šito dabartine filosofine kalba, atsižvelgti į dabartinį postfenomenologinį kontekstą. Nesu tikras, kad Jonkus apskritai pripažįsta postfenomenologijos sąvoką ir laiko ją svarbia. Galbūt jis mano, kad tai jau tada išsakytų pozicijų kartotė ir todėl tada duoti atsakymai į klausimus galioja ir šiandien.
Pakartosiu, kad tai ryškiai kontrastuoja su dabartine mūsų filosofijos, taip pat ir fenomenologijos būsena. Daliaus knyga skatina grįžti prie Sezemano ir, žinoma, prie kitų autorių tekstų ir juos skaityti iš naujo. Knygoje svarstoma ir tokia Sezemano problematika, kuri iš tiesų liko gyva ir šiandien. Galbūt ne viskas Sezemano kūryboje dabar gyva, bet kai kas – neabejotinai. Įžvalgi Heideggerio „Būties ir laiko“ recenzija, išspausdinta vos pasirodžius šiai epochinei knygai, knygelė „Laikas, kultūra ir kūnas“ ir kiti tekstai, neobjektinio žinojimo samprata, patirtinio laiko (ypač budrumo) analizė, su kūnu susijusios savasties analizė.
Filosofinis samprotavimas čia maksimaliai suartinamas su jo įgyvendinimu asmeninio gyvenimo konkretybėje. Dalius Jonkus rašo: „Kūno kultivavimą jis suvokė kaip neatsiejamą filosofinės praktikos dalį. Pasiruošimą lemiamiems ir esminiams gyvenimo momentams jis traktavo kaip budrumo dabartyje palaikymą“ (p. 39). Pasakyti, parašyti ar svarstyti panašius žodžius galėtų daug kas. Bet Sezemanas tai iš tiesų darė, atletiškas jo kūnas matyti išlikusiose nuotraukose. Jo pasiruošimas lemiamiems ir esminiams gyvenimo momentams pasireiškė jam kalint gulage, kur jis sugebėjo susitelkti, mąstyti, rašyti ir kalbėti filosofinėmis temomis, netgi burti sekėjus, neturėdamas ne tik knygų, bet ir maisto. Gyvi Sezemano tekstai puikiai tiktų seminariniam darbui su studentais. Verta būtų nagrinėti ir jų vertimo į lietuvių kalbą, atlikto paties Sezemano, pamokomus niuansus – filosofinė lietuvių kalba nuo to laiko gerokai pasistūmėjo pirmyn ir šis nagrinėjimas, jo naujas vertimas leistų sudabartinti Sezemaną. Jis įvedė į lietuvių filosofinį žodyną daug reikalingų sąvokų. Bet jų atsirado labai daug ir po jo, susidarė paradoksas – jo paties rusiškuosius ir vokiškuosius tekstus dabar galima apgalvoti ir išversti iš naujo tiksliau, niuansuočiau.
Dalius Jonkus labai klasiškas, huserliškas fenomenologas, jis atkuria buvusį fenomenologijos kontekstą ir jį tęsia, palaiko šiandien. Su vienu dalyku negaliu sutikti ir kartkartėmis su Dalium dėl to vis pasiginčijame. Man regis, dabartinė fenomenologija neišvengiamai yra postfenomenologija ir fenomenologijos autoretrospekcija gali gyvuoti tiktai dabarties kontekste. Kitaip jai gresia pavojus sustingti, virsti scholastika, kai regis, kad viskas jau yra pasakyta ir bet kokia naujai iškylanti problema pasirodo kaip atsikartojanti ir jau seniau išspręsta. Tačiau taip pat, kaip turint reikalą su platoniška, aristoteline ar kokia kita scholastika, kartu persekioja kažkoks viso to negyvumo, bergždumo jausmas. Nuo to laiko praėjęs laikas pakeitė poleminius frontus, visi įvardinimai pasikeitė, persislinko ir dalykai turi būti įvardinti naujai.
Pavyzdžiui, psichologija dabar yra visiškai kitokia negu XX amžiaus pradžioje klestėjusi mechanistinė. Todėl dabartinės fenomenologijos antipsichologizmas įgyja kitą prasmę ir šis poleminis frontas yra persislinkęs, įgijęs kitą prasmę. Reikalą dar labiau komplikuoja tai, kad ir mechanistinės ar pozityvistinės psichologijos liekanų, recidyvų šiandien yra tiek ir tiek – pakanka paklausyti, kaip viešojoje erdvėje kalba psichologai. Bet ginčai dėl to vyksta jau nebe filosofinio mąstymo farvateryje, o tik provinciniuose užutėkiuose.
Filosofija įtraukia į dabartinį svarstymą savo praeitį ir įveikia jos trūkius bei dispersiją tiek, kiek ji įgyja ypatingą dinaminį potencialą, pareikalaujantį atgręžties ir praeities susigrąžinimo. Tada ji įgyja istorinę gelmę. Daliaus Jonkaus knyga, skirta Vosyliaus Sezemano filosofijai apmąstyti, manau, yra tokios mąstymo brandos ir tokios pastangos ženklas.
