Rekviem nebyliui berniukui
Žuvų parduotuvėje senoje turgavietėje – reljefiniu metalu išlankstytos sienos, tarsi kosminėje stotyje, didžiuliuose žalio vandens baseinuose lėtai plaukioja žuvys, gyvastį joms palaiko raudonos spalvos žarnomis burbuliuojamas oras; kvepia vandenžolėmis, akivarais, mirtimi. Pardavėja įsisprendusi gaudo karpį, jos šlaunys drūtos ir stamantrios, ji stovi praskėtusi kojas, panašiai stovi storos mergaitės darželyje deklamuodamos eilėraštį. Pagaliau sugauta žuvis žiopčioja tvankiame polietileniniame maiše, mama jį deda į tvirtą juodos medžiagos krepšį, jis po to dar ilgai skleis agonijos tvaiką, nors karpis jame dar gyvas, ir tu girdi, kaip vartosi ankštame apvalkale, panašiai kaip vartosi žuvis tavo pilve, regis, visiškai nesusijusiomis su mirtimi, bet vis dėlto artimomis jai akimirkomis.
Namie pili sklidiną vonią vandens, paleidi joje žuvį, – dėl dar neprarastos „čia ir dabar“ magijos tiki, kad išgelbėjai jai gyvybę, ir dabar taip ir bus – namų vonioje amžinai gyvens tavo žuvis iš panašios į kosminę stotį parduotuvės. Ryte randi karpį ant vonios plytelių – jos sukrešėjusio kraujo spalvos, tokių net nereikia daug šiūruoti plaunant – nešvarumai jose pradingsta, įsigeria, kas kita nei tualeto grindų – jose skrupulingu akmenuoto marmuro piešiniu išrašytos visos tavo vaikystės pasakos, – valydama dar kartą jas perskaitai: žmogelis su kepurėle, giljotina, mažų išsigimėlių šeima, ant durų nelygiai išdžiūvus dažams – moirų veidai.
Baltame keraminiame paviršiuje – ryškus, pilkas gleivių šuoras, – simbolinė mirties vaterlinija, lieti ją pirštais, iš apvalainos dėželės pakabinus saują gaiviai kvepiančios „Jūros“ – valymo pastos, tapybiškais potėpiais glostai delnu tol, kol karpio agonijos žymių nebelieka, tik paveikslas tavo mirusiai žuviai, kurį kaip mandalą tuojau pat nuplauni vandens srove. Vonia blizga tarsi jūrų geldelių perlamutras, ji į bambą panašia gurgiančia ertme sujungta su slaptingu vamzdžių arterijų pasauliu, kuris savo ruožtu jungiasi su ne mažiau slaptinga seno miesto pasąmone – šaltiniais ir požemių ežerais.
Šiandien – Velykos, karpis guli ant didelės medinės lentos, pritykinusi stebeiliji į jo akį, joje – dar viena gelmė, bepradedanti trauktis matiniu giedravalkiu, girdėjai sakant, kad žmogaus akis – vienas iš Dievo įrodymų, kažin ar įrodymu galėtų būti mirštančio karpio akis – jis šokteli, pliaukšteli uodega: gyvas. Mama vynioja jį į baltą drobę ir pasiima padargą mėsai mušti – garsas dukslus, be aido – tarsi kuktelėjimas, panašų išgirsi šią vasarą iš nuskendusio nebylio berniuko mamos burnos, kai bėgs pas savo sūnų, plūduriuojantį viename iš mažų drumzlinų ežerų, – tyvuliavusių ten, kur dabar barkšo didžiulis prekybos centras, vakare spingsantis ilga vingiuota kraujo spalvos linija, kaip arterija, – kai jo bežadė burnelė jau bus pilna dumblo ir besivejančių lyg gyvatės vandenžolių.
Iki tol mirtis tau neatrodys niekuo grėsminga, veikiau – nepažinta ir tuo nekalta, įsikūnijusi į gyvūnus, dažniausiai kates, kurias vaikai apstodavot partrenktas ant asfalto, su pagarbia rimtimi stebėdami tirštėjantį žemuogių raudonumo kraują.
Tylai iš dausų laiminant atpirkimą, dabinsi įsivaizduojamą berniuko kapą saldainių popierėliais – sidabro ir aukso inkrustacijomis, dengtomis tamsžalio butelio duženom, aitriai kvepiančiomis lauko ramunėmis – mažų mergaičių lyties kvapu; nekaltybe, paslėgta po stiklu.
●
Ko nieko nerenki, – jau po daug metų klaus tavęs nepažįstamoji, sutikta miško proskynoje, jos sudiržusiose, gyslų lyg gyvačių išvagotose rankose – pilni kibirai barokinio spanguolių raudonio. Šypsosies jai – juk viską, ką randi, iš karto dedi į burną, nebeveri uogų ant smilgų, neberašai laiškų samanoms, o šalia plytintis užpelkėjęs ežeras, visas tarsi purpuriniais mezginiais apnertas uogienojų, tau primena nebylį berniuką, bežadį plūduriuojantį dugne, tykiems vėjo vargonams ošiant rekviem.
