Pasiklydusi Europa

Aleksejus Cvetkovas (g. 1947) – rusų rašytojas, kritikas ir vertėjas, nuo 1975 m. gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šiandien retai ją prisimenam, visiems savų bėdų per akis. O būta laikų, kai toji Europos dalis – Rytų ar Vidurio, – iš kurios pusės žvelgsi, – mūsų vidinėje geografijoje užėmė kur kas daugiau vietos nei dabar. Ji atstojo jei ir ne langą į pilnasvorę Europą, tai bent jau orlaidę ir daug kam buvo tapusi savaimine vertybe. Bent jau tiems, kuriuos šiandien, galimas daiktas, nė kiek neperdėdami priskiria vadinamiesiems keturiolikai procentų.

Kažkada jau dalinausi prisiminimais apie sovietinį knygynų tinklą „Draugystė“ („Дружба“); tuose knygynuose per patį stagnacijos įkarštį buvo pardavinėjamos knygos, apie kurių vertimą į rusų kalbą galėjome tik pasvajoti ir dėl kurių vertėjo išmokti lenkų arba čekų kalbą. Šviesuolių namuose buvo vartomi čekų žurnalo „Česká fotografie“ numeriai, nors ir sunkiai, bet kai kada būdavo įmanoma užsiprenumeruoti „Przekrój“, „Szpilki“ arba „Ekran“, kuriuose buvo pasakojama apie pas mus užgintus dalykus, mat pas juos būta savų orlaidžių. Mes mažai ką žinojom apie tikruosius Vakarus, bet apie šias „liaudies demokratines“ respublikas, be abejo, daugiausia. Lenkija ir Čekoslovakija su savo sąlygiškai skaidriomis kalbomis mums iš dalies buvo mitologinės laisvės prieangis, nors pačios jos apie save taip nemanė. Tai buvo šalys, kuriose, kitaip nei pas mus, kartkartėmis kildavo sukilimų prieš komunizmą, ginkluotų ar taikių; Berlyno sukilimo metais dar buvome geltonsnapiai, ir sovietų spauda sėkmingai jį ignoravo, bet štai Budapešto įvykiai įsispaudė net vaikiškoje mano sąmonėje, o paskui atėjo laikas Prahos pavasariui ir lenkų „Solidarumui“. Pavydėti, žinoma, dar nebuvo ko, bet kai kurie iš mūsų vis dėlto pavydėjo. Ši laisvės artumo iliuzija ir stiprėjo, ir drauge sklaidėsi, nes beveik niekas iš mūsų nesitikėjo tas šalis kada nors išvysti: jos buvo laikomos per daug patraukliomis, tad nepriekaištingos tarnybos metai ir neigiamas Vasermano testas (jei kas dar prisimena tikrąjį Wassermanną) teikė nedrąsią viltį aplankyti nebent Bulgariją.

Pasirodo, kad iš dalies mes buvome teisūs – nors gniaužtai atsileido Maskvoje, domino kauliukai ėmė griūti būtent tenai: Budapešte, Varšuvoje, Prahoje ir galiausiai Bucharešte. Būtent tenai atotrūkis nuo autoritarizmo atrodė nepalyginamai radikalesnis nei buvusios SSRS teritorijoje. Nuo to laiko praėjo ketvirtis amžiaus, ir peizažas tapo beveik neatpažįstamas. 1968 metais britų istorikas Tony Judtas, tada Oksfordo universiteto aspirantas, gyveno Paryžiuje, kur rinko medžiagą disertacijai apie kairiųjų judėjimo istoriją Prancūzijoje. Paryžiuje tai buvo metas studentų maištų, kurie tos kartos atmintyje išliko epochos ženklu, nors ką būtent jis ženklino, šiandien sunku pasakyti.

Tais pačiais metais Varšuvos pakto šalių tankai įžlegėjo į Prahą, o Varšuvoje vyko studentų demonstracijos, kurios baigėsi „sionistų“ išvijimu iš šalies; šie įvykiai turėjo kur kas didesnių istorinių pasekmių, nors ir ne iš karto. Abu įvykių mazgai ženklino tradicinio marksizmo, kuriam jaunystėje prijautė Judtas, krizę, bet, keistas dalykas, abi pusės viena kitos tuo metu nepastebėjo – Geležinė uždanga buvo abipusė.

Po daugelio metų Judtas, jau nepagydomai sirgdamas, prikaustytas prie invalido vežimėlio ir nebepajėgdamas savarankiškai dirbti, padedamas draugo – istoriko Timothy Snyderio iš Yale’io universiteto, parašė paskutinę savo knygą „Apmąstant XX amžių“ (Thinking the Twentieth Century). Iš dalies ši knyga – tai memuarai, į Angliją persikėlusių Rytų Europos žydų palikuonio autobiografija, bet drauge – ir dvasinė šimtmečio biografija, papasakota vieno iš geriausių jo metraštininkų lūpomis.

Jo susidomėjimą Vidurio Europa nulėmė pažintis su lenkų emigrantais Paryžiuje ir čekų – Londone. Tai pakeitė ir jo profesinę orientaciją, kuri iš pradžių krypo į Vakarus. Su Snyderiu aptardami Paryžiaus, Varšuvos ir Prahos įvykių skirtumus abu pažymi kontrastą: kai prancūzų studentai, nors ir be aiškesnio plano, šturmavo liberalizmo pamatus, jų bendrai anoje pusėje kaip tik, sklaidantis paskutiniams marksistiniams miražams, veržėsi link liberalizmo. Kol vieni bandė susivokti, ką jiems veikti su nieko nekainuojančia laisve, kiti, suvaržyti nelaisvės pančių, stengėsi elgtis taip, tarsi būtų laisvi.

Ši „tarsi“ taktika reiškėsi dviem formomis. Kai kur buvo galima elgtis taip, lyg režimas būtų atviras deryboms: rimtai traktuoti jo įstatymų veidmainiškumą ir drauge bent jau demaskuoti karaliaus nuogybę. Kitur, ypač tokiose šalyse kaip Čekoslovakija, kur politinio kompromiso iliuzija buvo sunaikinta, individualaus gyvenimo strategija buvo elgtis taip, tarsi būtum laisvas, t. y. grįsti gyvenimą ne politine etikos ir dorybių samprata.

Kitoje knygos vietoje Judtas tarp savo kultūrinių herojų mini Albert’ą Camus, turėdamas omeny, žinoma, elgsenos neįveikiamos nelaisvės akivaizdoje sistemą, kurią Camus išplėtojo „Sizifo mite“ ir kurios laikosi jo romano „Maras“ veikėjai. Žurnaluose „Szpilki“ ir „Ekran“ apie tai, žinoma, nieko nerašė, bet kai 8-ajame dešimtmetyje Aleksandras Solženicynas rašė straipsnį, kuriuo kvietė „negyventi mele“, jis, matyt, nesąmoningai rėmėsi jau ne kartą patentuotu mąstymo metodu. Tuometinėse sovietinėse katilinėse ir sargų būdelėse pavyzdį ėmėme iš svetimšališko vyriškumo – nesvarbu, suvokėme tai ar ne.

Maksim Dmitrijev. Sentikiai meldžiasi. 1897

Samprotaudamas apie tai, kodėl Paryžiaus maištininkai nekreipė dėmesio į tuos, kurie iš anos pusės kasėsi tunelį jų linkui, Judtas nurodo istoriškai susiklosčiusią žiūros ydą: Vakarų akyse Rytų Europa tebebuvo apleista dykra, kur subyrėjus Habsburgų imperijai drauge išblėso ir kultūros židinys su ganėtinai universalia vokiečių kalba. O kalbant apie Lenkiją, tai ši išvis iškrito iš tos gardelės – po karo į ją žiūrėta kaip į žydų gyventą teritoriją ir Aušvicą supančias žemes; lenkų kultūra ir civilizacinis vaidmuo buvo užsklęsti kalboje, kurią Paryžiuje suprato daug menkiau nei Kijeve ar net Maskvoje. Prahos pavasaris sulaukė atgarsio Vakaruose, o bekompromisis pogrindinis pasipriešinimas Lenkijoje nebuvo pastebimas iki pat epochinės reikšmės streiko Gdanske. Judtui, įveikusiam kalbos barjerus, ir jo bendraminčiams, kurių galvose išsisklaidė paskutinės marksizmo miglos, būtent ta teritorija buvo tapusi kultūriniu magnetu.

Ir niekam nesukėlė nuostabos tai, kad būtent ta buvusio socialistinio lagerio dalis beveik nedvejodama pasuko europėjimo ir liberalizacijos keliu, kad būtent ten radosi patys ištikimiausi Margaret Thatcher, kad ir kaip ją vertintum, mokiniai – tokie kaip Václavas Klausas ir Leszekas Balcerowiczius. Lenkija, Čekija ir Vengrija rodytos kaip rinkos asimiliacijos triumfo pavyzdžiai, Lenkija atsidūrė tarp tų pirštais suskaičiuojamų Europos šalių, kurios beveik be skausmingų pasekmių išgyveno 2008 metų finansinę krizę. Paskutinės liberalios Lenkijos vyriausybės vadovas Donaldas Tuskas tapo pirmuoju Rytų Europos politiku, išrinktu Europos Tarybos pirmininku. Mėgstantieji įžvelgti istorinius dėsningumus netgi ėmė teigti, kad adaptacijos linija einanti Rytų ir Vakarų krikščionybę skiriančia riba, argumentuodami ariergarde atsidūrusių Bulgarijos ir Rumunijos pavyzdžiais.

Bet kol uždanga nenusileido, pjesė nesibaigia. Tony Judtas mirė 2010-aisiais, dveji metai iki paskutinės savo knygos pasirodymo. Bet kuriuo atveju tuometiniai pašnekovai negalėjo žinoti, kas artimiausioje ateityje laukia tos Europos dalies, kuri ilgą laiką buvo prikausčiusi jų dėmesį. Pirmoji iš gardelės iškrito Vengrija, kurios premjeras Viktoras Orbánas, buvęs disidentas ir antikomunistas, pareiškė pasiryžęs šalyje sukurti „neliberalią demokratiją“, kad ir ką tai reikštų. Čekijoje sceną paliko Václavo Havelo bendražygių karta ir nors jokių staigių pervartų šalyje neįvyko, ji ėmė murkdytis rutinoje ir korupcijoje, o prezidento postas atiteko girtuokliui pajacui. Radikaliausiai pasikeitė Lenkija, su kuria Europos Sąjunga siejo ypatingas viltis: liberaliąją vyriausybę nušlavė konservatyvieji reakcionieriai, kuriems vadovauja užkulisinis konspirologas Jarosławas Kaczyńskis ir kurie ėmėsi aktyviai griauti demokratinius institutus ir varžyti žiniasklaidos laisvę. Iškalbinga, kad prieš Tusko perrinkimą Europos Tarybos pirmininku balsavo tiktai lenkų premjerė Beata Szydło.

Dar palyginti neseniai, nors Judtas ir Snyderis apie tai neužsimena, buvo kalbama apie vadinamąją „naująją Europą“, patikimą Jungtinių Amerikos Valstijų sąjungininkę prieš grėsmę iš Rytų ir atsvarą senstančiai „senajai Europai“. Dabar šie planai išsisklaidę kaip dūmai ir netgi JAV liovėsi būti patikimos sąjungininkės. Laisvė tapo pernelyg rimtu išbandymu, ir šįkart ne tik Paryžiui.

Istorijoje neįmanoma įžiūrėti žmogui suprantamų dėsnių; arba, kaip Judtas cituoja sparnuotą Aleksandro Gerceno frazę, istorija neturi libreto. Tačiau joje akivaizdžios metaforos ir sintaksiniai pakartojimai. Žvelgiant į šiandieninį Rytų Europos peizažą, sunku neprisiminti tarpukario metų, kai toj pačioj teritorijoj buvo užgniaužti liberalios evoliucijos bandymai. Palyginti su tų laikų diktatūromis, formaliai čia vis dar demokratija, tačiau vis dažniau žmonės, net jeigu tokių mažuma, pasijunta bebalsiai. Liberalizmo sąlygomis paprastai neturi nei balso, nei klausos problemų.

Čia reikėtų moralo, bet aš jo neturiu. Nes, jeigu tęstume mintį, istorija ne tik nepasižymi dėsningumu, ji neturi ir siužetinių suvaržymų: mums istorija niekada nesibaigia, o kai baigsis, mūsų jau nebebus, ir tai jau neištaisomas kompozicijos trūkumas. Tony Judtas paliko šį pasaulį tada, kai situacija atrodė kur kas optimistiškesnė, jis pjesės pabaigą matė visiškai kitokią nei ta, kurią galbūt išvysime mes. O gyvenimas – vienintelis mums žinomas istorinės medžiagos organizavimo būdas. Ir su režisieriumi čia nesusitarsi.

www.inliberty.ru

Vertė Andrius Patiomkinas