Nuotolinis būdas

„Tegu ji dar džiaugiasi, kad kas nors aplanko“, – pasakė vyresnysis, kai jie prisėlino prie jos laiptų. Ji gyveno seno medinio daugiabučio antrame aukšte ir vaitojančiais laiptais, įsitvėrusi turėklų, žemyn lipdavo atbula. Tas atbulom einančiojo vaizdas… Rodos, žmogus juda į priekį, o iš tikrųjų – jau tik atgal. Juda į savo pabaigą, nes priekis tokiems būna išsibaigęs.

Viršun juodu užbėgo, ką ten – užliuoksėjo, vikrūs kaip voverės, apdairiai laikydamiesi, vienas turėklų, kitas sienos, – kad laiptai nuo svorio necyptų. Kai įslinko virtuvėlėn, kambario gilumoje, daiktų ir raštų tirštymėje, sieninio kilimėlio su elniais fone, ji kuitėsi pasilenkusi prie lovos, jau daug metų joje miegojo viena, dieną užklodavo ją tiulio užuolaida ir pasodindavo lėlę dulkėtom garbanom. Pinigus ji laikė, – tai vyresnysis, sumanymo spiritus movens, šelmis, slėpdamasis klevo lapijoje priešais virtuvės langą, buvo kruopščiai ištyręs, tereikdavo luktelti, kol išeis paštininkė, – keturkampėje piniginėje, panašioje į voką, ta – aliumininiame virdulyje, o tas – ant balkio, jį pasiekdavo (pro lapų properšą taip aiškiai matyti) – pasilypėjusi, drebančiom rankom, stenėdama…

Ji išgirdo juos tik tada, kai jie su trenksmu bildėjo žemyn.

„Paškustvos! Vienas buvo rudas, kitas žalias“, – su kasyte, panašia į ridiko uodegėlę, nuo tiko trūkčiojančia akimi, tiek ji įstengė pasakyti virtuvėn įėjusiems dviem milicininkams. Apačioje jau būriavosi kaimynai – na, panašūs įvykiai prablaško dienų rutiną, net patys kaimyniškiausi kaimynai, kaip žinome, mėgsta mūsų kraujo kvapą. Įsiplieskusios diskusijos užgriebia ir daug plačiau: „Valdžioj vieni sukčiai ir aferistai“, „Melagių valstybė“, „Vagiai“, „Pederastai!“ – čia kiekvienas turėjo ką pasakyti ir taršė kailį tiems ten, aukštai, padebesyse, prie Dievo, kurių nei pasieksi, nei išrinksi, nei apspjausi, o norėtųsi…

Pasilenkę jiedu bėgo patvoriu pro daržus, saulėgrąžas ir topinambus, kol uždusę sutūpė garšvų džiunglėse, o gal tai buvo Sosnovskio barščiai, tada jais dar niekas negąsdino. Rudasis, vyresnysis, grobį išskrodė net užmiršęs kvėpuoti. Bet vąšeliu nertoje, gėlėtu perkeliu pamuštoje piniginėje, panašioje į voką, buvo ne tik pinigai, ir tai juos trumpam išmušė iš vėžių. Ten buvo ir ji pati. Jos devyniasdešimt, o gal ir visas šimtas metų, žila kasytė, lupenų kvapas, į langą besidaužančios musės vaivorykštiniais sparnais zyzimas, pakampių (su velniūkščiais) tamsa, triušis narve, avikailiu užklota taburetė, nežinia kokios gadynės trupiniai, bet blogiausia – toje piniginėje buvo jos akys. Du kieti mėlyni skaidrūs rutuliukai. Tie rutuliukai iš akiduobių lauk iššoka per avariją, kai žmogus iškrenta (ypač, sako, kai savo noru) pro langą, kai sprogsta bomba, gulėdami ant asfalto, pakibę ant medžių šakų jie, sako, sekioja ir gręžia tave žvilgsniu, kad ir kur eitum, persekioja net sapnuose, kituose gyvenimuose, prakeikia – reikėjo kuo skubiau pinigus iš tos piniginės išvaduoti!.. Vyresnysis, saujoje svarindamas pundelį, nugurkė seilę: „Ne veltui vargta, ką? Bešennyje dengi…“

Pasiduoti link upės, į saugią vietelę, nusėtą kriauklyčių, priaugusią bitkrėslių, žydinčių tabletėm, kur jiedu palauks, iki viskas nurims, nutarė po vieną. Pas kurį bus pinigai? Žinoma, kad pas žaliąjį, nedvejodamas nutarė rudasis (žaliasis susimuistė, bet prieštarauti nedrįso), nes jo geresnės kelnių kišenės, ut, žiūrėk, kokios gilios, kaip šuliniai, tik pinigams ir nešiotis. Logiška. Taigi jis, nesukeldamas įtarimo, eisiąs pirmas, bet taip, kad rudasis, dėl konspiracijos atsilikęs, nepamestų jo iš akių: „Tik be manevrų, bičiuli!“

Jiems pasisekė nesukeliant įtarimo nueiti visą minų lauką iki pat upės, o čia jau nebesi nei rudas, nei žalias – plikas anonimas. Kaitiniesi sau saulėje, klausaisi ausiai mielo bičių zvimbimo, nerūpestingi drabužių gniutulai po galvom. Tik dabar, kai pavojus jau buvo atsitolinęs, jaunesnysis pajuto, kaip jo krūtinėje, sukdamas vis mažesnius ratus, šiepdamas iltis, taikosi pulti vilkas. „Kur aš, po biesais, įsivėliau?“ Pinigai, tos kasytės pinigai, tebekvepiantys ja, jos pakampių tamsa, tuo triušiu, vis dar kūpsantys jo kelnių kišenėje, po galva, svilino pakaušyje skylę. Kaipgi jis gyvens su kiaura galva? Jei tik būtų galima prie pundelio parišti akmenį… Jis nugrimztų upėn, ir būtų baigta, kvit, pasakytų vyresniajam, byli no splyli, daryk dabar su manimi, ką nori. Nors ir užmušk! „Dramos dramos… Kodėl aš išvis pasiėmiau tą suskį? – svarstė šalia tįsąs vyresnysis. – Jis neturi fantazijos, neturi ničnieko, plūgelis, net ir neišsiduot kaip žmogus nesugeba – ana kaip išdavikiškai krusčioja rankų pirštai. Kaip timpčioja kojų… Jei jie įklius, tai tik per šitą minkštpautį.“ Jis pats gulėjo, galima sakyti, visai ramus, ir blakstienos saulėje, kai taip vos vos prasimerki, atrodo auksinės ir storos. Kaip auksiniai rąstigaliai. Kaitri saulė, nuostabus oras, pliuškenkis, nardyk, kvėpuok pilna krūtine, bet ne, pergnybtos pelės su oro pūslele plaučiuose balsas:

– Ką mes žinom… Gal jie buvo paskutiniai…

– Paskutiniai?! Tegu dar džiaugiasi, kad mes jos išvis neužlenkėm, paskutiniai…

– O tu ką? Tu gyvenime ką nors – jau?..

– Nu ne dar. Dar ne…

– Sakai – dar ne?!

– Tai kad tu kvailai klausi – ar jau? Nelogiška.

Peralkę ir sužvarbę jie iš bitkrėslių pakilo tik sulaukę prieblandos, kai abu tapo pilki, o paskui ir juodi. Naktyje, pilnoje traškesio, gelsvų elektros išlydžių, šlamesių, pinigus, kažkodėl subridę vandenin po tiltu, pasidalijo pasišviesdami degtukais. Ne po lygiai, suprantama, jaunesniam juodajam priklausė tik ketvirtadalis – už menką indėlį, bailumą, na, ir šiaip už „neprofesionalumą“. Jiedu ir anksčiau buvo šį tą nuveikę drauge, rudasis vis vadovaudavo, bet po šio karto, kai „kasytė“, praėjus keletui dienų, ir „užsilenkė“ (ją rado kniūbsčią, įsitvėrusią aliumininio virdulio rankenos, laužte atlaužė geltono vaško pirštus), – išsiskyrė. Nustojo sveikintis, net nežiūrėdavo vienas kito pusėn, nors bendra paslaptis, tokia tikra paslaptis kaip ši, paprastai kaip tik – suklijuoja.

 

●

 

Prabėgo metų, per kuriuos privalai kuo nors tapti… Vyresnysis, tas rudasis, tapo teisėju. Nelogiška? Analitinis šachmatininko mąstymas, gera atmintis, greita nuovoka, šalti nervai, kryptingas tikslo siekimas, drąsa ir ryžtas – koks tu būtum be šių savybių teisėjas? O žaliasis? Kuo tampa minkštpautis, kurio kelnėse svetimi pinigai pradegina skylę? Skylę toks ir užgyvena. Didelę, apskritą skylę, į kurią pats galiausiai ir įkrenta. Skylės – tai tamsa. Iš jo nieko doro neišėjo. Iš tokių neišeina. Dar gražiau – vieną dieną teisėjui savo vaikystės draugelį net tenka teisti. Štai tau!

Iš pradžių, vartydamas bylą, jis net nesusiejo pavardės su padarytom veikom. Butyrkinas… Butyrkinas… Vieną tokį Butyrkiną žiogo blauzdomis jis kadų kadais, prieš šimtą metų, pažinojo. Staiga ėmė prisiminti, ir jo veidas sugižo lyg paragavus prarūgusios sriubos…

Teismo salėje jie vienas kito „nepažino“. Kur čia pažinsi. Jaunesnysis, įtariamasis vagystės byloje, dabar atrodė kur kas vyresnis už teisėją, iš bėdos net būtum galėjęs palaikyti jo tėvu. Dantys, kaip sakė rašytoja, jau „išsiskaičiavę pirmais antrais“. Skysti, išretėję plaukai, pavožti rausva panama, su kokiomis ne į teismą einama, o meškerioti ar į drugelius, jis vis gniaužė ją rankoje. Sausas – tokie uosiniai paprastai būna matę ir šio, ir to… Netrukus paaiškėjo ir kitkas: laiko nuskalbtos trūkažolių mėlynumo akys, jau, atrodytų, su viskuo susitaikiusios, atlaidžios, staiga patamsėja ir pjauna. Britvute. Prisimerkęs, vyzdžių rutuliukams ridinėjantis po vokais, virpčiojant šnervėms, lyg visąlaik uostų vėjo kryptį, jis susidomėjęs tyrinėjo ant teisėjo kaklo grandinę su įspaustomis Temidės svarstyklėmis: vaje vaje… O vyresnysis, situaciją nutaręs vertinti atsainiai, visiškai nuo savęs atsietai, irzliai sau papriekaištavo atgaline data: „Ir kodėl gi toms nekaltoms vaikystės eskapadoms aš pasirinkdavau būtent jį, šitą apsmuktakelnį. Lyg nebūtų buvę kitų padaužų…“

Bet apsmuktakelnis – teisėjas netrukus nusiėmė akinius ir pasivalė į mantijos kraščiuką – teismo salėje jautėsi visai ne kaip apsmuktakelnis. Anaiptol. Panašiai elgiasi valkata, pakviestas prie tavo vaišių stalo, kai valgo ir geria – darydamas tau malonę, mėtydamas po kojų, o dar smagiau per petį apčiulptus kauliukus, kartais pokštaudamas, kad palinksmintų aplinkinius, ir šeimininkui į snapą. Mandagiai pasiūlai jam sidabro įrankius, o jis tyčia tau prieš nosį išsitraukia lenktinį peiliuką…

Teisėją ėmė erzinti ši akistata. Sakytum kas verstų matyti save tokį, kokį rodo žiūronai, kai pro juos žiūri iš kito galo, – mažytį, tolimoje perspektyvoje, kelio pradžioje. O jis jau seniai buvo priėjęs kelio vidurį. Ir net ėmęs justi neišsipildymo kirminėlį. Kirminėlį juoda galvyte – kasdien kažko vis įkyriau stigo. Kažko neapibrėžto. Gyvenimo vitaminų ar ko. Spalvų. Kvapų. Druskos. Pipirų. Kai įsižiūrėdavo, gerai įsižiūrėdavo į save veidrodyje, manydamas, kad smelkiasi į pačią savo esmę, į asmens šerdį, tepamatydavo žmogų, kamuojamą chroniško vidurių užkietėjimo. Kartais išlenkdavo taurelę, ne bet ko – suaukotų „Baron Gaston Legrand Bas Armagnac“ ar „Diplomatico Ambassador“, ir ne ant vienos kojos, o ant visų keturių, pasitaikė net su visa mantija nusiridenti teismo rūmų laiptais it kokiam rugių pėdui, laimei, nuopuolį matė tik Gedimino stulpai ir Vytis ant žirgo, na, dėl šitų jis jaudinosi mažiausiai. Priežastis? Rutina, pilkuma, metų metais murdytis šūdbylėse – ar to jis siekė savo talentu, atkakliu darbu, kryptinga veikla ir užsispyrimu? Jokia paslaptis, kad Lietuvos teismai užversti vogtomis vištomis, kilkėmis, kirvukais, šampūnų buteliukais, skalbinių virvėmis, ne, nuimtomis ne nuo pakaruoklių kaklų, tos dar būtų šis tas, bet čia – banalybė, paryčiais parvilkta iš kaimynų kiemo su visais apatiniais, triusikais ir puskojinėmis, tik retais atvejais tos virvės gale dar pasitaiko kokia apsisapnavusi priemiesčio karvė… Naktį, gulėdamas šalia plonai knarkiančios žmonos (jau, o buvo tokia gazelė!), jis nusimesdavo apylinkės teisėjo mantiją ir įlįsdavo į savo idealiuosius kontūrus: nepaprasto žmogaus, didelio žmogaus, lėmėjo – ir įsisvaigdavo apie stambias žuvis. Ką gi, kartkartėm mes visi įlendam, visi pasvajojam apie ką nors tokio, ir lynai, šamai, kapitonai, judindami pelekais, didingai prašlamina mums pro ausis. Bet tas lindimas, sutikim, tuščiau už tuščią, kokie ten kapitonai…

Apsmuktakelnis… Teisėjas krimsčiojo akinių kojelę, dirgdamas juos tai nusiimdavo, tai, mintims nuklydus velniaižin kur ir staigiai, pernelyg staigiai sugrįžus, vėl užsidėdavo, kartais paskubomis – kreivai. Jis, tas Butyrkinas, pasirodo, – visai ir ne kilkė. Tas suskis – kapitonas! Vagis. Tikras vagis iš Dievo malonės. Jis net ir nevagia. Jis – pradangina, kada būtum pamanęs… Teismų praktikai pradanginimo būdas – beje, itin retas, galima sakyti, beveik vien teorinis – žinomas. Tai reiškia vogti ne paprastuoju, o nuotoliniu būdu. Kai imama nuotoliniu, prie daikto nereikia net prisiliesti – tavo pirštų atspaudai, mažučiai odos raukšlelių ir vagelių reljefai, nepadirbami, nenukopijuojami, vieninteliai visoje žemėje (ir kosmose), plaukioja ore, taip ir nenutūpdami ant kietųjų paviršių, ir po atlikto darbo nelieka jokių pėdsakų, nė menkiausių. Aukštasis pilotažas, pats aukščiausias! Kaip fakyras dūdele, ringuojantis melodiją ir iš ąsočio dugno tamsos išviliojantis kobrą, taip šis iš slėptuvių – kojinių, kasų ir seifų – tik jam težinomu būdu išvilioja pinigus, ir banknotai patys, lyg pagal dresūrą, vienas paskui kitą sušlama į jo kelnių kišenę, reikia manyti, gylio iki kelių, nes jis juk, ut, koks apsmukęs… Apsmuktakelniai turtų ir nesusikrauna, jiems ir dantys buvę nebuvę, nusišvilpt jiems ant tokių nesąmonių kaip dantys, jiems vogti – dėl paties vogimo. Aistros…

Jau nuo pat pradžių šios bylos nagrinėjimas strigo. Sausakimšai prisigrūdusioje teismo rūmų salėje nuribuliuodavo stipraus susijaudinimo bangelės. Nepaisydama tropinio karščio, trisdešimt penkių laipsnių pavėsyje – lauke lydėsi stogai ir asfaltas, kovarniai skraidė pražiotais snapais, – prisirinko minia nukentėjusiojo rėmėjų, smalsuolių, žioplių, žmonės mėgsta paranormalumus ir rezonansą, visi norintieji net nesutilpo į skersvėjais sūkuriuojančią salę, grūdosi prie durų, kažkas ten iki kaulo prisivėrė pirštus, ir įprastą, banalų viešos erdvės šurmulį pervėrė laukinis džiunglių klyksmas. Galiausiai, susirinkusiems salėje lyg nuo galingų požeminių smūgių vis įsisiūbuojant, kildavo tikras cunamis, ir teisėjui išrasojusia kakta, ūmai sklidina šlapimo pūsle tekdavo jį malšinti, dievaži, neprisimena, kada dar būtų taip energingai ir iš širdies, ką ten – iš visų spėkų mosavęs plaktuku… Po neįtikėtinos vagystės iš futbolo asociacijos prezidento, visuomenėje žinomo žmogaus, „veido“, altruisto, beje, ir kultūros mecenato („nuo to ši vagystė mums visiems tik dar skaudesnė“), namų, kuriuos rakinamoje „Laurų lapų“ gatvėje dieną naktį stebėjo saugos kamerų vyzdžiai, nebuvo likę jokių „nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių“. Jokių įsilaužimo žymių. Absoliuti švara. Iš juodų seifo įsčių tuose nepasiekiamuose rūmeliuose vidur dienos išnyksta šimtas tūkstančių, beje, skirtų ne kam nors – akliems senukams ir iš bado tinstantiems vaikų namų auklėtiniams, ir nė menkiausio siūlo galo. Nusikaltimas, iškirptas iš popieriaus, kabo ore. Na, mūsuose gan dažnai kabo. Bet šįkart… O ir įtariamasis – kas? Gal tai koks nesugaunamasis legendinis bankų plėšikas Džonas Dilingeris su bravūriška skrybėle, kaklaraiščiu ar varlyte, charizmatiškais ūsiukais, po savęs paliekantis kraują stingdančias nabašninkų krūvas? Ne! Viso labo vietinis suskis, užsimaukęs paršelio spalvos panamą, be ūsiukų, apie charizmą nė kalbos, jau pabyrėjusiais dantimis (nors varto tokias babkes!), su kilkių dėžute, atsidaryta ant laikraščio, keptais svogūnais prasmirdusioj šachtoj, kilometro gylyje, po žeme, virš galvos zirziant proletariškai plikos lemputės volframui, su lenktiniu peiliuku ir duonai raikyti, ir kulnims apsipjaustyti – tokie tie mūsų platumų liumpenai plėšikai. Skurdas skurdas ant Lietuvos…

Kaipgi nutinka, kad pinigai dingsta, o štai Butyrkinas net nebūna įvykio vietoje? Teismas, neturėdamas įrodymų, tik įtarimų, kas, kad labai neprastų įtarimų, fliuktavo, plaukiojo ore ir visomis išgalėmis rėmė jį, aiškiai veikiantį kaip vienišas (žinoma, pasiutęs!) vilkas, prie sienos, mygdamas prisipažinti, girdi, jam jau nebesą kur dėtis, jis jau įspeistas į kampą, jis… jis… O Butyrkinas… Klausantis visų šių blėnių, jo lūpose pleveno melsva dujinės viryklės liepsnelė. Atsidėjęs jis apžiūrinėjo priešais save kraujo priplūdusį vaikystės bičiulio, dalyvaujančio ne teisme, o koridoje, veidą: šachmatininko kaktą, deja, šiuokart visai bejėgę, putnius persiko skruostus, kiek disonuojančius su itin vyrišku keturkampiu smakru, jo revelyje blizgėjo prakaitas – bruožas po bruožo lipindamas pomirtinę kaukę. Kaipgi visa nutinka? Kaip apskritai žmogui gyvenimas nutinka? Neišrankus, vertęsis tik su būtiniausiais daiktais, na, maždaug su tuo lenktiniu peiliuku, gal dar šakute, ir žodžius jis vartodavo tik reikalingiausius. Ir dabar, kai nuščiuvusi salė laukė prabylant, pasigirdo nemalonus ausiai balsas. Toks prismaugtas… Toks balsas kali tamsoje, o jo savininkui vis dar – reguliariai – atidaužomi inkstai. Lesamos kepenys. Spiriama ir spiriama į „saulės rezginę“. Į kiaušinius. Lyg to būtų maža – į panages grūdamos adatos. Pincetu tampomi nervai. Po vieną, išradingai. Ir niekada netaikoma nejautra, niekada… Toks yra pasaulis. Taip jis sutvarkytas. Dėl įvairiausių priežasčių jame ne visiems vienodai gerai pasisekė. Ne visiems ir ta nejautra priklauso. Bet suskis Butyrkinas, atsistojęs štai su liūto karaliaus mina veide (ir kas tam šikniui suteikė tokią teisę?), nužvelgęs iš aukštybių publiką, tarė:

– Papasakoti? Jums papasakoti? Ir jūs tikitės, kad aš čia žarstysiu kiaulėms perlus?!

Salė net suošė, o teisėjas tyliai įtūžo: sukčius, atmata, pederastas! Jis dar mėtys pėdas? Dums akis? Juk jį išduodą net pirštai. Pirštai apie žmogų pasako viską. Štai jo paties prižiūrimi, besivadovaujantys įstatymu, kas, kad kiek pavartojantys, guli ant stalo ramūs, jiems nėra ko nerimauti, jie žino – kas ir kaip. Už ką. Dėl ko. O vagies… Jie be paliovos krusčioja, trūkčioja, išsiduoda, gniaužo kepurę, jie praradę sielos ramybę, neužmiega naktimis, bijo būti sučiupti ir išvilkti į dienos šviesą, bet mes tuoj išvilksim, išvilksim… Praėjo valanda. Ir dar… Liudininkai, duodami parodymus, kaip susitarę nušnekėdavo į lankas, kas nors, matęs „faktą“, prisipažindavo, jog tai, ko gero, tebuvęs fakto formos… rūkas. Migla. Niekas nieko žmoniškai nepaliudijo. Galų gale nuovargis ir karštis daro savo – numalšina ir gyvybiškiausią interesą, vargšus senelius ir iš bado tinstančius vaikų namų auklėtinius. Net nukentėjusysis, dėl „žymaus sveikatos sutrikdymo“ nedalyvavęs posėdyje, nukeipo namie, tuose „Laurų lapų“ rūmeliuose, ant Liudviko XIV laikų sofos, nuo ranktūrio kaip skuduras nukaro mecenato ranka: šimtas tūkstančių – kaip į rūrą, o vagies – nė padujų, kam, po velnių, atskaitingas Dievas?.. Teismo salėje, skelbiant nuosprendį, suvirpėjo teisėjo paliaukis: „Nepakanka duomenų kategoriškai ir neginčijamai konstatuoti veiką, kuri leistų asmenį pripažinti kaltu. Byla baigta!“ Plaktuko kaukštelėjimas. Į orą pakilo saulėtų dulkių debesėlis. Butyrkinas užsivožė ant skystučių plaukų panamą…

Kai visas prakaituotas srautas išsipylė į koridorių, juodu neišvengė susidūrimo akis akin, laimei, deramu atstumu. Kai pagalvoji… kai pagalvoji, žmogus… kas per padaras yra žmogus?.. – vengdamas tų britvelių, su panieka iš bejėgiškumo galvojo teisėjas, – juk šito žmogėno, o ir kaip kitaip jį pavadinti, veide ištatuiruota viskas: melas, apgavystės, ko mes apie jį dar net nežinome, bet ir žinoti nenorime!.. O žmogėnas jam lyg niekur nieko nusišypsojo tėviškai: dramos dramos, sūnau… Kamgi taip pervertinti įrodymus? Faktus? Juk įrodymai – tai spąstai, o faktai – nelaisvė… Ir kam taip pervertinti save? Abu žinom, kokie tat niekai (prieš amžinybę) – tu ir aš. Kokie mulkeliai… Dar jam užteko įžūlumo pajuokauti:

– Eidamas namo, ponas teisėjau, verčiau pasitikrink, ar babkės vietoje, mua ha ha ha ha!

Kaulėtu pečiu, – visada buvo toks stipena, prikąsdamas iš vidaus lūpą, pavydžiai akimis nulydėjo teisėjas, – atstūmė geležines teismo rūmų duris ir išėjo į vasarą. Į geltoną kaip lydytas sviestas orą…

Užsidaręs kabinete, išsilaisvinęs iš mantijos, nusviedęs ją kaip supliuškusią laivo burę, persiavė batus, atstojančius kambarines šlepetes, bet, pernelyg gerai žinodamas, kad neatsipalaiduos, išsitraukė iš spintos „Diplomatico Añejo“. Mauktelėjęs gurkšnį paspaudė nuožmiai už viršutinės lūpos, tai tiesiausias kelias pasiekti smegenis – „prarastojo“ rašytojo būdas, namuose nuotraukoj ant sienos Ernestas H. šiurkščiu medžiotojo megztiniu, speiguota barzda ir jo dar tik laukia kulka, kuria, būdamas šešiasdešimt dvejų, išsitaškys smegenis… Atgaudamas orumą, pusiausvyrą, negalvodamas kol kas apie savąją, dar neišliedintą, kulką, teisėjas įsižiūrėjo pro langą į garuojančius stogus, suvirusias tolumas… Staiga – dūzgimas. Lyg prie pat ausies sparneliais plaktų kolibris (suplasnodami aštuoniasdešimt kartų per sekundę jie suplaka grietinėlę). Prisimerkęs įkišo į kišenę ranką, tykodamas užčiuopė ruplėtą driežo odos piniginės paviršių, žinodamas, ką ten ras, tiksliau, ko neras, su piktdžiuga ėmė traukti ir jau puls kaip vanagas grobį… Bet babkės buvo vietoje.

Apsišaukėlis, apgavikas, „genijus“, atsiprašant! Mes mistifikuojame paprasčiausią kasdienybę, klaidinami vaikomės miražą, įžvelgiame tai, ko nėra ir būti nebūna! Ir vis dėlto… Iš jo vogė, skūra jauti, ne tik iš slapčiausių podėlių – iš panosės. Kasdien, kas akimirką. Gyvenimo vitaminus. Spalvas, kvapus, druską, pipirus. Prakeiktu nuotoliniu būdu, ir nieko čia nenustversi už rankos – taip tyliai ir nepakaltinamai tik bitės renka medų, mažosios (taikiosios!) apsimetėlės. Aferistės.