Laiškai iš pašto, kurio nėra
Sunku žiūrėti, kaip vargsta šįmet pavasaris pakeliui pas mus. Gegužės 15-ąją, per Šv. Sofiją, kai sveikindavome senelę, jau visu smagumu žydėdavo alyvos. Nežinia kodėl staiga šiandien aiškiai matau aną seniausiai užmirštą alyvų krūmą, kurio žiedais ta proga pakvipdavo mūsų namai. Jis augo dabartinio prancūzparkio pakrašty, šiek tiek nutolęs nuo strateginių žaidynių taškų. Šalia stovėjo medinis suoliukas ir stalas. Toks svajonių ar meditacijų kampelis, vaikams retai reikalingas. Gyvavo paprotys surasti laimingą, penkialapį ar šešialapį, alyvos žiedą ir jį suvalgyti. Ta vieta tebesivadino Senuoju paštu, nors iš prieškario centrinio pašto, masyvaus trijų aukštų mūro palei Pilies gatvę, buvusios Kardinalijos, buvo likęs tik vienas mažas pastatas. Aplinkui driekėsi dulkėta buldozerių išlyginta plynė, kurioje vyko kas tik nori. Net cirkas atvažiuodavo. Vėliau viską, kartu su alyvų krūmu, prarijo naujosios statybos ir Kazickų rezidencija.
Nedaug trūksta, kad tą paveikslą, kažin kaip dabar atsiradusį prieš akis, priskirtum Velykų vaisiams. Pagal principą, nurodytą viename mišių priegiesmyje: „Buvau miręs, bet štai esu su jumis.“ Kiek dar nemirtingų dalykų yra slapta pasisėję atmintyje? Kodėl nenugarma į nebūtį, nors dažnai jie tokie maži ir nereikšmingi? Išgaruoja iš galvos rimčiausios studijos, šimtai perskaitytų knygų, net šventumas ir pamaldumas, o štai koks menkniekis laikosi lyg uola metų metais. Nesiklausyti naujosios teologijos įžvalgų ir liaudiškai galvoti, jog iš tiesų nešiojamės sielą? Juodąją ar baltąją savo skrydžių dėžę. Tik ji nefiksuoja visko iš eilės, o atsirenka, kas jai būna patikę. Kas svarbu kažkokiam planui ar kolekcijai. Gal tai mūsų išsvajotas tikrasis aš? Prisikėlimas ir gyvenimas? Amžinybės statymas? Neatspėsi. Ir nereikia, nes vis tiek ne mums ten ką nors rūšiuoti ir vertinti.
Dar prie to paties šiuo metų laiku prisideda gegužinės pamaldos ir Mergelės Marijos litanija, visi jos kvapai ir spalvos, jos žodžių skanumas burnoje. Nebūtų dabar geresnio starto „Poezijos pavasariui“. Juk rengiami poetų vizitai į Lukiškių kalėjimą ir ligonines. Dar labai tiktų ištuštėjusiame kaime, iškirstame šilelyje, laukuose, likusiuose be žmonių. Jeigu nori, ta litanija – gryniausia poezija. Genijaus darbas. Net Maironio posmai nėra pas mus tiek giedoti ar deklamuoti, kaip ji. Viešai ir privačiai. Prisimenu seną tarybinį ateistą, kuris puolė ant kelių, atpažinęs jos melodiją. Kitas mirties patale prašė, kad jam skaitytų ir skaitytų meiliuosius Mergelės Marijos vardus. Kuri dar poezija būna to verta? Jei ateityje Bažnyčios laukia atgimimas, tai bus kažin kas panašaus: meilumo ir švelnumo srautai, ašarų dovana, grožio kelias, kurio vis šaukiasi popiežius Pranciškus. Procesijos, litanijos, graudūs verksmai. Kasmet iš naujo sakau sau, kad nepraleisiu gegužinių pamaldų, kad nieko nėra saldžiau, naudingiau sielai. Tik ir vėl, deja, netesiu, viskas būna iš tolo, vangiai, ne taip, kaip reikėtų. Kodėl neklausau sielos?
Bet pavasaris, nors stringa, yra nenugalimas, lygiai kaip ir kūno balsas. Prisivilioja šviesūs, romantiški vakarai. Įsitaisai bažnyčios pasieny ir lauki, kada užlies bokštus sidabrinė mėnesiena. Per šventorių paslaptingai, lyg kokia iš namų išvaryta bernardiniška vėlė, tipena ežiukas. Ką tu čia veiki, keistuoli, miesto vidury, vienas ant plikų akmenų? Draugas stryktelėjęs nusiveja svečią už kampo ir netrukus jau nešasi glėbyje, įvyniotą į skepetą. Ežiuko spygliai tikri, draugas rodo įdurtą pirštą, bet prieblandoje kraujo lašo nematyti. Nuostabu, kad jis bendrauja su mumis, sakytum, visai ne pagal ežio prigimtį: nesigūžia, nesusitraukia į kamuoliuką, leidžiasi liečiamas, galime paglostyti jo juodą nosytę. Jeigu ką, galėtum ir pabučiuoti. Ech, fainas esi, ežy, draugiškas, lyg iš knygos ar filmuko. Bet atsisveikinkime. Pasiklydai tu. Ate, keliauk, pūškuok sau tolyn, kur tamsoje šniokščia Vilnelė, ten tavo tikrasis gyvenimas. Šią vietą palik kitiems. Kurie nenori ar jau negali iš čia trauktis, įtarę turį nemirtingą sielą ir bijodami rizikuoti išganymu.
Rizikos nenutylėsi. Dievas yra arba viskas, arba niekas – skaitau žymaus teologo verdiktą. Gal ilgainiui ims ir nubyrės, beveik netyčia, tai, kas trukdo Dievui būti vieninteliam, pačiam svarbiausiam? Ir tada jau – kaip dangaus šventieji: visa širdimi, visa siela ir visu protu… Deja, nebūtų daug vilties. Kabiniesi į žinią, kad jis pirmas pradėjo. Tau nežinant. Ir kad yra tiesa jo begalinė meilė. Kažkas vis palaiko tokią nuojautą. Nors scenoje tik mes patys ir mūsų pavasariai.
