Kotryna Ūla Kiliulytė: atsigręžę atgal galime apsibrėžti, kur esame dabar ir link kur judame
Kotryna Ūla Kiliulytė – iš Lietuvos kilusi, Škotijoje mokslus baigusi ir kurianti lietuvių menininkė. Ji dėsto Glazgo meno mokykloje, yra rengusi parodas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, gavusi įvairių premijų, stipendijų ir apdovanojimų. Su ja kalbamės apie emigraciją, tapatybę, nostalgiją ir praeitį, kurios neįvertinus gali ne tik prasidėti identiteto krizės, bet ir būti atvertas kelias į valdžią besibraunančioms populistinėms jėgoms.
– Kotryna, jau dešimt metų gyveni ir kuri ne Lietuvoje. Tavo kūryboje labai juntamas gimtojo krašto ilgesys. Taigi, pirmiausia pakalbėkime apie ilgesį ir nostalgiją – ar sunku buvo išvažiuoti, kaip tas ilgesys kito ir koks yra dabar?
– Apie gimtojo krašto ilgesį kalbėti šiek tiek keista, nes pati formuluotė tokia „senobinė“. Žinai, ji labiau tinkama poetų žemininkų kontekste, o ne XXI amžiuje, jaunos šiuolaikinės menininkės gyvenime. Bet galbūt tai ir įdomiausia, kad ilgesys ir nostalgija yra tokie ne cool, ne visai progresyvūs jausmai.
Apsispręsti išvažiuoti buvo nesunku, bet išvažiuoti – labai nelengva. Verkiau ir oro uoste, ir lėktuve. Norėjau naujų potyrių, išvažiavau studijuoti labai geroje meno mokykloje, ieškojau nepriklausomybės nuo šeimos, susiformavusių įpročių. Kai pradėjau studijuoti, ilgesiui nebeliko laiko – beveik visą laiką užėmė kūryba, o likusią jo dalį skyriau naujoms pažintims, miesto tyrinėjimui, studentiškam gyvenimui, kurio Vilniuje studijuodama nepatyriau.
Įdomiausia šiame virsme buvo tai, kad tiek Vilnių, tiek gyvenimo Lietuvoje ypatybes pamačiau pro naujus akinius. Dažnai sakiau, kad Vilnius man yra neracionalus, intuityvus miestas tiek kalbant apie jo suplanavimą, tiek apie egzistavimą tarp žmonių. O Glazge viskas ramiau, racionaliau, net miesto planas tinklinis.
Man dažnai atrodydavo, ypač pirmaisiais metais, kad štai imsiu ir grįšiu jau tuoj, ir viskas tekės sena vaga: eisiu į tas pačias Vilniaus senamiesčio vietas, kavines, su tais pačiais draugais, tik gal aš būsiu šiek tiek pasikeitusi. Ir staiga vieną dieną supratau, kad Vilnius pasikeitė tiek pat kiek ir aš. Gyvenimas jame nesustodavo man įlipus į lėktuvą į Škotiją ir neprasidėdavo nuo to paties taško, kai vėl užsukdavau Kalėdoms po pusmečio ar dar ilgiau. Keitėsi miesto gatvės, traukos taškai, draugai ėmė elgtis solidžiau, tuoktis, kurti šeimas. O aš įgijau vis stipresnį škotišką akcentą, skyriau visą dėmesį kūrybai ir tyčia neieškojau jokio stabilumo: paskolų, rimtų darbų, įsipareigojimų.
Dabar, po daugiau nei dešimties metų, ilgesys vis dar yra, bet nebeturiu iliuzijų, kad galiu į Lietuvą grįžti. Tai nebūtų grįžimas, o labiau atvykimas, ne tąsa, bet pradžia. Ir galiu tik spėlioti, kas nutiktų mano identitetui, kuris Škotijoje yra stipriai grįstas tuo, kad esu ateivė, iš kitur.
– Pasirinkai gyventi Škotijoje. Kodėl? Žinome, kad nesi pasyvi tos šalies gyvenimo stebėtoja – turi savo nuomonę apie jos politinį ir kultūrinį gyvenimą ir nebijai jos išsakyti. Koks tavo santykis su Škotija? Ar gali vadinti Glazgą savo antraisiais namais?
– Pasirinkau išties labai paprastai: iš Glasgow School of Art studijuojančios draugės išgirdau labai teigiamų dalykų apie aukštojo mokslo sistemą, pačias studijas, atmosferą ir nusprendžiau paduoti paraišką. Tuo metu buvau Vilniaus dailės akademijos antrame kurse, ir man trūko šviežio oro. Iš Glazgo, kur buvau nuvykusi į pokalbį dėl studijų, grįžau sužavėta: pagarba studentui, neformalus, tačiau profesionalus bendravimas, miestas pilnas įvairių kultūrų. Atrodė, kad šiame mieste visiems gera.
Tiesa, įsikurti čia užtruko. Miestas pilnas studentų, čia net keturi dideli universitetai ir dar daugybė kolegijų. Studentai turi savo barus, kavines, meno erdves, ketvirtadienio vakarais visi klubai skelbia studentiškas naktis ir panašiai. Tad labai lengva gyventi tik šiame burbule tarp bendrabučio, studijos mokykloje ir kelių galerijų bei kavinių. Tik baigusi bakalauro studijas ėmiau atrasti Glazgą ir Škotiją, daugiau bendrauti su vietiniais, pagaliau perkandau vietinį akcentą – jie taip gražiai kalba… Panašiu metu ir ėmiau suprasti škotišką identitetą: sausą, į save nukreiptą humoro jausmą, tam tikrą ironiją kalbant apie dvasinius ar egzaltuotus dalykus, nepasitikėjimą verslais ir verslininkais, korporacijomis. Škotai – labai politiška tauta. Jie domisi, dalyvauja, organizuojasi (nors jie patys turbūt sakytų, kad nepakankamai) ir diskutuoja. Į tai įsipynusios ir religinės nesantaikos temos, ir futbolas.
Galbūt Glazgas ir mane supantys žmonės ir prisidėjo prie mano susiformavimo, todėl ir pati domiuosi, diskutuoju, turiu kritinį žvilgsnį. Šiuo aspektu Glazgas – mano namai. Čia jaučiuosi turinti teisių, jas žinau. Tam tikra prasme pasitikiu esančia sistema (teise, sveikatos apsauga ir vyraujančiu geranoriškumo diskursu). Galbūt galėčiau apibendrinti, kad Vilnius man yra neracionalus miestas: nepažįstu jo žemėlapio, jame egzistuoju intuityviai, mano jausmai jame daug stipresni, patirtys stebuklingos, vedančios vos ne iki dvasinių išgyvenimų. Bet Vilniumi aš nelabai pasitikiu, o Glazgu – labai. Mano santykis su Škotija racionalesnis, aš ja tikiu, čia tiek aš pati, tiek visi aplink yra ramesni, labiau atsipalaidavę, o iš magijos jie juokiasi. Ir kai esu čia, juokiuosi ir aš.
– Kodėl pasirinkai meninę fotografiją? Kuo ji tau atrodo parankesnė už kitas meninės kūrybos formas? Ar tavo kūryboje atsispindi kitų (foto)menininkų įtaka? O gal renkiesi fotografiją būtent tam, kad išsivaduotum iš bet kokių įtakų, likdama tik su savo idėjomis ir matymo perspektyva?
– Įdomu, kad klausi šio klausimo kaip tik dabar, kai fotografijos iš tiesų mano kūryboje mažėja. Mano kelias iki šiol buvo ganėtinai paprastas: nuo dešimties metų mokiausi Čiurlionkėje (M. K. Čiurlionio menų mokykloje), mano specializacija buvo skulptūra. Nuo mažų dienų vaikščiojau į ŠMC kaip į kokį vaikų teatrą, ir iki šiol vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų tebėra ŠMC archyvo internete tyrinėjimas, bandant prisiminti, kokį įspūdį parodos paliko, kai buvau penktokė. Baigiant mokyklą mane buvo sudominę videomeno ir animacijos eksperimentai, todėl įstojau į Vilniaus dailės akademiją mokytis fotografijos ir medijos meno.
Po dviejų kursų išvykau į Škotiją ir ten jau užsiėmiau iš principo vien tik fotografija. Įdomu, kad iš platesnių šiuolaikinio meno kontekstų pasukau link dokumentikos, naratyvinių fotoserijų ir keletą metų maniau, kad šiais darbais prisidedu prie pokyčių pasaulyje.
Panašiu metu ėmiau domėtis politika, formuoti savo pažiūras ir maniau, kad socialinė dokumentika yra mano kelias.
Ir tik prieš trejetą metų supratau, kad dokumentinė fotografija man darosi nuobodi – tiek maniškė, tiek daugumos kitų fotografų. Na, o prisidėjimas prie pokyčių pasaulyje tegul lieka kažkur šalia kitų maksimalistinių idėjų iš jaunystės.
Dabar dirbu ir fotografijos, ir videomeno, ir garso srityse, ir su skulptūriniais elementais. Tai – pereinamasis laikotarpis, kai ir labai smalsu, ir kartu baisu, kuo visa tai baigsis. Fotografija lieka svarbioje vietoje, bet ne svarbesnėje nei kitos išraiškos priemonės.
Dėl įtakos net nežinau. Į parodas einu dažnai, tai tapo mano kasdienybės dalimi, taip pat seku, kas vyksta platesniuose vandenyse, ne tik Škotijoje. Mistikos mano kūrybiniame procese nedaug, man kūryba – tai strategijų ieškojimas. Tik tos paieškos malonios, dažnai jas praturtina diskusijos, užrašai, bandymai.
– Kas tavo kūryboje atsiranda pirmiau – temos ir koncepcijos, kurias apmąstai teoriškai ir tik tada perkeli į praktiką, ar vaizdai, kurie tarsi patys pasiūlo tau naujas temas ir koncepcijas?
– Dirbu įvairiai. Dažniausiai temos, kurios man rūpi kasdienybėje, vienu ar kitu būdu atsiranda ir kūryboje. Daug galvoju apie migraciją, politiką, identitetą, atmintį, žmogaus smegenis ir kultūrines normas. Kartais šios mintys natūraliai ateina jau su vaizdais, kurie kūrybiniame procese keičiasi, išsigrynina. O kartais sprendimų ieškau rašydama, diskutuodama, bandydama ir klysdama.
Prieš keletą metų, pamenu, po darbo užsukau į lenkiško maisto parduotuvę prie namų. Grįžusi išsikroviau savo pirkinius: ruginę duoną, agurkėlius, sūrį, silkę, dar kažką – ir greitai nufotografavau, kad galėčiau nusiųsti mamai. Tai buvo buitinis kadras, tačiau aš maisto produktus intuityviai sudėliojau naudodama XVII a. olandų tapybos kompoziciją. Idėja naujiems darbams – serijai „Away Home“ – gimė beveik iškart. Sudariau klausimyną apie vaikystės skonių, patiekalų atsiminimus ir išdalinau pažįstamiems migrantams Glazge. Gavusi jų atsakymus su patiekalų, ingredientų, vaisių bei daržovių sąrašais, dėliojau natiurmortus su draperijomis, vazomis, gėlėmis ir fotografavau. Kiekvienas natiurmortas yra skirtas vienam žmogui, jo atsiminimams iš gimtosios šalies. Tai pavyzdys, kaip vizuali forma pasisiūlė pirma, bet be mano nuolatinių minčių apie migraciją ir identitetą nieko nebūtų įvykę.
– Tavo kūryboje labai akivaizdi nostalgijos tema, kuri, remiantis žymios mokslininkės Svetlanos Boym tyrinėjimais, visgi leidžia skirti vaizduotės konstruktus nuo realybės. Kuo tau svarbi ši nostalgijos samprata?
– Taip, Svetlana Boym tam tikra prasme padėjo man susigaudyti nostalgijos tyrinėjimuose magistro studijų metu. Nostalgijos tema man buvo įdomi jau seniai, bet nebuvau į ją pažvelgusi iš arčiau. Ir kaskart besileisdama į naujus kūrybinius ieškojimus noriu rūpima tema sužinoti kuo daugiau.
Man rūpėjo ne tik mano pačios nostalgijos apraiškos emigracijos kontekste, bet ir masinė, dažnai sufabrikuota „geresnių“ laikų nostalgija, kuri dažnai yra naudojama politiniams tikslams pasiekti. Akivaizdžių pavyzdžių esama visur, pradedant Donaldo Trumpo rinkimų šūkiais ir Didžiosios Britanijos „Brexit“ kampanija ir baigiant nacionalistinėmis iniciatyvomis Lietuvoje, kai nuolat minima Juodoji jūra ir ten girdyti kunigaikščio žirgai.
Nostalgija tampa pavojinga, kai nesuvokiama, jog iš praeities prikelti neįmanoma nieko. Negalima sugrąžinti nei įsivaizduotos tautų didybės, nei savo vaikystės saugumo jausmo, nei pasirinktų istorinių laikotarpių. „Unreflected nostalgia breeds monsters“ – „nereflektuota nostalgija gimdo monstrus“, sakė Svetlana Boym, ir tai yra nuostabi, paprasta tiesa.
Tokia nostalgija, kai suvokiamas laiko negrįžtamumas, kai tiesiog mėgaujamasi tuo saldžiai karčiu jausmu, yra puikus įrankis bandant suprasti save kaip asmenybę, save kaip migrantą, save kaip tautą. Ši nostalgijos apraiška yra beveik būtina savęs suvokimui, ypač pokyčių ir neramumų laikais.
Kita vertus, man įdomus ir kitas aspektas: šiuo metu vyrauja toks naratyvas, kad bet kokie pozityvūs ar net neutralūs pareiškimai sovietmečio tema smerkiami, pareiškėjai kaltinami išdavyste, jiems grasinama. Tai tarsi savanoriška amnezija, kurią bandoma primesti ir kitiems. Ir tuomet staiga turime ištisas kartas, kurios turėtų pamiršti savo vaikystę (kaip aš), savo vaikystę ir jaunystę (kaip mano tėvų karta) arba beveik visą gyvenimą (kaip mano seneliai). Tad nenuostabu, kad gali prasidėti identiteto krizė, sutrikimas, o tuo nesunku pasinaudoti populistinėms politinėms jėgoms.
– Turbūt stipriausiu tavo kūrybiniu projektu reikėtų laikyti „Gintaro kambarį“ („Amber Room“). Jame tarsi kaleidoskope susipina ir atsispindi tavo dabarties ir praeities patirtys Lietuvoje – senelio medaliai už darbo pasiekimus, gyvenamųjų rajonų balkonai, gėlės, sutrūkinėję architektūriniai ir dizaino fragmentai. Tai labai prustiškai estetiška, poetiška nostalgijos išsklaida. Įdomu, ar į tokią išsklaidą gali prasismelkti realybės kritika?
– Taip, fotografuodama „Gintaro kambarį“, ieškojau tam tikros vizualinės išraiškos, kuri leistų perteikti nostalgiją kaip kūrybos sąlygą. Nors pradėjau nuo tam tikrų artefaktų (valgyklų, architektūros, sovietinių laikų interjerų) medžiojimo, greitai supratau, kad nenoriu būti dar viena Rytų Europos egzotikos ieškotoja. Tokių projektų dabar yra daug, ir tas madingas perbėgimas estetiniu paviršiumi man kelia nerimą ir mane glumina.
Ieškojau šviesos, spalvų darinių, kurie kalbėtų apie nostalgiją bet kur. Dalis projekto yra daryta Škotijoje, nes „Gintaro kambarys“ nėra vien apie Lietuvą ar Sovietų Sąjungą, ar vadinamąją Rytų Europą. Keletas fotografijų (jas vadinu inkarinėmis) yra tyčia atrinktos tam, kad nurodytų tašką erdvėje ir laike. Todėl esama ir medalių už darbą grąžtų fabrike, ir sovietinių freskų ligoninėje, Pašilaičių daugiabučių. Bet dauguma projekto atvaizdų nenurodo tikslios geografinės vietos.
Vienoje iš „Gintaro kambario“ parodų aš taip pat rodžiau skulptūrinę šviesdėžės instaliaciją, padengtą Baltijos jūros gintaru. Šviesa buvo šilta, kviečianti, net hipnotizuojanti. Darbo pavadinimas buvo „We Come from the North We Come from the West“ („Mes esame iš Šiaurės Mes esame iš Vakarų“).
O realybės kritika „Gintaro kambaryje“ turbūt reiškiasi tuo, kad aš sau leidžiu nostalgišku žvilgsniu pažiūrėti ir į daugiabučius, ir į tuos medalius. Nenoriu grįžti į šių rajonų statybos laikus, bet saldžiai atsimenu savo vaikystę viename iš tokių butų. Aš ir sau, ir žiūrovui leidžiu pasiilgti to, ko nėra pasiilgstama. Atsigręžę atgal galbūt galime aiškiau apsibrėžti, kur esame dabar ir link kur judame.
Dabartiniame kūrybiniame etape tikiu, kad realybės kritikoje neturi būti ryškių spalvų, skambių lozungų ir trumpų aiškių frazių. Realybė yra komplikuota, daugiasluoksnė, mano reakcija į ją – taip pat. Neseniai pradėjau skaityti Svetlanos Aleksijevič „Laiką iš antrų rankų“, ir ji puikiau nei kas kitas parodo realybės kompleksiškumą, skirtingas patirtis žmonių, gyvenusių beveik tokį patį gyvenimą.
– Kitame darbe – „Sidabre“ („In Silver“) – poetinę fotografiją jungi su savo tėčio prieš maždaug tris dešimtmečius darytomis nuotraukomis. Tai tarsi kartų dialogo pavyzdys, kuriame, kaip pati komentuoji, esama ir ginčo tarp mūsų tėvų kartos vilčių ir išsipildžiusios mūsų kartos realybės. Kaip gimė šis darbas ir ko jame daugiau – bandymo suprasti ar maištingumo?
– „Sidabre“ yra labiau apie paralelių ieškojimą. Tiek fotografijos, tiek pokalbiai, kurie padėjo suformuoti šį darbą, man labai aiškiai parodė mano ir mano tėvų kartos patirčių panašumus. Jie protestavo prieš vieną santvarką, mes – prieš kitą. Abi kartos norėjo ir nori geresnių sprendimų, geresnės visuomenės, pokyčių. Gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, bet naratyvas iš principo panašus. Tiek mano, tiek mano tėčio fotografijose žmonės keliauja, juokiasi, geria vyną, protestuoja, plaukioja ir grožisi gamta. Gyvenimas tęsiasi net tuomet, kai politiniai režimai mūsų laisves riboja vis labiau. Ir tai galbūt nėra viltis (nes nežinau, ar turiu daug vilties dėl žmonijos dabartinės krypties), bet labiau šviesus žinojimas, kad mes visada randame, kaip gyventi toliau.
Europos, o gal ir viso pasaulio žemėlapis susidėlioja iš tokių dėlionės gabaliukų – šeimos fotografijų albumų. Juose nėra ambicijos užfiksuoti istoriją, bet jie yra tokia pati istorijos dalis kaip pasirašyti svarbūs dokumentai, politiniai įsakymai ir ginklų statistika. Prisiminimuose nėra hierarchijos, todėl mano pro langą matyti rusų tankai 1991 metais yra tiek pat svarbūs kaip ir panašiais metais mano akivaizdoje suvažinėta mūsų katė.
– Tavo darbuose labai daug gamtos – pradedant Dzūkijos peizažais ir baigiant Škotijos kalnais. Ko semiesi iš gamtos?
– Jei porą savaičių neišvažiuoju iš miesto, man ima trūkti oro. Myliu tiek Glazgą, tiek Vilnių, tačiau miškas, ežerai, kalnai suteikia pusiausvyros. Ypač čia, Škotijoje, pasijunti toks mažas šalia kalnų ar viržiais apaugusių dykynių, kad visi profesiniai ar kiti materialūs rūpesčiai nutolsta.
Gamta ir ekologija yra svarbios politinio naratyvo dalys, ir tai aš dar tik po truputį įsisąmoninu. Nykstančios augalų ir gyvūnų rūšys, besikeičiantis peizažas – visa tai turėtų rūpėti mums visiems, nes kitaip ateities kartos apie tam tikrus medžius ar laukines kates mokysis tik iš skaitmeninių simuliacijų.
Man žavu, kad nors ir savikritiškai save pavadinam tauta prie žagrės, iš tiesų esame arti gamtos. Puiku, kad Lietuvoje dar gali eiti miškais visą dieną ir neprieiti tvoros. Ir kad voveraites turbūt atskiria visi, o žemuogės yra pažįstamos nuo vaikystės, ne tik iš prabangios „eko“ parduotuvėlės.
– Dar vienas įdomus tavo projektas – jau minėtas „Namuose“ („Away Home“) – skirtas maistui. Turbūt čia palietei intymiausią – materialiausią – imigrantų gyvenimo zoną, žinoma, apipindama ją poetiniu natiurmorto „tinkleliu“. Maistas, gaminimas – ką tai reiškia tau pačiai?
– (Juokiasi) Pastaruosius keletą metų gaminti tingiu ir nemėgstu. Tačiau ši identiteto dalis, galbūt savo neapibrėžtumu artima kvapo suvokimui, man labai įdomi. Galbūt dabar jau esu išlepinta, nes gyvenu netoli maisto parduotuvių, reprezentuojančių visą pasaulį: Lenkiją, Meksiką, Artimuosius Rytus, Afrikos šalis, Kiniją ir t. t. Dažnai užsukusi į lenkų parduotuvę mintimis nusikeliu daugybę kilometrų ir metų atgal. Mano a. a. Bobutė buvo Vilniaus lenkė, tad net žodžiai, apibūdinantys silkę, duoną, grietinę, man yra brangūs. O skoniai nukelia dar toliau. Krapų kvapas ir skonis man yra tikriausi namai – daržas už medinio namo Šnipiškėse, vasaros atostogos ir mama, pro antro aukšto langą šaukianti: „Vaikai, valgyt!“ Tas mane ir domino „Away Home“ serijoje: migrantų atsiminimai, emocinis sluoksnis, besislepiantis po produktais, prieskoniais ar patiekalais.
– Nepaisant jau minėto gimtinės ilgesio, kritiškai vertini Lietuvoje vykstančius politinius ir visuomeninius pasikeitimus. Ar Lietuva, tavo manymu, per šiuos dešimt metų tapo laimingesnė ir ar čia vykstantys procesai krypsta ta linkme, kurios jai linkėtum tu?
– Oho, na, nežinau, ar galiu taip apibendrinti. Per dešimt metų Lietuva, kaip ir visas pasaulis, patyrė ekonominę krizę ir iš jos vis dar kapstosi. Tad praėjęs dešimtmetis tikrai nebuvo lengvas. Vis labiau pastebiu žmones kalbant apie kainas, apie ekonominio gyvenimo sunkumus. Bet kartu visi vis daugiau keliauja, pagyvena svetur ir grįžta, idėjos ir įsitikinimai kinta kosminiu greičiu. Štai staiga visi kalba apie feminizmą, apie LGBT teises, ko tikrai tiek nebuvo 2006 metais, kai išvykau.
Bet pati judėjimo kryptis yra ne tokia, kokios norėčiau ir linkėčiau. Mane stebino visuotinis pasyvumas, džiaugsmingas naujo Darbo kodekso sutikimas. Ką tai pasako apie visuomenę, kuri išgirdusi, kad atostogų per metus gaus ketvirtadaliu mažiau, nedaro nieko?
Vieno pagrindinių naujienų portalų direktorius atleidžiamas dėl su „MG Baltic“ nusikalstama veikla susijusių žurnalistinių tyrimų publikavimo, ir visi tyli. Žurnalistai tyli, nes bijo.
Verslas ir verslininkai vis dar matomi kaip geradariai, kuriantys darbus, ir šiaip žavimasi versliais žmonėmis. Man ir liūdna, ir kartu labai juokinga, kaip žmonėms patinka prakutę apsukrūs buvę Gariūnų verslininkai. Matyt, tai dėl įsivaizdavimo, kad kiekvienas štai gali sunkiai dirbdamas susikurti gerą gyvenimą: nusipirkti naują automobilį, naujos statybos namą ar bent jau butą, vaikus leisti į privačius darželius (šia tema geriau jau net nepradėsiu kalbėti).
Man dažnai atrodo, kad daugybė problemų kyla iš identiteto neturėjimo. Apsibrėždami, kad esame ne Rusija, ne Rytų Europa, ne dar kažkas, o jau tikrai vakarietiški ar bent jau šiaurietiški, mes negalime kurti savo vizijos. Nuolat galvodami, kad esame pora žingsnių atsilikę nuo tų mistinių Vakarų, vis bandome vytis, bet nesugebame savo likimo, savo idėjų, savo ateities perimti į savo rankas. Tai Lietuvai linkiu padaryti. Pradžiai reikalingos bent jau diskusijos, kad ir utopinės, bei idėjų generavimas.
– Galbūt per daug kalbame apie lietuviškąsias temas. Kaip manai, ar būtent ta patirtis, kurią matome tavo darbuose, – ta su savimi nešiojama ir nuolat kintanti atmintis, – kartu su atvirumu dabarčiai ir kritiškumu paradoksaliai neverčia tavęs tapti tikru pasaulio žmogumi?
– Žinai, aš į pasaulio žmogaus sąvoką žiūriu atsargiai. Nesu hipė, kuri su gitara ant pečių tranzuoja per pasaulį visur jausdamasi taip pat. Aš net netikiu, kai žmonės sako, kad visur iškart pritampa: dažnai jie leidžia laiką socialiniuose burbuluose, kurie su vietos gyvenimu nieko bendro neturi. Jei nusipirkai indišką sarį ir leidi laiką europiečių hostelyje, tai tikrai nereiškia, kad pažįsti Indiją.
Tikiu skirtumais, juos jaučiu, ir man jie yra įdomūs. Galbūt tuo požiūriu tu ir esi teisus: šiuolaikiniam žmogui būdingas atvirumas ir smalsumas ne tik išorei, bet ir vidui. Man rodos, ateitį kurs tie, kuriems rūpi ne tik idėjos, bet ir kasdieninės aplinkos problemos: neteisybė darbe, seksistiniai juokeliai bare, psichinė sveikata artimųjų rate. Ir čia svarbios abi pusės, tiek hierarchinių struktūrų suvokimas, tiek pastabumas bei jautrumas aplinkai. Jie įgyjami per domėjimąsi, diskusijas, bet ir per asmenines patirtis, kai, staiga atsidūręs migranto pozicijoje, visuomenėje smukteli laipteliu ar keliais žemyn.
Žvalgymasis atgal, dažnai kritikuojamas visuomenėje, kuri vertina veržlumą, verslumą, greitį ir inovacijas, iš tiesų gali būti vienas iš būdų nuosekliai išanalizuoti dabartį ir projektuoti ateitį. Kokybiška, neskubi mintis turi daugiau šansų tapti kūnu.
– Tavo kūryboje nepaprastai gerai atsispindi jaunos emigrantės patirtys, žinoma, regimos per estetinę ir konceptualią meninę prizmę. Ar nemanai, kad tavo menas gali tapti dialogu ne tik tarp praeities ir dabarties, bet ir tarp panašias patirtis turinčių naujųjų išeivių iš Lietuvos? Ar toks dialogas dar nevyksta?
– Kadangi esu nutolusi nuo didžiųjų Lietuvos emigrantų centrų Londone ar Norvegijoje, man sunku tai apibendrinti. Iš kitų šalių išeivių esu girdėjusi, kad mano darbai net labai rezonuoja su jų patirtimi ir skatina vienokius ar kitokius apmąstymus. Po vienos iš pastarųjų parodų sulaukiau laiško iš Škotijoje gyvenančio taivaniečio, kuris sakė, jog galerijoje, žiūrėdamas į mano „Gintaro kambarį“, praleido pusdienį. Apie tą patį kalbėjo viena olandė, kuri visą savo vaikystę leido vis kitose šalyse taip niekur ir neapsistodama ilgiau. Su ja kalbėjomės apie įsivaizduojamus namus, fiktyvų priklausymo jausmą, nostalgiją.
O apie naujuosius išeivius iš Lietuvos net nežinau, ką pasakyti. Mano darbai Lietuvoje nėra labai žinomi, taip turbūt yra ir tarp migrantų. Gyvendama Glazge „užsidirbau“ škotišką ir tarptautinę auditoriją, gal dabar metas užmegzti dialogą su tais, su kuriais dalinuosi panašiomis patirtimis.
Kalbėjosi Kasparas Pocius
