Gerai temperuoti kūnai
Į „Naująjį Baltijos šokį“ vaikštau nuo 2001-ųjų. Ne kiekvienais metais sąžiningai, bet jau esu nemažai mačiusi – ir šokančių nėščiųjų, ir nuogų, ir eskavatorių, ir drabstymosi tortais. Geriausius spektaklius, paradoksalu, pamačiau krizės metais (nors gal sąmonė tuo periodu buvo palankiausiai nusiteikusi). NBŠ man romantiškai asocijuojasi su įsimylėjimais – gal dėl to, kad vyksta pavasariais, nuobodžiame spektaklyje galima tiesiog žiūrėti į gerai temperuotus kūnus ir užsiimti meilės svajomis.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Atidarymo spektaklis („Baltas vanduo“ ir „Dulkė“, „Cloud Gate“ šokio teatras, Taivanas) – įspūdingas Azijos šokis, technika, bet režisūros nerasta, ten ji neegzistuoja. Šiuolaikinis šokis, bent jau mano įsivaizdavimu, turėtų būti bent kiek konceptualesnis, labiau atitolęs nuo tradicijos (bet kurios – Rytų, klasikinio baleto). Tačiau renginys turėjo prasmės kaip tautų draugystės ir diplomatinių ryšių peržiūra. Įdomiausia, kad šokta pagal Eriko Satie ir Dmitrijaus Šostakovičiaus muziką – vakariečių kultūrinius tekstus interpretuoja rytiečiai: kiekvienas iš šokėjų pats yra kone meno kūrinys, mat užsiima meditacija, čigongu, senosios formos kvėpavimo pratimais (spektaklio metu gerai girdėjosi jų kvėpsmai), dvikovos menu, moderniu šokiu, baletu ir kaligrafija – Azijos laisvųjų menų amplitudė.
Trys skirtingos moterys („Candy’s Camouflage Imploding Portraits Inevitable“, „Liquid Loft“, Austrija), pasitelkusios kameras, turėjo ironiškai papasakoti apie savo patirtis. Ir vokiškai, ir angliškai, ir apatiniais, ir viršutiniais, ir (Viešpatie, kaip tai įgrisę) kūnais. Tačiau apie moterų lytiškumą nesužinojau nieko, ko ir taip nebūčiau žinojusi. Vienos iš atlikėjų nėštumas, nors jos programa buvo bauginančiai sudėtinga (iš pradžių abejojau, ar tai tikras nėštumas, bet žiūrovai gavo juo įsitikinti), negelbėjo koncepcijos. Laukiu, kada visiems atsibos ta tema – apie kūną. Kada vėl bus šokama apie dvasią? Apie skilusią Psichę, pavyzdžiui. Šiek tiek mėginta, bet vis vien ne tai, todėl viskas matyta ir girdėta. Sušoktinoji Psichė neskaipina savo krūtų, nerodo dantų, liežuvio, neimituoja lytinio akto – ji egzistuoja ir be tokių niekų. Nors rodyti tokį dalyką paauglėms – nežinau, gal ir efektyvu. Tik apie technologijas kalbėti teatre išvis derėtų uždrausti – platinti tą daugmaž bereikšmį, visus jau seniai užėdusį ir nieko nauja nepasakantį diskursą. Trumpai drūtai apie jas buvo pasisakyta nebent performanse „Sunkvežimis“ (Bridgmano ir Packer šokio trupė, JAV), atliktame tikrame kėbule „Menų spaustuvės“ kieme.
Tikrai įspūdingas buvo „Audėjo“ fabrike parodytas „W. A. Mozart Requiem – J. Xenakis“ (šokio teatras „Exodus“, Lietuva). Industrinėje erdvėje zovada ratus bėgantis Čiurlionkės baleto jaunimas netikėtai perkėlė į laikus, kai sovietmečiu uždarytose bažnyčiose vykdavo kūno kultūros pamokos ir treniruotės. (Bažnyčios įspūdį sukėlė Mozartas.) Pakaruoklio simbolis – pasyvus kabėjimas ir bendroje kompozicijoje itin organiškas šokis ant sporto salės virvės – irgi labai tiko. Bet, žinoma, galingiausias ten buvo Mozartas – kurį šiaip jau laikau vaikų muzika ir nebekontempliuoju jos po pilnametystės, bet ji kaip tik ir atgaivino mokyklos prisiminimus. Mano santykis su „Requiem“ gan asmeniškas – visas dalis moku atmintinai, mane sunku apgauti – mišios baigiasi ne „Lacrimosa“, todėl šiuo labiausiai dėvėtu gabalu neefektingai nutraukti spektaklį buvo klaida. Tiesa, dar kažkokie būgnai, kurie vis įsiterpdavo, nes sušokti griežtai struktūruotas gedulingas mišias ir iš šono atrodo per didelė ambicija. Bet vis vien labai gerai suveikė tikro garso muzikos, choreografijos, pastelinančio apšvietimo ir apleisto erdvėlaikio derinys. Tai taip jaudino, lyg pati būčiau grįžusi į bręstančią save „Requiem“ gėloje. Tarp šokėjų vaikščiojo mokytoja – pilka būtybė su aukštakulniais ir raudonu aplanku. Jos vaidmens nesupratau, kažkokia trenerė-sapnų prižiūrėtoja.
Dar nustebino trys krevetiški vyrukai – „Adorabilis“ („Jonas & Lander“, Portugalija). Maksimaliai konceptualu ir ironiška buvo viskas – originali kūno percepcija, netipiniai vokalai, specialieji efektai – nieko nereikalingo, perkrauto (pastaroji savybė būdinga spektakliams, kurie neturi ko pasakyti, todėl tuščiažodžiauja efektais). Tiesą sakant, nesitikėjau to iš anotacijos, kuri skelbė kažką panašaus į politinio korektiškumo problemas. Labai gera režisūra su Dievo kaip infantilios kompiuterinių žaidimų akies ir pripučiamo baliono-ryklio metafora. Ir pamąstyti buvo apie ką, neteko vien svajoti apie meilę. Paradoksalu – galvojau apie Portugaliją, fado mutacijas ir pan. Nežiūrėjau „Eurovizijos“, nesidomėjau ja. Nevartoju popkultūros – lygiai taip, kaip kiti nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ar pieno produktų. Toks dvasinis veganizmas. Privilegija, kurią man suteikia mano luomas (sic!), kurį dera suvokti, be abejo, kaip mentalinę kategoriją. Taip, parėkaukite apie dramblio kaulą, tai taip nuspėjama.
