Eilės
●
rožė krauju prakaituojanti
ten kur būta madonos
angeliškas grožis nakties
Dievo šokis vargonuos
●
metafizinėj formoj minties
o dvasia tu lemtingai keities
išvaduota nuo kūno jauties
amžinojoj tėkmėj dabarties
●
skaidri kalba nušvitusi iš dvasios gelmenų
įžodins tai vadinsi psichokosminiu menu
ir joga metafizine minties brandintoja tenai
antgamtėje kur būsi Dievui amžinai
●
sapno soduose tyliai švytėjai
karmos vėju man sielą žeidei
lyg prie Dievo tu kapo stovėjai
gamtoje prisikelti geidei
●
miega žydruose sarkofaguos
jiems po galva erškėčių vainikas
paskutiniam teismui įvykus
kai Dievas buvo juos mylintis stabas
●
Dievo krauju parašytas
laiškas kurį skaitai
medituoji amžiną mitą
pasaulį kaip sapną matai
●
Dievas užmigdantis Adomą
iš kur žmonija ir gamta
pažinimo vaisius raudonas
tarsi dieviško kraujo puta
●
ugnyje žodžio angelu virtus
prisikėlusi Žanos dvasia
nukryžiavo anglėjančią mirtį
ji šventoji dangaus akyse
●
paklydėliai tarp savo sugalvotų tiesų
beprasmiai aklieji nuo tamsos jiems šviesu
atrajojanti minia pranašų
į pinkles sielai yra panašu
●
ką tu veiksi dvasia amžinybėje
negalvoji o tyliai skrendi
virš bedugnės kur laukia žindyvė
Dievo sėklas išbarsčius naktis
●
parašinėjęs pirštu ant smėlio
testamentą paliko miražą dangiško mėlio
o dieviškas skausmas laikiną kūną sugėlęs
amžinas žodis iš kančios prisikėlęs
●
religijos paralelinės visatos
tarytum viena iš kitos nesimato
kai dvasia įsukta į svaiginantį ratą
turi Dievą kaip viską aprėpiantį matą
●
Dievą dykumoje atrasi
dievų ir deivių dugne
gemalu virtusią dvasią
trečiąja akim ugnine
●
iš gyvenimo sapno nubudus
tarsi angelui rojuje Budos
po baltuoju medžiu nušvitimo
medituoti belaikį likimą
