●
Aš visą naktį žiūrėčiau tylai į akis –
jei tik susitiktų žvilgsniai,
braukčiau jos skruostus ir liemenį liauną
kaip netikrą, negalimą.
Bananų lapais baidyčiau uodus nuo kūno, prakaitu salstelėjusio.
Jeigu sutikčiau jos akis,
nors niekad dar taip nedariau – aš užmerkčiau jas ir pabučiuočiau.
Ir ji vėl atsimerktų laikoma tarp delnų – tik man.
Taip žiūrėčiau jai į akis,
kol išgirstume varpus bažnyčių
ir eitume melstis, prieš tai nusiplovę pėdas upėje.
Jau švarias įkeltume į Dievo namus.
…aš juk praradau tave, kai aušrą 11-oje eilutėje sukūriau.
Vėl jaukinsiuos tave pienu naktį.