Das weisse Leintuch – Antano Škėmos romanas vokiškai

Šiemet į vokiečių kalbą išverstas ir Leipcigo knygų mugėje pristatytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ Vokietijoje sulaukė didžiulio populiarumo. Siūlome kelias nedideles šios knygos recenzijas iš vokiečių spaudos.

 

GERHARD GNAUCK

 

Aš, absurdo žmogus

  

Turtingas lietuvių literatūros derlius Leipcigo knygų mugėje: Antano Škėmos modernioji klasika – romanas „Balta drobulė“ – pagaliau išleista vokiečių kalba.

 

Viskas juk prasideda gerai. „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“ – pirmasis iš trijų motto, kuriais Antanas Škėma pradeda romaną. Kaip reikėtų nusiteikti? Tikėtis happy ending kaip biblinių palaiminimų atveju ar dostojevskiškos epilepsijos? Jau dabar išduosime: vyras, einantis į darbą Niujorko Trisdešimt ketvirtojoje gatvėje keleri metai po 1945 m., – beje, po pietų, tai anaiptol ne įprastinis darbas biure, – šis apie keturiasdešimties metų europietis turi kišenėje tablečių. Ir jo sąmonės sraute išsyk girdėti murmesys: „Daugelis genijų sirgo.“ Cezaris, Napoleonas, Michelangelo – ir Antanas Garšva, šios knygos herojus.

Antanas Garšva, atpažįstamas kaip autoriaus alter ego ne tik dėl to paties vardo, yra viešbučio viename dangoraižyje elevator operator, trumpai tariant, liftboy. Nuostabu, kokių tik žmonių sutiksi čia dirbdamas: persenusių boksininkų, rusų emigrantų šventikų, Čankaišeko karininkų ir šinšilų augintojų. Tikrojo gyvenimo iškarpos. Ir kaip tikrajame gyvenime kartais judi up, kartais down. Be jokių fizinių pastangų: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni.“ Nuolatiniai pokalbiai su viešbučio svečiais ir party lankytojais: gyvenimiški paviršutiniškų susitikimų eskizai, vis dėlto įsirėžiantys į atmintį.

Taverna, butas, gatvės – kitas herojaus gyvenimo pasaulis Niujorke. Garšva sėdi prie baro tavernoje ir žvelgia į savo atvaizdą veidrodyje: „Šviesus ir pablyškęs, ir tamsūs paakiai, ir melsvos lūpos. Ši atsispindinti kaukė prašyte prašėsi nuimama ir suglamžoma.“ Jis dar nė negurkštelėjo scotcho, kurio įpylė tavernos savininkas Stevensas (ankstesniame gyvenime Steponavičius) ir kuris lydi jį visą romaną. Garšva sėdi čia, kad pakalbėtų apie Eleną su jos vyru. Trikampio istorija. Antanas, poetas, ir Elena, buvusi gimnazijos mokytoja, jaučia vienas kitam simpatiją. Meilės scenos vaizduojamos santūriai. Tačiau Elena ir Antanas dažnai kalbasi apie jo poeziją.

Galiausiai Garšva jaučia: šitaip nusigraudens ir Elenos prisiminimas, kaip anksčiau Lietuvoje Jonės ir Ženios netektis. „Esu gyvas ir laisvas. Absurdo žmogus, anot Camus? Tebūnie. Absurdo žmogus, kuris pasikalba su Kristumi. Ir su filosofais.“ Ir jis rašys: „Labas, filosofe Spinoza! Eina gandas, kad puolei į filosofiją, nes praradai merginą?“

Galiausiai yra ir trečiasis lygmuo – nuolat įterpiamos ištraukos „iš Antano Garšvos užrašų“. Vaikystė ir jaunystė tėviškėje. Šie skyriai siekia iki Antrojo pasaulinio karo. Juose pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, o gyvenimas Niujorke aprašomas daugiausia trečiuoju. Garšva gyvena „miniatiūriniame didmiestuke“ Kaune, tarpukariu šalies sostinėje. Prieš mus iškyla Lietuva, katalikiška šalis prie Baltijos jūros. Pelkėtas kraštas, beržai, liūdnas pempių klyksmas. Visur pakelės kryžiai ir šventųjų figūros, taip pat velnias ir senieji baltų dievai.

Pagal Hitlerio ir Stalino paktą šalis atitenka Sovietų Sąjungai. 1941 m. įžygiuoja vermachtas, sovietai bėga. Garšva priverstas mirtinai susigrumti su jaunučiu raudonarmiečiu. Poetas stveria smailų akmenį ir sutraiško rusui kaukolę. Po kelerių metų sėdėdamas lifte prisimena: „Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujyje, mano atsiteisime.“ Tik vėliau sužinome visas sąsajas: 1940 m., sovietų okupacijos laikais, Garšvą žiauriai tardęs ir žeminęs enkavėdistas prespapjė sužalojo jam galvą.

Tad dabar visi jie, pabėgusieji nuo Raudonosios armijos, prisiglaudė Amerikoje: Antanas Garšva, Elena, taip pat gydytojas Ignas, žydas psichiatras iš Kauno, kuris ir Niujorke gydo poetą. Diagnozė – neurastenija, šiandien veikiau kalbėtume apie depresiją. Škėma (1910–1961) aprašo emigrantų likimus, daugybę vaizduojamų dalykų jis ir pats išgyveno. Taip pat ir laikotarpį lietuviams skirtoje perkeltųjų asmenų stovykloje Bavarijoje, trumpai šmėstelintį romano pabaigoje. Čia užsimenama ir apie meninį konfliktą, kurio dalyviu veikiausiai buvo pats Škėma: ar pabėgėlių pareiga tvirtai laikytis „Žemės“ – taip vadinosi viena iš anuometinių poetinių grupių, – tėvynės ir tapatybės kaip žmogiškosios būties sąlygos? Ar žmogus neturėtų pripažinti savo benamystės žemėje ir siekti universalumo vadinamosios „egzilio teologijos“ atžvilgiu?

„Mums reikia rūpintis tauta, – sako Garšvos priešininkas poetas pabėgėlių stovykloje, o paskui, veikiau atsiribodamas ir smerkdamas: – Rašyk apie save.“ Taip šios knygos autorius ir daro – didingai ir sukrečiančiai. Stiprus šio skaitinio sūkurys. Knygą kruopščiai išvertė ir komentarus parašė Claudia Sinnig. Lietuvos, Vokietijos andainykštės kaimynės prie Nemuno, laimė, kad ji, pagrindinė Leipcigo mugės viešnia, pagaliau gali pateikti išverstą šį svarbų dar 1958 m. pasirodžiusį kūrinį.

 

„Frankfurter Allgemeine Zeitung“, III.22

 

 

 

ULRICH RÜDENAUER

 

Prašnek, keltuvininke, prašnek

 

 

[Amerikiečių prozininko] Thomo Wolfe’o romane „Pobūvis pas Džekus“ (The Party at Jack’s), vaizduojančiame Niujorko aukštesniųjų sluoksnių gyvenimą, aptinkame du keltuvininkus. Jie tarsi pasienio sargybiniai reguliuoja judėjimą aukštyn ir žemyn. Liftai čia yra visuomeninio kilimo ir smukimo analogija – šiaip ar taip, viršutinius Parko aveniu rūmų aukštus, kur gyvenimo vilionės besąlygiškos, pasiekia nedaugelis. Keltuvas – gražus didingų skrydžių į aukštumas ir lemtingų nuopuolių simbolis. Sykiu visada apimantis ir socialinio kilimo ketinimus. Aukštas po aukšto kilti į viršų rūpi Thomo Manno avantiūristui Feliksui Kruliui, besimokančiam keltuvininku. Tiesa, egzistencialistiniu požiūriu keltuvas yra narvas, iš kurio neištrūksti ir kuriame nežengi nė žingsnio pirmyn, nors jis nuolat juda.

„Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down.“ Antanas Garšva įkalintas šioje griežtai įrėmintoje erdvėje kaip keltuvininkas. Jis dirba elegantiškai, dantys sublizga, kai jis nusišypso; puikių manierų, jis patinka važiuojantiesiems – išsilavinęs europietis, aplinkybių nusviestas į Niujorką. Tačiau Antanas Garšva – ne prasimušėlis, o nevilties apimtas vyras, kurio galvoje irgi nuolatinis up ir down, šen ir ten, labiau atgal nei pirmyn: poetas, žvelgiantis į gilią keltuvo šachtą ir vargais negalais dar besilaikantis plonų, sutrūkinėjusių tikrovės plieno lynų.

Garšva – lietuvių rašytojo Antano Škėmos, visiškai nežinomo Vokietijoje ir dabar pristatomo vieninteliu jo romanu „Balta drobulė“, alter ego. Rašytojas gimė 1910 m. lenkiškoje Lodzėje, anuomet priklausiusioje Rusijos imperijai, kur mokytojavo jo tėvas. 1921 m. šeima grįžta į jau nepriklausomą Lietuvą. Škėma studijuoja Kaune, iš pradžių mediciną, paskui teisę, ketvirtajame dešimtmetyje tampa aktoriumi, vėliau – Vilniaus miesto teatro režisieriumi. Galiausiai pasitraukia į Vokietiją ir keletą metų gyvena perkeltųjų asmenų stovyklose. 1947 m. išeina jo apsakymų rinkinys, jis rašo pirmąsias dramas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje persikelia į JAV, dirba fabriko darbininku ir keltuvininku. Šis laikotarpis ir yra Škėmos romano „Balta drobulė“ dabartis; romanas parašytas šeštojo dešimtmečio pradžioje, pirmą kartą išleistas 1958 m., o dabar jį „atkasė“ Berlyno leidykla „Guggolz“. Tai dėmesio vertas atradimas.

Romano herojus Antanas Garšva priklauso prarastajai kartai. Sovietų išguitas ir išmestas į krantą Niujorke, tremtyje jis bemat darosi svetimas pats sau. Susižavi praeitimi ir grumiasi dėl savo kalbos, siejančios jį su jo istorija ir sykiu vis labiau stumiančios iš dabarties. Vyras praranda bet kokią atramą. Jo, grimztančio į neperregimą tamsą, neįstengia apsaugoti net ištekėjusi mylimoji Elena, primenanti jam ankstesnę meilę Lietuvoje Jonę. Optimizmas esąs karti patyčia iš žmogaus kančios, toks Garšvos credo: „Gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.“ Garšva regi save kaip „lietuvį kauką iš Johanno Strausso operetės“, taigi savotišką nykštuką ar gnomą tarp juokingų kulisų. Jo naujieji namai – kartono pasaulis, sudarytas iš puritoniškai puoselėjamų parkų, kokakolos skardinių ir reklaminių skydų. Tragedijų tokiais laikais nėra, yra tik farsai. Taigi laimingas tebūtų užmirštantis viską, ko jau neįmanoma pakeisti.

Tačiau kaip tik tai Garšvai nepavyksta. Vis iš naujo blyksteli jo nelaimingos vaikystės paveikslai, tarpukario laikai, sovietų okupacija, kai jo eilėraščiai buvo pasmerkti kaip reakcingi ir formalistiniai, ir galiausiai jis visai nutilo. Vis iš naujo suskamba lietuvių liaudies dainos, tarsi šios melodijos tremtyje galėtų įsupti jį į poilsingą miegą. Tačiau iš tikrųjų jos yra neganda ir sykiu namų paieška – posmai tiesia tiltą per Atlantą, jie yra virkštelė, kurios neįmanoma nutraukti. Kiekvienas rimas primena poetui prarastąją kalbą. Į romano audinį įsipina krikščioniški vaizdai, Škėmos egzistencializmas persmelktas metafizinio ilgesio. Garšva traukia kryžiaus keliu, ir Niujorkas yra jo Babelis.

„Prašnek, keltuvininke. Ištark vienintelį žodį. Nes aš žūstu didelėje ramybėje. Mane svilina niujorkinė dykuma. Aš išnyksiu nuolankus ir persigandęs, apsikabinęs susigūžusį demiurgą. Mano Kristau – išgirsk mane, mano Kristau – aš meldžiuos į Tave.“ Fone neišvengiamai girdėti Manhatanas, nuolatinis ūžiantis Molochas, grasantis praryti kiekvieną.

Taip praeitis, dabartis, ateitis susipina šiame į krantą išmestojo, sudužėlio sąmonės sraute. Antano Škėmos herojus yra modernusis Sizifas. Jo įtaigus, vaizdingas, kartais dūstančio staccato ekspresijos kupinas, paskui vėl poetiškai sruvenantis romanas, Claudios Sinnig pirmą kartą išverstas į vokiečių kalbą, laikomas moderniosios lietuvių literatūros ištakomis. Romanas iškilus, eksperimentinis, ne visai be patoso, kupinas asociacijų svaigulio. Tarsi Škėma būtų žinojęs, kad parašys vienintelį romaną ir kad jame reikia išsakyti viską. „Balta drobulė“ pasakoja apie pralaimėjusį poetą, žlungantį keliuose pasauliuose ir galiausiai dreifuojantį beprotybės link.

Knyga pasakoja apie patį Škėmą; 1961 m. rašytojas žūsta autokatastrofoje, kaip ir Albert’as Camus, artimas jam savo neramiu egzistenciniu rimtumu. „Absurdas yra žmogiškojo šauksmo susidūrimas su nesuvokiamu pasaulio tylėjimu“, – sako Camus „Sizifo mite“. Ir „Balta drobulė“ atsirado iš tokio susidūrimo.

 

„Süddeutsche Zeitung“, III.23

Vertė Austėja Merkevičiūtė