Brandos egzaminai

Brandos egzaminai – vienas iš įdomesnių mūsų gyvenimo reiškinių, kiekvieną pavasarį sukeliančių nemažą šurmulį. Daugiausia sumaišties ir sujudimo kelia lietuvių kalbos egzamino reikalavimai, rašinių temos. Nors nuomonių esama visokiausių, vis dėlto vienu klausimu sutariama: egzamino reikalavimus būtina keisti, nes, kaip sako mokytojas Zigmantas Žitkus, „lietuvių kalbos egzaminas ir jo vertinimas virto visišku absurdu“ (www.delfi.lt). Dera pripažinti, kad geresnio už rašinį mokinių rišlios kalbos kontrolės būdo dar niekas nesugalvojo. Kad parodytų, kaip moka raštu samprotauti, mokinys turi gebėti parašyti brandos darbą – rišlų tekstą, nes tokio gebėjimo jam reikės ateityje. Šis gebėjimas turi būti išugdytas mokykloje, o per egzaminą patikrintas.

Svarbu aiškiai suvokti, koks tas egzamino rašinys. Juk dėl jo sampratos ir kyla visi neaiškumai. Būtų nesunku suprasti, kad per brandos egzaminą rašomas samprotaujamojo tipo rašinys (t. y. ne pasakojimas, ne aprašymas). Abiturientų užduotis pasirinkti ir parašyti vieną iš šio tipo rašinių: literatūrinį arba neliteratūrinį (publicistinį). Toks egzamino rašinių skirstymas (dichotominiu būdu) būtų aiškus, suprantamas, jis žinomas nuo seno. Bet Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programoje rašiniai suskirstyti originaliai: į literatūrinius ir samprotavimo (= samprotaujamuosius). Tai duoda akstiną labai sudėtingiems teoriniams išvedžiojimams. Mat reikia parodyti, kuo šios rašinio rūšys (kartais vadinamos žanrais) iš esmės skiriasi. Juk nepasakysi trumpai ir paprastai, kad literatūriniame rašinyje turi būti samprotaujama apie literatūrą, o neliteratūrinis rašinys skirtas samprotauti apie kitus dalykus. Atseit tai primityvu, nemoksliška. Todėl sukurta labai sudėtinga teorija, kuria siekiama išaiškinti nesuvokiamą dalyką: kad rašant literatūrinį rašinį nereikia samprotauti, tik interpretuoti, analizuoti, o vadinamajame samprotavimo rašinyje nereikia analizės, reikia be jos spręsti problemas. Verčia stebėtis, kaip sumaniai, žaidžiant terminais, stengiamasi tai įrodyti. Štai programoje lyginamas abiejų rašinių objektas: „13.1. samprotavimo objektas – problema“; „13.2. literatūrinio rašinio objektas – literatūra.“ Taip objekto sąvoka sutapatinama su problemos sąvoka ir kartu įteigiama mintis, kad literatūriniame rašinyje nėra problemos. Tai patvirtina ir rašinių tikslo aiškinimas. Samprotaujamojo rašinio tikslas – „apsvarstyti (išspręsti) problemą“, o literatūrinio – „pateikta tema interpretuoti (nagrinėti, analizuoti) autoriaus (-ių) kūrybą“. Taigi samprotaujamajame rašinyje sprendžiamos problemos (be analizės!), o literatūriniame – problemų nėra, čia reikia tik interpretuoti, analizuoti literatūrą (bet neieškoti problemų!). Ar įmanoma tai suprasti? Galima tik stebėtis. Juk nesunku tiesiog vadovaujantis sveiku protu paprasčiausiai atskirti literatūrinius rašinius nuo tokių, kuriuose samprotaujama ne apie literatūrą (nedraudžiant pasinaudoti ir literatūra, jeigu jos prireikia pagrindžiant savo teiginius).

Rašinio sampratą dar komplikuoja privalomas reikalavimas, sukeliantis tokią pinklybę, kad jos neišpainios joks sveikas protas. Tai reikalavimas rašant bet kokia tema remtis vienu ar dviem autoriais iš trijų, nurodytų prie teikiamų egzamino temų. Dera pripažinti, tokiu reikalavimu siekiama gero tikslo: kadangi mokiniai neskaito grožinės literatūros, tai egzaminas priverčia perskaityti privalomus kūrinius, kuriuos jie turės paminėti savo egzaminų rašiniuose. Ką reiškia toks reikalavimas, ar įmanoma jį tinkamai įvykdyti?

Jis kelia tikrai sunkią užduotį: ne tik perprasti pasirinktos temos esmę, apgalvoti jos turinį, nuosekliai ją išplėtoti, rasti tinkamą kalbinę raišką, bet dar ką nors įterpti iš teikiamų privalomų autorių, sugalvoti, kaip jų kūryba pagrįsti savo teiginius. Tai nukreipia dėmesį nuo rašymo tikslo. Abiturientas, užuot svarstęs, kaip geriau išnagrinėti pagrindinius klausimus, turi sukti galvą, kad pritemptų prie temos nurodytų rašytojų kūrinius. Neretai mokinys ir renkasi temą ne pagal jos turinį, bet pagal autorių, kurio kokią mintį ar citatą galėtų rašinyje panaudoti.

Įdomu, kad jau yra susiklosčiusi tokių rašinių mokymo praktika. Nagrinėjant programinius kūrinius svarstoma, ką iš jų būtų galima pritaikyti rašiniui viena ar kita tema, mokiniams patariama skaitant telkti dėmesį į tai, ko gali prireikti per egzaminą, rekomenduojama užsirašyti reikalingų citatų. Galima tik spėlioti, ar daugeliui mokytojų pasiseka visa tai susieti su kūrinio esme, su jo emociniu turiniu. Žinia, mokytojai stengiasi, bet tūlas mokinys suvokia literatūros kūrinį ne kaip estetinę vertybę, bet kaip būtiną priemonę rašiniui parašyti.

Svarbiausia, kad papildoma užduotis suvienodina abi rašinių rūšis: ir literatūriniame, ir vadinamajame samprotavimo rašinyje būtinai reikia įterpti dar kokią mintį iš privalomų autorių. Rašydami samprotaujamąjį rašinį mokiniai aiškina, ką tuo klausimu rašė nurodytas autorius, stengiasi smulkiai išdėstyti jo mintį, ją išplečia ir tekstas iš esmės nebesiskiria nuo literatūrinio rašinio. Įdomu stebėti, kaip diskutuojama, aiškinamasi, ieškoma būdų suprasti, kaip vieną rašinį atskirti nuo kito, kad būtų akivaizdus ir suprantamas jų skirtumas, ko iš tiesų reikėtų mokyti. Nereikėtų stebėtis, kad, įsigilinus į egzaminų nurodymus, prieinama prie jau minėtos išvados: literatūrinis rašinys skirtas mokyti analizės, o samprotaujamasis, kaip rodo pavadinimas, – samprotavimo. Tariant trumpai drūtai, rašydami vieną tekstą, mokiniai analizuoja, o kitą – samprotauja. Ar aišku?

Bėda, kad ne visiems aišku, ypač mokytojams, kurie turi išmokyti, kaip konkrečiai reikia samprotauti ir kaip analizuoti. Didžiausią galvos skausmą kelia samprotavimas. Mokytoja Elžbieta Banytė dalijasi savo patirtimi: „[...] samprotavimo rašinys yra nevykęs – jis leidžia išsisukti neperskaičius nė vienos programinės knygos. Taip, mano praktikoje buvo tokių, kurie neperskaitė nė vienos ir išlaikė egzaminą, kai kurie neblogai. Jie perpranta struktūrą [...], iškala kelias plataus pritaikymo citatas, kurias pritaiko kaip epigrafą [...], o tai, pagal NEC, yra kūrybiškos struktūros požymiai, pakalba politkorektiškai ir vertintojų supelijimo laipsnį atitinkančias banalybes ir išlaiko. Tiesiog šitaip va“ (www.bernardinai.lt). Taigi tas samprotaujamasis rašinys labai neparankus, jis nepasiekia geidaujamo tikslo – nepriverčia skaityti literatūros, be to, dubliuoja literatūrinį rašinį. Kokią išvadą galima padaryti?

Siūloma paprasčiausia išvada. Jeigu samprotaujamasis rašinys yra toks sudėtingas ir kelia tokią painiavą, tai reikia jo atsisakyti: „Labai norime tikėti ir siekiame, kad „samprotavimas“ būtų atšauktas kuo greičiau (bent jau kitais metais)“, – skelbia mokytojų pageidavimą žurnalistė Rūta Pukienė (www.delfi.lt). Tegul egzaminą sudaro vienos rūšies užduotis, pavadinta paprastai rašiniu, – bus žinoma, kad reikės rašyti apie literatūrą. Mokytojams, korepetitoriams ir mokiniams atkris dalis vargo, jie galės geriau pasirengti egzaminui. Tokia mintis daug kam patinka. Kai kas eina dar toliau: visai rimtai aiškina, kad mokykloje apskritai nereikia mokyti samprotavimo. Atseit mokykla moko analizės, o universitetas – samprotavimo.

Nors ir keista, atsiranda palaikančių tokią sampratą. Esą dvyliktokai dar neturi patirties, dar negeba samprotauti, jiems tokia užduotis per sunki. Ypač įdomus teiginys, kad brandos egzaminui abiturientai dar nesubrendę. Čia labai dera jau įkaltas supratimas, kad literatūrinis rašinys nėra samprotaujamasis. Na, gal į šią visą absurdiškų teiginių, skelbiamų ir interneto komentaruose, ir spaudoje, ir direktyviniuose dokumentuose, įvairovę nevertėtų rimtai žiūrėti. Bet pats faktas, kad siūloma atsisakyti vadinamojo samprotavimo rašinio, o palikti literatūrinį tokį, koks dabar rašomas, verčia suklusti, pažvelgti atidžiau į egzaminų temas, nes jos yra tiesioginė nuoroda į tai, ko reikia mokyti mokslo metais ir ko stengiamasi išmokyti.

Kodėl neigiamai žiūrima į vadinamąjį samprotavimo rašinį? Reikalavimas, kad mokiniai jį rašydami remtųsi grožine literatūra, nurodyta privalomųjų kūrinių sąraše, rodo nepasitikėjimą jų patirtimi, gebėjimu savarankiškai spręsti problemas. Blogiausia, kad per egzaminą skiriamos temos yra labai abstrakčios, tolimos nuo mokinių gyvenimo, nuo jų patirties: Ką reiškia būti tolerantiškam? (2008); Ar žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus? (2010); Kodėl pasauliui reikia maištininkų? (2013); Ką žmogus atranda prarasdamas? (2013); Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra? (2014); Kodėl vienatvė gali būti patraukli? (2014); Ką gali juokas? (2015) ir kt. Deklaruojama, kad reikia ugdyti mokinių kūrybingumą, savarankiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą spręsti problemas. Tačiau mokant samprotaujamojo rašinio daroma priešingai: duodama temoje (rašinio pavadinime) suformuluota abstrakti, sudėtinga, mokiniams neaktuali problema ir nurodyta, kad ją sprendžiant privalu remtis dviem iš trijų teikiamų autorių. Toks yra egzamino reikalavimas – jeigu jo nesilaikysi, egzamino neišlaikysi. Todėl per rašinių pamokas mokiniai negauna jiems aktualių temų. Jie neturi galimybės samprotauti apie savo pramogas, šventes, laisvalaikį, apie informacines technologijas, jų reikšmę šių dienų gyvenime, apie savo ateities planus. Juk nerašė klasikai nei apie jaunimo emigraciją, nei apie patyčias mokykloje, nei apie kitus dabarties jaunimui svarbius dalykus. Tad ir mokiniai negali apie tai rašyti – negalės remtis literatūra. Taip prarandamas mokymo ryšys su gyvenimu. Ypač svarbu – prarandama galimybė svarstyti opias mokinių elgesio, moralės problemas. Nors deklaruojamas vertybinių nuostatų ugdymas, bet praleidžiama proga šiam tikslui pasinaudoti rašiniu, susietu su tikrovėje egzistuojančiomis vertybėmis, jų aptarimu. Todėl atsisakyti neliteratūrinio rašinio nieku gyvu negalima.

Jo atsisakyti nevalia dar ir kitais sumetimais. Jau minėta, kad jis siejamas su mokymu spręsti problemas. Paprastai mokinys gauna temą – rašinio antraštę, kurioje esti suformuluota problema. Formuluotė baigiasi klaustuku, kad mokiniui būtų aišku: gavai klausimą – atsakyk. Tokia nuo senų laikų įsigalėjusi probleminio mokymo samprata. Bet ar nederėtų į tai pažvelgti kitaip, pagalvoti: o kaip randasi problema? Ar visada, ar būtinai problema mokiniams turi būti „nuleista iš viršaus“, jau suformuluota? Ar pakanka mokyti tik spręsti problemas, atsakinėti į klausimus, nors tai ir labai svarbu. Filosofai sako, kad žmogus – tai klausimus kelianti būtybė, kad gyvenime reikia gebėti įžvelgti esmines problemas. Gal reikėtų, kad mokinys ne tik mokėtų spręsti užduodamus klausimus, bet ir patsai gebėtų paklausti. Gal vis svarstant apie visokias inovacijas vertėtų pagalvoti, kaip rašinį panaudoti mokant kelti klausimus savarankiškai. Juk būtų galima temoje (antraštėje) nurodyti tik dalyką, sritį, objektą, apie kurį reikės rašyti, o mokinys turėtų įžvelgti klausimą, jį suformuluoti ir toliau jį nagrinėti, rasti pagrindinę mintį, ją argumentuoti, įrodyti. Neliteratūrinis rašinys ypač parankus pratinti mokslo metais stebėti tikrovę, gilintis į jos apraiškas, įžvelgti jose glūdinčius aktualius klausimus. Beje, mokant kelti klausimus taip pat tinkamas ir literatūrinis rašinys. Žinoma, šių rašinių nederėtų, kaip dabar daroma, komplikuoti reikalavimu remtis nurodyta literatūra.

Dabar pažvelkime į egzaminų literatūrinius rašinius. Kaip minėta, jie nelaikomi probleminiais. Net ir „vertinimo kriterijuose“ nepaminėtas žodis problema. Tokios nuostatos laikomasi ir teikiant egzamino temas. Apžvelgus visas 67 valstybinių ir mokyklinių egzaminų temas nuo 2008 m., kada buvo pakeistos egzamino užduotys (atsisakyta vadinamosios interpretacijos), iki 2016 m., atsiskleidžia stulbinamas tikslumas: visos temos suformuluotos vienodos struktūros sakiniais – vadinamieji samprotavimo rašiniai baigiasi klaustukais, o literatūrinės temos (išskyrus tris) – tiesioginiais (konstatuojamaisiais) sakiniais, pvz.: Miestas lietuvių literatūroje (2011); Meilė lietuvių literatūroje (2011); Asmeninės meilės paieškos lietuvių literatūroje (2012); Gamtos vaidmuo lietuvių literatūroje (2013); Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje (2013); Žmogaus santykis su žeme lietuvių literatūroje (2014); Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje (2015); Moters vaidmuo lietuvių literatūros kūriniuose (2015); Prarastos tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje (2015); Pavasario reikšmės lietuvių literatūroje (2016); Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje (2016) ir kt. Tikrai, pavadinimuose nėra jokio klausimo, juose įvardytas tiktai objektas – dalykas, apie kurį reikia rašyti (analizuoti, interpretuoti, bet ne samprotauti).

Reikia pasakyti, kad tokios disertacijoms tinkančios temos kelia pasididžiavimą mūsų abiturientais, nes temoje nurodytas objektas nėra paprastas, tai ne koks vienas kūrinys, kokio veikėjo charakteristika ar rašytojo kūrybos aspektas. Temoje aiškiai nurodyta „lietuvių literatūroje“. Tai reiškia, kad abiturientas, pasirinkęs vieną iš nurodytų trijų autorių, turi parodyti, kaip jis atrodo visos lietuvių literatūros kontekste, ar jis atstovauja visai lietuvių literatūrai, ar yra tik išskirtinis jos reiškinys. Kaip mokiniai susidoroja su užduotimi kalbėti apie visą lietuvių literatūrą? Matyt, neblogai, nes juk daugelis išlaiko egzaminą. Tikrai būtų įdomu paskaityti bent kelis geriausius. Gaila, mokinių rašinių publikuoti negalima: autorių teisės draudžia. Įdomu, kad žurnalas „Gimtasis žodis“, kol dar buvo leidžiamas, skelbdavo straipsnius, kuriuose buvo publikuojami ir aptariami mokinių rašiniai, – naudinga informacija mokytojams. Neteko girdėti, kad dėl to autoriai – mokiniai būtų kreipęsi į teismą, gindami savo pažeistas teises. Gal dar kreipsis? Beje, įvairių cituojamų tekstų, paprastai be autorių pavardžių, galima aptikti ne tik pedagogų, bet ir psichologų, psichiatrų ir kt. straipsniuose. Niekas to nedraudžia visame pasaulyje. Stebina, kad mūsų abiturientų rašiniai, jau paskelbus egzamino rezultatus, yra slepiami ir jų autorių teisės stropiai saugomos. Matyt, yra ištirta, jog puikiausią tekstą parašęs ir geriausiai įvertintas mokinys bus nepatenkintas, kad jo kūrinys paviešintas.

Stebina, kad taip atkakliai laikomasi keistos egzamino sampratos. Ne vieni metai rašomi straipsniai, skundžiamasi, kad abiturientams keliami per sunkūs reikalavimai, kad egzamino temos per daug sudėtingos, kad literatūrinio ir vadinamojo samprotavimo rašinio skirtumas nesuvokiamas. Stebina ir tai, kad į kritiką, į straipsnius rimtai nereaguojama, nediskutuojama, argumentai nesvarstomi. Tiesa, mokytojams organizuojami įvairūs mokymai, kursai, seminarai, kaip mokyti tų reikalaujamų rašinių, bet kad iš esmės jų neįmanoma suprasti, todėl iš tų mokymų nėra naudos. Dar bandoma keisti, tikslinti rašinių vertinimo kriterijus, tačiau tik dar labiau supainiojama. Mokytojų ir mokinių našta darosi vis sunkesnė. O juk jai palengvinti nereikia nei kokių lėšų, nei ypatingų priemonių, nei pasirengimo. Pakaktų valios ir supratimo. Tiesą sakant, net nereikia didelio supratimo: užtenka, kaip minėta, atsisakyti reikalavimo per egzaminą tikrinti privalomos literatūros skaitymą (tai daryti per įskaitas). Tada būtų galima egzaminui teikti paprastesnes temas, atitinkančias abiturientų gebėjimus, nekreipiant dėmesio į visas teorines nesąmones.

Tai gal trūksta valios ar dar ko?