Augustinas Vrublevskis – anarchizmo klasikas iš Vilniaus

Sunku būtų rasti Lietuvoje išsilavinusį asmenį, kuris nebūtų girdėjęs apie Tadą Vrublevskį (Tadeusz Wróblewski). Puikus teisininkas, žymus Vilniaus advokatas, bibliofilas bei lietuvių ir lenkų susitaikymo šalininkas. Kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, išliko nuskriaustųjų lietuvių gynėjas, atstovavo jiems daugelyje teisminių bylų. Jo garbei pavadinta viena iš pagrindinių Vilniaus senamiesčio gatvių. Bet nedaug kas žino, kad T. Vrublevskis turėjo jaunesnįjį brolį Augustiną Vrublevskį (Augustyn Wróblewski), kuris į istorijos puslapius irgi įsirašė kaip ne mažiau spalvinga asmenybė – puikus biochemikas ir… anarchizmo klasikas.

Augustinas Vrublevskis gimė 1866 m. liepos 20 d. žinomo Vilniaus gydytojo homeopato ir entomologo Eustachijaus Vrublevskio (Eustachy Wróblewski) šeimoje. E. Vrublevskis dar studijų metais už dalyvavimą antirusiškame sąmoksle buvo ištremtas į Sibirą. Kai po aštuonerių metų grįžo į Vilnių, vedė Emiliją Beniovską (Emilia Beniowska; jos senelis buvo žinomas nuotykių ieškotojas, sukilėlis ir Madagaskaro… „karalius“ Mauricijus Augustas Beniovskis (Maurycy August Beniowski)).

Eustachijus ir Emilija Vrublevskiai buvo užsidegę knygų, pirmiausia skirtų gamtos mokslams, kolekcininkai. 1912 m. jų didžiulės kolekcijos pagrindu buvo įsteigta viešoji biblioteka – jų sūnus Tadas Vrublevskis 1925 m. ją perdavė globoti Vilniaus miesto valdžiai. Su sąlyga, kad ši biblioteka jokiomis aplinkybėmis neturi būti išvežta ar išblaškyta. Šiuo metu tai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, kurios archyvuose galima rasti ir keliasdešimt A. Vrublevskio rašytų laiškų.

 

Mokslininkas, atsidavęs revoliucijai

 

Tėvų meilė gamtos mokslams turėjo didžiulę įtaką ir jų vaikams. A. Vrublevskis jau vaikystėje pradėjo skaityti Jacobą Moleschottą ir Karlą Vogtą, rinkti vabalus ir augalus, o šalia to absorbavo patriotizmą bei… revoliucines idėjas. Be to, jo senelis buvo Bartolomėjus Beniovskis (Bartłomiej Beniowski), 1831 m. sukilimo dalyvis, emigracijoje Anglijoje tapęs vienu iš čartistų judėjimo lyderių, o jo dėdė Valerijus Antonis Vrublevskis (Walery Antoni Wróblewski) vadovavo Paryžiaus komunos ginkluotiesiems daliniams.

Baigęs Vilniaus realinę mokyklą (chemijos skyrių), A. Vrublevskis pradėjo studijuoti prestižiniame Peterburgo technologijos institute ir iš karto įsitraukė į Rusijos radikalaus jaunimo pogrindinę veiklą. 1884 m. buvo areštuotas už dalyvavimą, kaip dabar pasakytume, „nesankcionuotame“ mitinge ir pašalintas iš mokyklos. Tik vyresniojo brolio T. Vrublevskio įsikišimas leido jam tęsti mokslus Rygos politechnikos institute. Bet ir Latvijoje Augustinas beveik iš karto stačia galva nėrė į pogrindį, įsitraukė į socialistinės „Antrojo Proletariato“ organizacijos veiklą, nelegaliai spausdino socialistines brošiūras ir, latvių jūrininkų padedamas, gabendavo jas į Varšuvą. Įdomu, kad šalia to A. Vrublevskis Rygoje dalyvavo ir lietuvių dainininkų draugijos „Aušra“ veikloje.

1889 m. jis dar kartą buvo sulaikytas už „socialistinę veiklą“ ir pašalintas iš mokyklos. Vien dėl brolio laidavimo Augustinas buvo paleistas iš kalėjimo ir apsigyveno gimtajame Vilniuje, kur nedelsiant sugrįžo prie… revoliucinės kovos. 1890 m. buvo sulaikytas ir priverstinai paimtas į kariuomenę. Tarnauti jam teko Taškento baudžiamajame batalione. Tik po trejų metų T. Vrublevskiui pagaliau pavyko brolį ištraukti iš kariuomenės pragaro. Bet neįprastos gamtinės sąlygos, karštas subtropinis klimatas negrįžtamai pakirto tiek fizines, tiek psichines jaunojo revoliucionieriaus jėgas.

 

Beveik Nobelio premijos laureatas psichiatrijos ligoninėje

 

Paleistas iš Rusijos kariuomenės, A. Vrublevskis mokslus pabaigė jau užsienyje, Šveicarijoje – Berne ir Ciuriche. 1894 m. įgijo gamtos mokslų daktaro laipsnį, bet dėl audringos praeities negalėjo dėstyti nė vienoje carinės Rusijos aukštojoje mokykloje, todėl įsidarbino asistentu Krokuvos universiteto Chemijos katedroje, o 1901 m. – įgijęs habilituoto daktaro laipsnį – tapo to paties universiteto Fiziologijos katedros docentu, dirbo su žymiuoju prof. Napoleonu Cibulskiu.

A. Vrublevskis atrado, kad mielių fermentacijos metu tam tikri „aktyvūs baltymai“ (enzimai) veikia kaip katalizatoriai. Būtent šis atradimas tapo Nobelio chemijos premijos laureato Arthuro Hardeno darbų pagrindu. Tikėtina, kad Nobelio premijos laureatu galėjo tapti ir A. Vrublevskis, jeigu 1902 m. nebūtų paskelbtas… paranoiku. Iš tikrųjų A. Vrublevskio nervai tuo metu labai pašlijo dėl to, kad kitoje darbovietėje – imperatoriškajame Maisto priežiūros institute – negavo trokštamų aukštesnių pareigų. Dėl šios skriaudos tapo agresyvus ir paaukštintą kolegą iškvietė į dvikovą. Draugai ilgai nelaukdami uždarė jį į psichiatrijos ligoninę ir paskelbė neveiksniu.

1903 m. A. Vrublevskis – šį kartą brolis Tadas nusprendė jo nebegelbėti (dėl to jaunesnysis brolis nutraukė su juo bet kokį bendravimą) – iš ligoninės pabėgo į Šveicariją, vėliau grįžo į Austriją ir į Vienos psichiatrijos ligoninę savanoriškai atsigulė pasitikrinti psichinės sveikatos. Gydytojai pateikė išvadą, kad jis visiškai psichiškai sveikas, ir 1904 m. lapkričio 10 d. A. Vrublevskis gavo Krokuvos civilinio teismo sprendimą, panaikinantį priverstinį gydymą ir prof. N. Cibulskio globą. Deja, jis taip ir neatgavo pareigų ir turėjo užbaigti puikią mokslinę karjerą universitete. Tada A. Vrublevskis visiškai atsidavė visuomeninei ir publicistinei veiklai, tapo įtakingos lenkų socialdemokratinės partijos nariu.

 

Prieš alkoholį ir prostituciją

 

Kai kam gali atrodyti, kad kova su alkoholiu yra dabartinio Lietuvos sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos know-how. Iš tikrųjų blaivybės judėjimai buvo labai populiarūs Rytų Europoje XIX ir XX a. sandūroje. 1902 m. jogas ir filosofas Wincenty Lutosławskis, A. Vrublevskio kolega iš Fiziologijos katedros, Krokuvoje įkūrė „Eleuterijos“ draugiją, kuri propagavo visiško susilaikymo nuo alkoholio idėją. A. Vrublevskis tučtuojau į ją įstojo ir pradėjo taip aktyviai veikti, kad netrukus tapo draugijos vadovu. Apskritai jį pažinoję žmonės pastebėjo, kad kiekviena jo veikla turėjo tam tikros manijos požymių. Jis pasisakydavo ne tik už visišką blaivybę, tabako gaminių draudimą, bet ir už lytinį susilaikymą, rengė nuolatines kampanijas prieš prostitucijos legalizavimą. „Senamiestyje tuo metu siautėjo Augustinas Vrublevskis, kovotojas už bet kokį susilaikymą“, – prisiminė Ferdynandas Goetelis, o lenkų rašytojas Tadeuszas Boy-Żeleńskis pridūrė: „Kiekvienas jo žodis rodė, kad jis yra sekso demono apsėstas.“

1905 m. A. Vrublevskis Krokuvoje ėmė leisti kelis blaivininkystę propaguojančius leidinius – „Przyszłość“ („Ateitis“), „Przyszłość dla Ludu“ („Liaudies ateitis“) ir „Czystość“ („Švara“). Žurnalai nebuvo itin populiarūs, geriausiais laikais turėjo vos po 200 prenumeratorių. Bet dėl nuolatinės įvairiapusiškos veiklos, neišsenkamo entuziazmo ir… keistenybių A. Vrublevskis tapo viena iš anuometinės Krokuvos įžymybių, įgijo ir šiek tiek rėmėjų, ypač tarp kairiojo jaunimo.

 

Anarchistas iš nevilties

 

Apie 1911 m. įvyko ženkli A. Vrublevskio pasaulėžiūros evoliucija. Iki šiol atsidavęs socialistiniam judėjimui, jis, kolegų viešai kritikuojamas dėl radikalizmo, tapo anarchistu.

„Kurjeriai ir kiti bulvariniai leidiniai [...] pavadino mane – tam, kad pasišaipytų, kad įgeltų, kad išjuoktų, – anarchistu. Dabar, kai einu gatve, visi rodo į mane pirštais ir šnibžda: „Štai, žiūrėkit, anarchistas eina!“ Priimu šį pašaipų vardą ir nešiuosi jį iki savo gyvenimo pabaigos. Esu anarchistas ir tuo didžiuojasi, ir jūs turite šį vardą gerbti, nes juo vadinami geriausi ir iškiliausi pasaulio žmonės“, – rašė A. Vrublevskis straipsnyje „Esu anarchistas“. Bet jo draugai prisimena, kad privačiuose pokalbiuose jis prisipažindavo anarchistu tapęs dėl likimo smūgių, „iš nevilties“, nes buvo nesuprastas kolegų – socialdemokratų ir mokslininkų.

Anarchistinės idėjos niekada nebuvo pernelyg populiarios Lietuvoje ar Lenkijoje, žymesnius šio judėjimo veikėjus, kilusius iš buvusios Žečpospolitos teritorijos, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, todėl A. Vrublevskis, išleidęs daugybę teorinių darbų, neabejotinai laikytinas vienu iš anarchizmo klasikų. Propaguodamas anarchizmą, A. Vrublevskis pasiremdavo Levo Tolstojaus (su kuriuo intensyviai susirašinėjo) ir Piotro Kropotkino mintimis. Maksimalioje programoje pasisakydavo už seniūnijų savivaldą, asmeninę laisvę ir visuomenę be klasių, o minimalioje – už 8 valandų darbo dieną, senatvės pensijas ir sveikatos draudimą dainininkams. „Suprantame, kad atėjo laikas, kai reikia prisidėti prie išsamios sistemos reformos, siekiant panaikinti ir ekonominį kapitalo, ir psichologinį Bažnyčios jungą, bei siekti psichologinio-politinio valstybės įtakos mažėjimo. Valstybės, kuri dar turi tam tikrą visuomeninį vaidmenį kaip politinė bendrija, bet galų gale išnyks“, – rašė A. Vrublevskis.

Kaip ir kiti anarchistų-sindikalistų lyderiai, A. Vrublevskis pasisakydavo už streikus ir sabotažą, bet vis dėlto jo ideologijos pagrindas buvo… meilė. Būtent visa apimanti meilė turėjo tapti naujos visuomenės pagrindu, išlyginti ekonomines skriaudas ir sujungti visų tautybių žmones. A. Vrublevskio anarchizmas buvo visų pirma mistinis judėjimas. Jis laikė save „pirmųjų anarchistų“, XVI a. protestantų sektantų arijonų (Lenkijos brolių), įpėdiniu. Būtent todėl paskelbė ir propagavo labai neįprastą revoliucinės religijos idėją. Jo manymu, anarchistai turėjo sukurti naują religiją, kurios ir savo pačių moralinių pastangų padedami žmonės turėtų tapti… Dievu.

A. Vrublevskis Krokuvoje įkūrė kelis anarchistų būrelius, 1912 m. net ėmė leisti anarchistinį žurnalą „Sprawa Robotnicza“ („Darbininkų reikalas“), bet daugumai Galicijos gyventojų jo idėjos buvo visiškai svetimos ir neįdomios. Užtai juo susidomėjo policija.

 

Juodajame sąraše

 

Cenzūra konfiskuodavo kas antrą jo žurnalo numerį, o A. Vrublevskis už antivalstybinių ir antimilitaristinių skrajučių platinimą kelis kartus buvo areštuotas. Teismai, tiesą sakant, visais atvejais jį išteisindavo, bet galų gale, prokurorų ir skurdo spaudžiamas, 1913 m. vasarą emigravo į Paryžių. Prancūzijoje darbavosi sindikalistinėse organizacijose, daug rašė ir savo lėšomis leido straipsnius, knygas, brošiūras, bet nesulaukė pripažinimo nei tarp lenkų emigrantų, nei tarp prancūzų. Tai pakirto jo psichines jėgas, vėl tapo agresyvus, pradėjo grasinti netgi draugams, sudarė juodąjį sąrašą, į kurį įtraukė beveik visus žymesnius lenkų emigrantų veikėjus Paryžiuje. Išsigandę draugai anarchistą kuo skubiau įgrūdo į psichiatrijos ligoninę. Ir tada, matyt, A. Vrublevskis visiškai nerviškai išseko.

„Siunčiau jam į ligoninę knygas – nenorėjo jų skaityti. Surinkau pinigus ir nusiunčiau jo draugą, kad parsivežtų jį į Lenkiją, – atsisakė bet kur važiuoti. Neįmanoma buvo nieko padaryti“, – po metų prisiminė jo žmona Jadvyga Vrublevska (Jadwiga Wróblewska). Tolesnis A. Vrublevskio likimas nėra žinomas. Manoma, kad jis mirė 1913 m. (arba šiek tiek vėliau) Paryžiuje.