Apie lygybės grimasas ir visuotinio jautrumo laikus
Portalas „15min“ paleido naują laidą apie pafilosofavimus. Žurnalisto Pauliaus Gritėno paklaustas apie politinį korektiškumą Lietuvoje, filosofas Kęstas Kirtiklis atsako, kad mūsuose tai viso labo „knyginė problema“, o politinis korektiškumas „čia taps aktualus nebent po 10–15 metų“*.
Iš vienos pusės gerai, nes tai reikštų, kad dar netapome šimtaprocentiniais progreso funkcionieriais, o progreso standartai dabar visur vienodi. O Kirtiklis sako, kad gal ne visai gerai, nes gyventi mandagesnėje visuomenėje visiems būtų ramiau ir smagiau. Vis dėlto tikėtina, kad laikui bėgant politinio korektiškumo įtaka vis augs, tuo labiau kad čia kalbama ne vien apie maksimaliai neutralų žodyną, bet ir apie visą aibę įstatymų bei veiksmų, susijusių su istoriškai marginalizuotų grupių įgalinimu (empowerment).
Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo prorektorė Julija Kiršienė aktyviai prieštarauja ketinimams įvesti aukštesnį stojamojo balo slenkstį Lietuvos universitetuose: anot teisininkės, taip būtų tik didinama socialinė atskirtis. Universitetų misija yra rūpintis ne geriausiai besimokančiais, nes jie „puikiausiai gali įgyti išsilavinimą ir be universitetų pagalbos“, o stengtis integruoti tuos, kurie paprastai „stokoja tvirtų bendrojo lavinimo pagrindų“, nes „akademinė aplinka jiems turėtų didžiulį teigiamą poveikį“**.
Galima teigti, kad kompetencija nebėra prioritetas ir naujajam socialdemokratų pirmininkui Gintautui Paluckui: 12 pavaduotojų, 6 vietos rezervuotos turintiems tarp kojų viena, o kitos 6 – visai ką kita. Tokia tat graži parodomoji lyčių lygybė, kurią vienas įdomiai pagarsėjęs Lietuvos filosofinis darbuotojas pavadintų socialine inžinerija (apgailestauju, kad teko pavartoti šį konspiratyviai skambantį terminą).
Mano galva, toks empowerment atitinka darnaus vystymosi principus lygiai taip pat kaip ir Kinijos ekonominis „stebuklas“. Dėl pastarojo kilnaus tikslo yra niokojama gamta ir aukojama kinų sveikata bei gerovė, o vadinamoji pozityvioji diskriminacija supykdo visus su visais. Štai Jungtinių Valstijų tiksliųjų mokslų bendruomenėse 50:50 lyčių santykio yra siekiama tokiu aktyvumu, kad atsiradęs milžiniškas kompetencijų atotrūkis pradeda smarkiai stabdyti darbą, progresą ir kooperaciją. Remdamiesi išankstinėmis nuostatomis, kad kažkas savo postą gavo lyties pagrindu, baltieji vyrai, pavyzdžiui, masiškai boikotuoja konferencijas, kuriose dauguma pranešėjų yra moterys, kartu nuvertindami ir visas talentingas bei kompetentingas koleges.
Taigi, šiuo metu ruošiuosi avantiūrai, kurią vadinu „sėkmingai įsitrink į JAV universitetų akademinę bendruomenę“. Viskas prasideda nuo verbalinės higienos, tad, savo didžiam skausmui, jau dabar stengiuosi nebevartoti tokių žodžių kaip retard, taip pat šiukštu garsiai nesvarstyti, kas taip greitai augina socialinių lyčių (gender) skaičių, kuris dabar jau viršija septynias dešimtis. O jei rimtai, kurie smegenų centrai už tai atsakingi?
Man paskirtas pasimatymas skaipe, nes vienas iš mano būsimo universiteto alumnų, šiuo metu dėstantis įvairiais liberalizmais garsėjančiame Čikagos universitete, panoro susipažinti. Ta proga jis man pradeda porinti, kaip man, moteriai dėstytojai, bus sunku susidūrus su studentų diskriminacija (sic!) ir kaip turėčiau jau dabar pasidomėti vienomis ar kitomis paramos grupėmis. Vyrukas mane tikino: „Tačiau, žinok, čia dedamos visos pastangos užtikrinti safe spaces, aišku, nesu tikras, ar tau, kaip europietei, tokie terminai pažįstami…“
„Žinoma, kad pažįstami, juk mačiau devynioliktą „Pietų parko“ sezoną, che…“ Tad, kalbą gudriai nusukusi į, pasirodo, abiejų mėgstamą animacinę satyrą ir pakrizenimus, galėjau paslėpti savo didžiulį sumišimą, sukeltą staigaus suvokimo, kad apie pasaulį nesuprantu kažkokių esminių dalykų. Mano visatoje vienintelė safe space nepagarbaus studento atžvilgiu būtų jo safe išspyrimas iš mano seminaro. Galų gale, nuo kada žmonės tapo tokie jautrūs ir nebesugebantys pasirūpinti savimi iš to nepadarę politinio marazmo?
Pokalbis įkvėpė atsiversti „F* žodis, kurio negalima minėti“, grakštų neseniai išleistą pagrindinių feminizmo prielaidų ir moterų istorijos vadovėlį, parašytą Donato Paulausko. Jausdama itin rimtas erudicijos spragas, knygą prarijau per porą dienų ir lyg to dar nebūtų gana – įgrūdau portalą „Pro Patria“ skaitančiam kaimynui, tegu šviečiasi.
Knyga visai patiko, kai kurias spragas tikrai užpildžiau, bet svarbiausia: sužinojau, kad priklausau privilegijuotų moterų luomui. Privilegijas čia reikia suprasti kaip socialinį burbulą, kuriame diskriminacija neegzistuoja, o tai reiškia, kad man mėginti karksėti apie visuotinio jautrumo laikus kaip ir nepridera, nes su tikrąja realybe, kurioje moterys yra labai skriaudžiamos, susidūrusi nesu. O kokia yra reali moterų padėtis šiame patriarchaliniame pasaulyje, sužinau perkopusi ketvirtį amžiaus virtualaus pokalbio su pirmąsyk matomu biču iš Čikagos universiteto metu. Sėdėdama Kauno Kalniečių mikrorajone. Šis žavus rendez-vous ką tik pats tapo „Pietų parko“ scena.
Tad koks visos šitos tirados galbūt skaitytojui visai neaktualiais klausimais tikslas? Paprasčiausias raginimas reflektuoti ir turėti galvoje, kad tikslas ne visuomet pateisina priemones. Gražesniame ir lygybe grįstame pasaulyje gyventi norime beveik visi, tačiau klausimas, ar eidami šios utopijos link nedarome kokių esminių klaidų. Ir ar kartais nebūname perdėtai jautrūs.
– –
* Paulius Gritėnas ir Lina Zaveckytė, „Apie ką negalima kalbėti“ su Kęstu Kirtikliu, 15min, https://www.15min.lt/video/kestutis-kirtiklis-apie-ka-negalima-kalbeti-61473 (žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.).
** „Universitetai – tik elitinių gimnazijų abiturientams?“, Kauno diena, 2017 m. kovo 21 d.
