Iš „Laiškų motinai“

Julijus Slovackis (1809–1849) – vienas žymiausių lenkų romantizmo rašytojų, poetas, dramaturgas, mistikas. Gimė Kremenecyje (dab. Ukrainoje), poeto ir profesoriaus Euzebijaus Slovackio ir Salomėjos Januševskos šeimoje. Po tėvo mirties, motinai ištekėjus antrą kartą už Vilniaus universiteto profesoriaus Augusto Bécu, būsimasis rašytojas vaikystės ir jaunystės metus praleido Vilniuje, mokslinėje ir literatūrinėje aplinkoje. Vilniuje lankė gimnaziją ir studijavo teisės mokslus Vilniaus universitete. Vasaros atostogas praleisdavo Jašiūnų dvare kartu su universiteto profesorių Jono ir Andriaus Sniadeckių šeimomis. Ten susidraugavo su Andriaus Sniadeckio dukra Liudvika Sniadeckaite ir, kaip jis pats teigė, „pamilo ją meile pirma ir paskutine“. 1828 m., baigęs studijas, išvyko iš Vilniaus ir niekada į jį nebegrįžo. Apsistojo Varšuvoje, dirbo Finansų ministerijoje. Po 1831 m. sukilimo kaip diplomatinis revoliucinės vyriausybės pasiuntinys išvyko į Vokietiją, paskui kurį laiką gyveno ir dirbo Paryžiuje, Šveicarijoje, keliavo po Italiją, Graikiją, Palestiną ir Egiptą.

Lietuvos skaitytojams Slovackis žinomas kaip daugelio dramų (tarp jų ir „Mindaugo – Lietuvos karaliaus“) autorius. Nemažą dalį jo kūrybos sudaro poezija, pirmąkart išleista Paryžiuje trimis tomais 1832–1833 m. Kita nemenka jo kūrybos dalis – laiškai motinai, kuriuose atsiskleidžia poeto asmeninis gyvenimas: jo kasdienybė, svajonės, prisiminimai, džiaugsmai ir nusivylimai. Išsamūs ir emocingi epochos ir poeto aplinkos emigracijoje aprašymai suteikia daugiau informacijos nei didžiausios mokslinės studijos apie Slovackio kūrybą ir gyvenimą. Laiškus motinai poetas rašė dvidešimt metų, o aplankė ją tik prieš pat savo mirtį. Slovackis mirė Paryžiuje nuo džiovos, eidamas keturiasdešimtuosius, buvo palaidotas Monmartro kapinėse. 1927 m., gavus Katalikų Bažnyčios sutikimą, jo palaikai, kaip ir Adomo Mickevičiaus, buvo perkelti į Vavelį Krokuvoje.

 

 

Florencija, 1838 m. rugpjūčio 21 d.

 

[...] Seniai jau nerašėte man nieko apie Zosę ir apie Liudvisę, – kaip joms klojasi? Neįtikėtina tai, kad ligi šiol mano siela dažnai lankosi tame mažame Lietuvos kampelyje, kur jos gyvena; nors jau tiek bangų nuvilnijo per tą smėlį, kuriame rašydavome įvairiausias meilės priesaikas ir prisipažinimus. Prieš dešimt metų, tuo nuostabiu laiku, kvėpavau pušynų oru prie Ašmenos; kaip laikas greit prabėgo! Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų nebeliko, tai aš viską prikeliu savo atmintyje, o Tu mįslingai šnekėsi ir nusisuksi, virpėdama nuo ašarų, ir skųsiesi, kad man nepavyko įgyvendinti savo vaikystės svajonių. Bet štai jau vakaras, ir tas, kuris pasaulyje, ir tas, kuris žmogaus jausmuose ir mintyse; gal geriau jau turėčiau Tavęs nebeliūdinti tų pilkų atspalvių vakaro prisiminimais, o pabučiuoti Tave ir pabaigti šį laišką kokiu nors mielu palinkėjimu; nes suku savo prisiminimus iš pakelės į tuščią Tavo našlės namelį Kremenecyje ir galbūt jame ką nors rasiu? Galbūt tas laiškas bus pirmasis, kuris atgaivins Tave, priglausk jį taip, kaip visada priglausdavai, kaip vaikas – vaiką, išdykusį ir užsisvajojusį, kuriam jo išdaigos jau užvėrė vartus atgal… Tarp Čerčo ir Bazilijonų* stovi man tie Dantės vartai, ant kurių parašyta: „Lasciate ogni speranza“; aš jau kartą, įsivaizdavęs tą užrašą, nusigręžiau, apsipylęs ašaromis, ir nuėjau toliau – ir kuo toliau einu – vis labiau tolstu nuo to, ką Tu garbinai, brangioji, ir kopk į kalną aukščiausiąjį, ir garbink jį, kad Dievas matytų Tave iš arčiau ir garbinimą Tavąjį – kad man kada nors koks piktas angelas, išeinant į amžinybę, nepasakytų: „Liūdna ji buvo, kai ją paliko.“ [...]

 

Paryžius, 1842 m. gegužės 16 d.

 

[...] Dėkoju Tau, brangioji, už žinią nuo Liudos. Tas vardas ligi šiol turi man stebuklingą poveikį. Neseniai sapnavau apie ją nuostabų sapną… sapnavau, kad susitiksime prie didelių laiptų, milžiniškomis pakopomis kylančių aukštyn, kažkokių rūmų prieigoje… Žinojau, kad ją ten sutiksiu – sukaupęs visas galias ir energiją žengiau prie jos ir pažvelgiau jai į veidą – deja! jau pasikeitusį, – ištiesiau ranką ir jau norėjau prabilti… Bet vos tik pirmą žodį ištariau, išsiveržė man iš širdies garsi rauda ir kritau ant laiptų, kaip Dantė prieš Frančeską. Tuo tarpu jinai, stovėdama aukščiau manęs, su užuojauta kilstelėjo ranką ir palietė savo veidą, tarytum miglotą kaukę, kuri jį buvo pakeitusi, – buvo gražesnis nei anksčiau, tada lėtai keletą žingsnių žengė link manęs. Paskui palengva pradėjo kilti pakopomis aukštyn… girdėjau jos žingsnių aidą, vis labiau slopstantį, kol galiausiai nutilo visiškai. Tik tas gestas, kuriuo ji nubraukė nuo veido visą metų ir rūpesčių naštą, buvo kerinčio grožio. Taip sapnas kartais tampa stebuklingu tapytoju ir moralistu. [...]

 

Paryžius, 1832 m. gruodžio 8 d.

 

[...] Nori, Mama, kad Tau atsiųsčiau kopiją Liudvisės laiško – daug vietos užimtų tas laiškas, o nieko tokio įdomaus jame nėra. Įdomu, ką man kitą sykį atrašys – ir ar atsiųs man savo miniatiūrą, kurios aš prašiau savo paskutiniame laiške. Kiek galima spręsti iš laiško, nepyksta už mano atsiminimus – apskritai pyksta nelabai, užsiminus apie ją knygose; štai jos laiško žodžiai: „Miela man buvo savo tylioje būtyje prisiliesti prie tų minties atspindžių ir pajusti man pažįstamą sielą. Tuose kūriniuose tiktai poetui matyti – kiekvienas žmogus bando kartais, tačiau tai erzina, bet aš jį pažįstu. Neskaitau jau jokios knygos, bet jūsų Poezija, kaip seno bičiulio, o ne kaip knygos, man priimtina ir liks su manimi, kolei aš kentėsiu šioje žemėje.“ Mąsto paskui apie poeziją, kritikuoja jaustuką „oi!“ tragedijose. Geriausia jos laiško dalis yra ta, kur, skaitydama mano poeziją Antosei, Liudvisė klausia Julkos, ar atmena Julka Sl.(ovackį). [...]

 

Paryžius, 1831 m. spalio 20 d.

 

[...] Parašyk man, ar tai tiesa, kad Liudvisei pasimaišė protas – nelaimingoji!.. [...]

 

Paryžius, 1845 m. sausio 20 d.

 

[...] Atrodo man, kad mano gyvenimas panašus į mano Tėvo gyvenimą, tam tikroje amžiaus epochoje darosi lengvesnis, laimingesnis; vis dėlto jis nukeliavo iki savo profesoriavimo, o kiek kentėjo – paskui tie jo kilimo ir kritimo potvyniai ir atoslūgiai, o jis gi, kaip koks dėkingas Dievas, dar labiau ėmė dirbti, su didžiausia pagarba sau ir žmonėms tarnauti.

Nuo vaikystės, kaip man vaizdavosi, tas fenomenas ir manyje kartojasi. Nuo vaikystės mėgau tas mūsų istorijos pramogas, kur Čarneckiui bulė** atsiunčiama truputį per vėlai, bet vis dėlto jau prieš pat užmerkiant akis atkeliauja, – tai, žinok, visada laiku, – o gal taip ir geriau, kas žino, kiek peno apmąstymams ir džiaugsmo gauna žmonių širdys, jaunystėje sukdamos galvą tokiais atvejais ir gimdydamos tokias žmogiškas mintis, kurios nereikalauja išspausti iš savęs visų jėgų, o tik paviršutiniškomis dvasios vaivorykštėmis temdo akis.

Dabar aš, brangioji mano, žmogus subrendęs, jau manęs lengvi ir menki aplodismentai nepiktina – net jeigu lubos drebėtų nuo klyksmo, tai man ne kliūtis. Tu viena įprastu, šventu būdu egzistuoji man – į Tave akis kreipiu, kaskart, kai nevalingo drebulio būnu apimtas, galvoju: aš per tas bjaurias kliūtis pereiti turiu – o ji, matyt, rankas grąžo iš sielvarto ir nevilties. Viską galima iškęsti, net valdingos širdies priepuolį, bet moters motiniškos širdies nepakeisi, ji visada savo vaiko laimę aukščiau nei paprastų žmonių kelia. O! Tas baisus ir įsišaknijęs pas mus posakis: padaryti karjerą, tai gyvatė baisi! užmuščiau jį kaip gyvatę, jeigu jis slypėtų kur nors man mieluose Tavo troškimuose.

Brangioji mano! Aš, būdamas aštuonerių metų, prisiekiau Dievui katedros koplyčioje, kad niekas prie mano karsto negedėtų, bet kad prie karsto viską prisimintų – o Tu nori… bet ką aš rašau! – kvailas esu ir apimtas besiblaškančių miglotų dvasių… Ar pas Tave ten kartais neužklysta kokia gera žinia apie mane – bet turbūt aš pats turiu parašyti? [...]

 

Ženeva, 1834 m. liepos 13 d.

 

[...] Kitaip viskas buvo, kai buvau dar vaikas. Atmenu, kad ilgomis valandomis, ne kartą vaikštinėdamas po kambarį, savo mintyse plėtojau kažkokios nuostabios laimės – turtų ir šlovės – vaizdus.

Žemos mano kambarėlio lubos Vilniuje neribojo mano veržlių minčių. Dabar dažnai gailiuosi, kad ta vaizduotės galia užgeso manyje. Viena mintis teguodžia dabar gyvenime –

štai atrodo man, kad esu tas, kuo man būti skirta, – atrodo man, kad neprasilenkiau su savo pašaukimu – kad užpildau savimi vieną mažą langelį pasaulyje. Taip nekenčiu čionai gyvenančių žmonių, jeigu šiandien savyje atrasčiau ypatingą polinkį gaminti batus ar laikrodžius, rytoj stočiau pas batsiuvį ar laikrodininką mokytis. [...]

 

Paryžius, 1832 m. liepos 30 d.

 

[...] Apie [mano romano eilėmis] „Jano Beleckio“ pradžią neverta net kalbėti. Vis dėlto „Beleckis“ yra labiausiai giriamas daugumos, kuriai tokia tyli poezija reikalinga… Liudvikas Plateris, grafas, nustebintas „Mindaugo“ bedieviškumo – davatka!!! Taip pat šaukia apie mano bedieviškumą Vlodzimežo Potocka – tikiuosi, kad tokio visų damų teismo nebus…

Egzempliorių paklausa tokia, kad skrajojo iš rankų į rankas – o svarbiausia – į Lietuvą ir Vilnių. Mama manoji, jeigu turi du egzempliorius, tai vieną išsiųsk Liudvisei – būtinai! būtinai!

Antkapius bandžiau praeitame laiške sutalpinti, bet nieko įdomaus nėra tuose antkapiuose – visi vieno stiliaus, iš balto marmuro, kaip mažos koplytėlės… kokia nauda iš jų, kai balto marmuro neturite! O galiausiai antkapines užduotis aš smerkiu – ar galvojate pranykti iš šios žemės, kol aš pas Jus sugrįšiu? Laukite! aš sugrįšiu – ir kartu nueisime. [...]

 

Ženeva, 1834 m. sausio 3 d.

 

[...] Dirbu dabar įtemptai – labai daug skaitau, visiškai pasinėriau į vokiečių filosofiją – nepaisant daugumos tų idealizmo sapnų, maitina ji mano vaizduotę. O jeigu žinotumėte, koks mūsų kraštas man dabar gražus atrodo! Ypač Lietuva – iki jos kada nors padarysiu šventąją kelionę.

Vos galiu patikėti žinia apie Liudvisę – nelabai įtikima man atrodo… [...]

 

Ženeva, 1833 m. birželio 6 d.

 

[...] Parašyk man, mylima Mama, ar Liudvisė Sniadecka važiuoja į Odesą, – ir paklausk jos, ar apie savo pažadą prisimena? Tikiuosi, kad mano III tomas truputį sutaikys ją su manim… [...]

 

Ženeva, 1833 m. kovo 15 d.

 

[...] Po Jūsų laiško už dviejų dienų atsiėmiau atsiųstą man iš Paryžiaus Liudvisės laišką – ilgą, didžiulį, iš kurio sužinojau, kad ji tebėra fanatikė. Rašo man, stengdamasi išsisukinėti, – tuo požiūriu ir nedidelis laiškas man padarytų poveikį. Radau jame tačiau daug jausmo ir daug peno savo apmąstymams. Žadėjo man iš Odesos, kur pavasariui ketina važiuoti, atsiųsti savo portretą. Todėl parašyk jai, mylima Mama, pasiteirauk, tačiau nenurodydama priežasties, kur aš ją dabar rasiu, ir duok jai mano adresą, nes ji (jai) rašyti uždraudė. Tas laiškas buvo tikra nelaimė mano kaimietiškame gyvenime… [...]

 

Paryžius, 1832 m. rugsėjo 3 d.

 

[...] Iš Goreckio*** sužinojau, kad panelė Dresdene mane visuomet jautriai prisimena. Mickevičius gyveno tame pačiame kaip ir aš bute, bet veltui stengėsi pavergti tos panelės širdį – aš, jeigu prisimeni mane, esu kaip Horacijus Kokles****, kuris stato tiltą, vedantį į jos širdį, – kaip nudžiūvęs medis nuvirtau ant kelio ir niekas peržengti kliūties negali, – ir galėčiau dar daug čia tokių palyginimų parašyti… Mačiausi taip pat su Senkevičiumi, kuriam senasis mūsų poetų patriarchas liepė man padėkoti už jam atsiųstą „Poeziją“… Sakė, kad dėkingas man yra už gražią dovaną, kuri suteikė jam daug malonių akimirkų, – labiausiai jam patinka „Mindaugo“ 3-ias veiksmas – turėjo ką prisiminti senukas kokį rytą, kada su savo maža knygele, prie stalo gerdamas arbatą, klausėsi tos bedieviškos scenos, suraukęs antakius.

Rugpjūčio 7 diena. Prieš kelias dienas atvažiavo Mickevičius. Nė vienas iš mūsų nenorėjo pirmas žengti žingsnio, kad susipažintų, – o buvo keletas asmenų, kuriems jis sakė, kad mane norėtų matyti, – tai atsitiko taip, kad lydėjo mus ir kartu susipažinome… Šiandien susiėjome dideliuose pietuose… Mickevičius improvizavo – bet gana silpnai. Po pietų, kai draugija vaikštinėjo po daržą, Mickevičius priėjo prie manęs ir pradėjo kaip ir kiti sakyti komplimentus… Kalbėjo man, kad mane pažinojo vaikystėje… priminiau jam kažkokį jo vizitą pas mus, kur jis taip nelaimingai susitiko su Jonu Sniadeckiu. Juokėsi prisiminęs – paskui pasakė man, kad jam Malevskis mano eiles užsienyje atsiuntė. Kada išsakėme vienas kitam komplimentus, kai jam pasakiau, kad jį gerbiu kaip didžiausią poetą… vienas iš lenkų, stovintis man už nugaros ir apgirtęs nuo alaus, pakartojo lyg aidas: „Be to, esate kuklus“, ir tais žodžiais sutrukdė tarp mudviejų vykusį pokalbį. Pietų metu Cezaris bėgiojo ir kvietė mus į savo rengiamą menininkų vakarą – buvo tai vakaras, pačių vyrų surengtas… Šopenas, garsus pianistas, mums grojo… skaitėme įvairiausią poeziją, žodžiu, puikiai mums pavyko tas vakaras. Daug buvo volyniečių – daug išgėrėme šampano… Vakaras tas buvo nusižiūrėtas į aukštuomenės vakarus, kuriuos čia rengia prancūzų menininkai, – tokiuose vakaruose groja geriausi muzikantai, dailininkai prie staliukų piešia karikatūras, dažnai sąmoningai naudodami joms aplinkinių veidus, – vojažieriai aptaria savo keliones, mokslininkai – savo atradimus ir t. t. [...]

Vienas iš lenkų kartą man perdavė, ką Mickevičius pasakė apie mano du tomelius… pasakė, kad mano poezija skambi, kad tai – gražiai architektūriškai statomi rūmai, kaip statoma bažnyčia, – bet toje bažnyčioje Dievo nėra… Tiesa, kad tai puikus ir poetiškas pasakymas? – panašus į jo sonetą, kuris vadinasi „Rezignacija“. [...]

 

Paryžius, 1832 m. spalio 4 d.

 

[...] Kitą dieną, tai yra šiandien, atsikėliau anksti ir sukomponavau piešinį, kurį siunčiu. Tikėkite manim, kad iš Per Lašezo kapinių jokio antkapio perkelti pas Jus neverta. Toks, kokį čia nupiešiau, atrodo man gražus. Turite akmens karjerus, manau, būtų nelabai sunku tokį padaryti. Norėčiau, kad į sienas būtų įmaišyta keletas kolonų nuolaužų, – kad tas kapas atrodytų iš griuvėsių ir akmenų sudėtas. Jeigu tokio antkapio nepadarytumėte, tai jį man išsaugokite. Jeigu tektų numirti užsienyje, tai tuomet nurodyčiau testamente pastatyti man didelį kryžių, iš vieno tvirto akmens iškaltą, ir prie jo kiparisą pasodinti – ir lotyniškai vardą mano ant kryžiaus užrašyti.

Kai kapą piešiau, atėjo pas mane du pažįstami – lanko mane dabar dažnai, nes susikūrusioje draugijoje, literatūros skyriuje, Mickevičius yra pirmininkas, o aš skyriaus patarėjas… Kaip tik man laiku atsirado darbas, nes nieko daryti nebegaliu. Taigi, ponas patarėjas sėdėjo aptarinėdamas literatūros uždavinius. Tuo metu atnešė man laišką… pažiūrėjau į voką – laiškas buvo iš toli – iš šalies, iš kurios esu kilęs… su juodu antspaudu, kuriame inicialai L. S. Negalite įsivaizduoti, kaip pasikeičiau – nevalingai prie abiejų svečių laišką konvulsyviai suspaudžiau taip, kad antspaudas subyrėjo, – o paskui padėjau jį ant stalelio – ir pažvelgiau sumišęs į savo svečius… suprato mane ir išėjo…

Tuoj pat atplėšiau laišką… siaubinga! siaubinga! Verkiau taip saldžiai kaip seniau, kai buvau vaikas, – nes dabar tas laiškas iš naujo vaiku mane padarė. Ypač nepaprastai liūdnas mintis sukėlė man vienos scenos aprašymas… Antosė skaitė [mano poemas] „Vienuolį“ ir „Arabą“ [Liudvikos Sniadeckaitės seseriai] Zosei Balinskai – Julka stebėjo, kaip Liudvisė siuvinėjo gėles motinos kapo altoriui. Liudvisė paklausė Julkos, ar ji prisimena Juliuką Slovackį? Pasakė, jog prisimena, kad jis buvo išblyškęs, turėjo juodus plaukus ir – žaidė su vaikais…

Tas pasaulis, kurį vyresnieji užmiršta, o vaikai prisimena „c’est une farce un peu trop lourde“. Tos dvi dienos buvo man tikra jausmų ir liūdesio mokykla – o kai išėjau iš namų, tai man kažkodėl taip norėjosi grįžti prie tų dviejų laiškų, lyg manęs būtų laukęs namie bičiulis, kuris kalbėjo karčiai, bet atskleidė tiesą. Ir tos ištisos dienos buvo užpildytos laiškų skaitymo taip, kad neperskaičiau nė žodžio iš įdomių knygų, kurios guli ant mano stalelio. Tos dvi dienos taip toli nustūmė visa kita, kad nežinau, ką apie jas galiu parašyti. Siunčiu laišką Liudvisei – tai bus paskutinis – ir jau užtenka to… [...]

Vakare dalyvavo Mickevičius – negalite įsivaizduoti, kaip jis atrodė, – lyg koks lyderiaujantis velnias su susiglamžiusia marškinių apykakle ir dervuotu fraku… Prisiartinęs prie manęs, tarė: „Jeigu dabar ką pagimdysiu, tai bus tikriausiai kažkas apie vaiko akį, kurią šiandien mačiau, – ant tos akies užrašyta: Napoleon Empereur – ir ta akis įstrigo man į atmintį.“ Nusistebėjau neapsakomai, kad jo vaizduotė taip ta akimi, tikriausiai netikra, o gal stikline, pinigams vilioti įtaisyta, užsiplieskė… Norėčiau, kad parašytų apie vaiką su auksiniais dantimis. Baisiai man pradeda nusibosti mano kraštiečiai – ilsėdamasis vakare šnekėjau su dviem panelėmis prancūzėmis – ir prancūzų panelės nusibodo man; tiesiog nežinau, su kuo turiu dabar gyventi, o juo labiau šnekėti… [...]

 

Ženeva, 1833 m. lapkričio 30 d.

 

Galiausiai vieną rytmetį atbėga pas mane su džiaugsmo ašaromis panelė Eglantyna – ir ištiesia man laišką. Atplėšiau jį… neramiai… ir perskaičiau – o paskui puoliau savo kambaryje ant kelių ir meldžiausi apsiašarojęs… o taip retai meldžiuosi… tikriausiai Dievas turėjo tas ašaras ir maldą priimti kaip nusidėjėlio ašaras ir maldą… Kitą dieną įsiskaičiau į laišką ir aptikau ir kitas liūdesio priežastis. Tegul žino apie Adomą… oi! dabar atvirai pasakysiu (Jums), kiek man kainavo nuslopinti pirmųjų minčių aistrą… Skubiai perskaičiau… norėjau, aišku, kviesti jį į dvikovą – ir tuoj pat pasiunčiau (laišką… Mykolui Skibickiui), savo senam bičiuliui, kad man padėtų tai įvykdyti. Atėjo [...] Mykolas vakare – ir įvairiausiais būdais atkalbinėjo mane nuo sumanymo. Buvo tai (viena) iš priežasčių, dėl kurios išvykau į Ženevą… ir dabar nepatikėsite, kokias kančias [...] kenčiu, kai aplinkiniai žmonės nori išgirsti mano nuomonę apie Adomą. Nekenčiu jo…

Ištrauką iš mano pratarmės jis sutrumpino ir įdėjo į laiškelį, bet taip sutrumpino, kad jai suteikė kitą reikšmę, kažkokį gėdingą priekabiavimą, – o pratarmė mano yra kartu mano pasiteisinimas, – ir visi, kurie visą ją perskaitė, pripažįsta, kad Adomas pasielgė piktų ketinimų skatinamas, – jis toliau apie literatūros reikalus laiškelyje rašė. Nieko man nelieka, kaip pridengti Tave, Motina mano, nuo tokios šlovės šviesos, kad Tavęs kiti žmonės akmenimis neapmėtytų… Ir dar galiu pridurti – Dievas pats mane pastūmėjo – nes išvystė mano mintyse didelį dalyką. Pirmą dalį už kelių dienų pasiųsiu spausdinti ir dabar perrašinėju. Tikėk manim, Motina brangioji, kad neapakau, – nes tuos dalykus nusprendžiau parašyti su užsieniečio atsargumu… Ir spausdinu be vardo – bus tai lygi kova su Adomu. [...]

Šį mėnesį turėjau keletą vakarų. [...] Dvylika jaunų lenkų, besimokančių čia iš vienos pensijos, norėdami su manimi susipažinti, surengė man vakarą, kuriame patys vaikinai ir dalyvavo. Viskas vyko gana šauniai, jeigu ne tas klausimas, kurį man nuolat užduodavo: „Ką aš manau apie Adomą?“, tai būtų buvę man visai miela su jais. Šokome pakvaišusią mazurką. Tie keli vakarai atpalaidavo mane truputį, ypač kai dar niekas apie mūsų nelaimę nežinojo. [...]

 

Ženeva, 1834 m. balandžio 27 d.

 

[...] Toje vietoje, kurioje dabar esu, plačiąja prasme žiūrint, jaučiuosi įkalintas… Nesuprasite to, kaip mums pikta, kai niekur prieglobsčio nėra. Giedame – tegul aš giedu, tai mano paskutinė giesmė, ir jeigu ji nepatiko, tai nustebino. Viename laiške, prancūziškai išleistame, skaičiau apie tai švelnią ir išsamią nuomonę, apie tai, ko bjauri partija pakęsti negali, – o ta bjauri man partija yra visų poetų, kuriems vadovauja Adomas, nelaimė – dėl to, kad pats pirmas rašyti pradėjo. Daugelis tačiau Paryžiuje priskiria mano dainą Adomui – štai ištrauka iš man rašyto laiško: „Buvau liudininkas, kaip Oginskis atakavo Adomą, ir kai tas išsigynė, kad nėra kūrinio autorius ir kad apie tai nieko nežino, Oginskis pasakė: „Tai mes geriau žinome, kad Ponas norite išlaikyti paslaptį.“ Kitame laiške rašo man vienas iš pažįstamų: „Iš Memelio, kai pasiunčiau egzempliorius, rašo man apie „Kordianą“ labai išaukštintai ir laiko tai Adomo darbu.“ Iš tų dviejų pranešimų matyti, kad daugelyje vietų be vardo išleistas mano darbas priskiriamas kitam – žinant paplitusį tarp mūsiškių požiūrį į tai, nėra man nemiela tokia klaida. Ak, kad žinočiau Jūsų nuomonę! [...]

 

Ženeva, 1834 m. lapkričio 7 d.

 

[...] Štai kitas iš mūsų – ponas Adomas. Ne tik profesoriauja, bet ir vedė muzikantės Šymanovskos dukrą. Matyt, tai buvo senas romanas, dar Jūsų sostinėje prasidėjęs. Nežinau, kurią Marysią sugriebė – gal gerą, gal gražią. Tiesa, negalėjau iškart patikėti, nes kiek man žinoma – tas Adomas švarios, sausos padermės – dažniausiai man primena liokajų – kartais pamišusį nuo bonifratrų – ir nemėgsta nešioti sagų, eilėmis prisiūtų prie rūbo, o tas, kurios poromis, ištraukia. Taigi tai karščiausios naujienos: poeto vedybos – ir profesoriaus profesūra… [...]

 

Ženeva, 1834 m. gruodžio 18 d.

 

[...] Adomo nauja poema irgi pažadino manyje daugelį praeities atgarsių. Labai graži poema – panaši į W. Scotto romaną, tikroviškai parašytą. Šlėktos namai tapo pasirinkimu, poemos herojė, nors ir žąsis gano, turi savyje kažkokį senų aprašymų šviežumą – kažkokį nuostabiai svaiginantį paprastumą… Daug vietovių aprašymų – dangaus, ežerų, miškų – yra meistro ranka sukurta. Visa gamta gyvena ir jaučia. Poema veikiau žaisminga nei liūdna – o vis dėlto, dažnai pažvelgus į linksmiausias vietas, liūdesys apima žmogų. Ta poema visiškai kitokios prigimties nei visi iki šiol parašyti Adomo kūriniai. Visų pirma toje poemoje yra aprašymas medžiotojo, pučiančio medžioklinį ragą, nuostabus aprašymas – truputį man priminė poną Jokūbą, trimituojantį miške, ir kitas aprašymas žydo, grojančio cimbolais, irgi puikus… Norėčiau, kad tą poemą greitai skaityti galėtumėte… O dėl paties autoriaus – rašo jis man iš Paryžiaus, kad gyvena gerai su jauna žmona, – o žmona ta turbūt graži ir gerai skambina fortepijonu. Nenuostabu, nes Šymanovskos dukra. Kas vakarą dauguma mūsų brolių sueina į poeto butą – ir linksmina jį, – o jis, traukdamas pypkės dūmą, klausosi ir šypsosi. Kaip tai nepanašu į mano vienišus vakarus! Lai būna man taip, kaip Dievas nori tame liūdname gyvenimo kelyje.

Brangi, mylima Mama! tik Tu neapleisk manęs savo mintyse, nes aš esu toks vienišas, labiau nei dauguma žmonių, nes žinau, kad turiu kai ką, ko man žmonės pavydėti gali, – Tavo prisirišimą. Kai galvoju prieš užmigdamas apie savo padėtį, tai man kaskart plaukai ant galvos atsistoja. Išskyrus mano šeimininkus, kurie mane labai palaiko, neturiu draugo šiame plačiame pasaulyje. Kažkaip taip išeina… Linkiu Tau, Mama brangioji, gerų metų. O kas žino? O gal?.. Tas nuostabus žodis gal turi kerintį Eolo arfos garsą. Kiekvienas menkiausias vėjelis groja mūsų mintyse tą žodį gal ir visuomet tiktai gal… Tas žodis turėjo atsirasti prieš pasaulio sukūrimą. Įspėk mane, mylima Mama, jeigu į mizantropiją pulsiu, bet man atrodo, kad ne, – tai tik liūdesys valdo ir tvarko mano valandas, kuriomis Dievas prisakė mano mechanizmui mąstyti. Brangioji mano Mama, ką Tu pasakysi apie tokį tuščią laišką – pripildytą paties rašymo? Tikriausiai suplojus mane patį kūju į vieną šį laišką, laiškas nebūtų įdomesnis nei šis popieriaus gabalas. Mąstau – svajoju – o kartais laukiu ir turiu viltį. Brangioji Mama, Tu irgi išlaikyk viltį ir prašyk Dievo stipriai – stipriai, – kad (mus) iki tylaus kranto palydėtų.

 

Florencija, 1838 m. gegužės 19 d.

 

[...] Liūdna žinia, kad Adomas, norėdamas užsidirbti duonos kąsniui, dramą prancūziškai parašė ir pats išleido, bet parašė ją kaip batsiuvys, kuris batus siuva, kad išmaitintų žmoną ir vaiką, – nes rašė ją be užsidegimo, o dabar kankinasi, kaip tie autoriai, kurie, neturėdami vardo, nori pristatyti pirmąjį veikalą scenoje… [...]

 

Paryžius, 1841 m. lapkričio 10 d.

 

[...] Dėl to ryškumo buvo toks įvykis, apie kurį rašiau… ne su Adomu, bet su vienu mažesniu, tik viskas nuo Adomo prasidėjo… Turiu tau pasakyti, kad viename vakare abu improvizavome – vienas šalia kito, – buvo žiūrovų, ir pasakysiu Tau galiausiai, mano mažuti, – reikia, kad žinotum, jog mano priešininko draugai, matydami, kad lygiosiomis baigiu, tuoj pat sugalvojo mane kažkiek išmušti iš vėžių ir pagąsdinti – tai sugalvojo du dalykus: 1) kad aš jam už tą improvizaciją atiduočiau taurę – tai būtų lyg ir mano pranašumo pripažinimas; 2) iškart parašė nuo čia atokiau gyvenantiems labai melagingus laiškus… neva man Adomas sakęs, kad nesu poetas. Dėl viso to labiausiai nukentėjo jie patys, o aš visiškai atsiribojau nuo užgriuvusio purvo taip, kad tegul juos dabar visi velniai griebia…

Turiu Tau pasakyti, kad Adomas apie tą apgaulę, apie jį paskleistą, nieko nežinojo, lygiai kaip man dabar ir sakė; bet buvo priverstas sužinoti – ir paneigti – jis, kuris mano improvizacijas ne tik pripažino, kaip ir priklauso, bet ir gyrė jas, sakydamas, kad Tu pati jam mano mažus bandymus seniai, seniai rodžiusi, o jis Tau jau tuomet pareiškęs, kad manęs didelė ir puiki ateitis laukia… Tuo pamalonino man širdį ir tą vakarą buvome su juo lyg du broliai – apsikabinome – vaikštinėjome kalbėdami apie mudviejų praeities kivirčus… ir jeigu ne žmonės, kurie viską sugadina, būtų ligi šiolei viskas gerai. Po šio pasiaiškinimo kaltink mane, brangioji, kuo tik nori… kaip teigi savo seno laiško frazėje, esu per daug angelas… bet pagalvok, kad mano lūpos dega karščiu ir aš niekada negalėsiu pakęsti neteisybės… Be to, būk tikra, kad mano biografija galiausiai bus visiškai beprotiška… nors dabar, kai lipu laiptais, kylančiais aukštyn, dažnai galbūt būnu truputį nepanašus į save. Pakankamai, kad prieš mano mažutį lenktų galvas tie, kurie niekada anksčiau man nesilenkė, – o man liūdna, kad turėjau nulipti nuo savo postamento, nes tuo metu jau buvo pripažįstama, kad esu ant jo… [...]

 

Paryžius, 1845 m. vasaris

 

[...] Pradedi nuo paprasto priekaišto ir menkini mano gebėjimus, nuo priekaišto, kad nerašau taip, kaip anksčiau rašiau… Jei aš akivaizdžiai buvau kažkada laimingas, o šiandien suklupau, nes minties turtingumas yra karalystė angelų krašte, jeigu tikrai žinai (o Tu žinai, kad ne dėl savo kaltės suklupau), tai pasakyk man, ar vertėjo rodyti, kad mane, apsivilkusį skylėtu apsiaustu, Tu pribaigsi savo elegantiškam šopeniškam salone? Antrą karčią nuodėmę padarei, cituodama man Adomo posakį, kurį jis, mokantis kilniadvasiškai, bet giliai įžeisti, padovanojo prieš penkiolika metų, jausdamas, kad tas gandas, kartesnis šimtąkart nei straipsnis, išvadomis pagrįstas, skraidys po kraštą – tingūs žmonės pagaudavo jį ir dažnai laikydavo posakiu; prieš penkiolika metų jis, ko gero, tapo ne vienu mano asmens garbės pavyzdžiu – ne vienu, kaip sakė Adomas, niekada nepažvelgdamas į tuščią mano poezijos bažnyčią, – jis visa tai įveikė, atkakliai eidamas žingsnis po žingsnio – ne laikraščių straipsniais, bet pačiu mano raštų vidumi – tas iš pat pradžių juodas gandas jau kažkur nuskrido į dangaus pakraštį – o Tu man jį su visu šviežumu vėl išdėstei laiške. Kas įvyko? Štai džiaugiesi, kad neskubėjau spausdinti, o atvėsinęs įkarštį perskaičiau savo kūrinį, lyg tai būtų kito rašytojo kūrinys. Pagalvok, brangioji, koks tas džiaugsmas yra piktas ir netikras… Todėl Tu nori, kad aš iš principo būčiau prieš pasaulio vystymąsi, taip Tu mėgdžiodama pavyduliauji, jei taip pasielgčiau, ir tai būtų pavyzdžiu ir mano veiksmų dvasiai – tai yra: jeigu perskaityčiau kokią savo poemą ir manyčiau: ak! dabar Adomas verda iš pavydo arba Šekspyras pakilęs iš kapo alpsta… tai tokiu atveju… turėčiau būti turiniu šalia savęs?.. [...]

Vietoj to sakau trumpai: myliu Tave, spausdinu tą patį, galiu tai pareikšti, nepaisydamas aplinkybių, pvz., turi Tavo sūnaus širdį – apskritą ir gražią; taip šneka ir rašo mirusios tautos… rašo kalba, kuria paskui kalbėdamos negali to įgyvendinti trigubai, – tokia yra italų literatūra; žiūrėk, kokios nuostabios poemos, žiūrėk, kaip lengva italui parašyti sonetą ar ditirambą, visos frazės jau paruoštos, visa šneka teka simboliškai; nors tikėk, brangioji, kad pats tas italas laiško parašyti nemoka… tokiu atveju atsiras kokia mūsų eruditė, kuri gal vartoja prancūzų kalbą. Kiti tegul šaukia dėl prancūziškų dalykų vartojimo, keikia elegantiškus salonus, o aš stengiuosi kitaip išgrūsti už durų tą jos didenybę – tai yra pateikiu Jums poezijoje šnekamąją kalbą, paprastą, ramią, kurios kiekvieną mintį, kaip šiltą patiekalą, padedu ant stalo. [...]

 

Paryžius, 1845 m. kovo 14 d.

 

[...] Reikėjo man, tiesą sakant, tolimos laimės ir linksmybės tomis valandomis, kai įvairios mano senų pažįstamų smulkmenos mane graužė… Ponas Dievas mane, kaip paprastai, išgelbėjo ir seniai išlydėjo iš tų žmonių namų, kurie epideminę ligą įsileido, – tačiau matydamas juos su vaikais ir žmonomis sergančius, nors ir iš tolo, vis tiek negalėjau širdies savo nuo gailesčio apsaugoti.

Rašau Tau apie ponų Mickevičių namus, su kuriais, kaip žinai, ilgai gyvenau broliškai… Be to graudulio, niekas daugiau blogo man nelinkėjo – taip, nuolat pasaulis man palankų veidą rodo, liūdesio atskirtą nori išgydyti, įvairiomis pramogomis verčia iš savęs išeiti ir traukia atsipalaiduoti įvairiausiose žaižaruojančiose dabartinio pasaulio būtybių srovėse… Žinau, kad ir Tu, brangioji mano, priderinsi savąjį balsą prie žmonių ir nebūsi paguosta to, ką rašau… Bet ką daryti? Gyvenu, kaip moku, – o kad žmonės nujaustų, kaip aš gyvenu, tai tikriausiai gyventi kitaip nenorėtų… [...]

 

Iš: Juliusz Słowacki. Dzieła wybrane. T. 6: Listy do matki.

Wrocław: Ossolińeum, 1983

Parinko ir vertė Nida Timinskaitė

 

– – –

* Turimas omeny Mažosios Lenkijos miestas Čerčas, kur yra gyvenusi autoriaus motina, ir Vilniaus bazilijonų vienuolynas (čia ir toliau – vert. past.).

** Turimas omeny lenkų karvedys Steponas Čarneckis (1599–1665), kuris tik likus šešioms savaitėms iki mirties (po sunkaus sužeidimo mūšyje) gavo ilgai lauktą bulę apie jo paskyrimą karūnos etmonu.

*** Antonis Goreckis (1787–1861) – lenkų poetas ir rašytojas, satyrų ir pasakojimų vaikams autorius.

**** Čia, matyt, žaidžiama žodžiais. „Horacijaus koklis“ – Sapiegų rūmų statybos pabaigą Vilniuje (1691) įamžinanti lentelė, įmūryta rūmų fasade. Ten parašyta: „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos.“ M. K. Sarbievijus buvo vadinamas „sarmatų Horacijumi“.