Kino piligrimystė: „Hipodromo“ nebyliojo kino festivalis Škotijoje

Boneso miestelyje Škotijoje gyvena apie 14 000 žmonių, begalė kačių, yra vienas kino teatras ir pora kavinių. Taip pat nuo 2011 metų jame vyksta „Hipodromo“ nebyliojo kino festivalis (Hippodrome Festival of Silent Cinema), kasmet sukviečiantis margą kino entuziastų, kuratorių ir archyvarų minią.

Apie šį festivalį pirmąsyk išgirdau praėjusių metų rudenį iš vienos jo įkūrėjų, kino kuratorės ir prodiuserės Shonos Thomson: Shona pasakojo apie (beveik) niekam nežinomą Škotijos miestą, atgimusį dėl nebyliojo kino, apie projektą, galėjusį virsti finansine savižudybe, ir archyvo bei tikro garso muzikos sintezę, nušviečiančią kino praeitį visai kitomis spalvomis. Nuo šio susitikimo Bonesas apsistojo mano mintyse kaip kino piligrimystės stotelė, kone mitinė vieta, kryžkelė tarp dabarties ir praeities. Tad ši festivalio apžvalga – tarsi meilės laiškas, paskutinio kovo savaitgalio ir beįsibėgėjančio pavasario įspūdis, parsivežtas iš šiek tiek nerealios, šiek tiek mitologinės vietos.

„Hipodromas“: kino teatras, bingo salė, beveik automobilių stovėjimo aikštelė

Boneso miestelis, kaip ir dauguma Šiaurės Britanijos miestų, buvo neatsiejamas nuo saviškės angliakasybos mitologijos. Kasyklos čia klestėjo nuo XII amžiaus, jas uždarius 1983 metais, Bonesą ištiko klasikinis tokių gyvenviečių likimas: identiteto krizė, stagnacija, depresija, žmonių išsivaikščiojimas. Ištisos kartos turėjo persiorientuoti, surasti naujus pragyvenimo ir identiteto rodiklius.

XX amžiaus pradžią miestelis sutiko pasiekęs klestėjimo zenitą: 1912 metais čia buvo pastatytas pirmasis Škotijos kino teatras – „Hipodromas“ (Hippodrome Cinema)[1]. Jį suprojektavo architektas Matthew Steele’as, įgyvendindamas vietinio kino entuziasto ir pionieriaus Louis Dicksono idėją. Šis pastatas – art deco stiliaus Škotijoje pavyzdys, tarsi išskaptuotas iš akmens, padengtas kupolu ir įsitaisęs pačiame miestelio centre.

Deja, 1975 metais „Hipodromo“ kino teatras buvo paverstas bingo sale – tai daugybės Didžiosios Britanijos senovinių kino teatrų likimas, įsigalėjus televizijai ir šiems nebesutraukiant žiūrovų antplūdžio. 1980 metais bingo salė uždaryta, o „Hipodrome“ tesiveisė vorai ir pelės. Laimei, šio pastato neištiko „Cinema Paradiso“ likimas: grupė entuziastų neleido jo nugriauti ir paversti automobilių stovėjimo aikštele (taip, toks planas iš tiesų egzistavo) ir, gavus finansinės paramos iš Britų kino instituto (BFI) ir vietinės valdžios, 2009 metais duris atvėrė restauruotas „Hipodromo“ kino teatras.

Nebyliojo kino festivalis, imtas rengti 2011 metais, tapo Boneso kultūrinio gyvenimo ašimi. Būtent čia ir riedu paskutinį kovo savaitgalį. Bonesas – ganėtinai lengvai pasiekiamas nuo Edinburgo: sėdame į traukinį, išlipame Linlitgou, autobusu pravažiuojame Marijos Stiuart gimtosios pilies griuvėsius, stūksančius ant ežero kranto, – ir išlipame Bonese. Šeštadienio vakaras, pamažu temsta, akmenyje išskaptuoti miesto pastatai nusidažo saulėlydžio spalvomis. Ieškome maisto ir, pasidavę tradicijų pagundai, valgome fish and chips pakrantėje, netoli didelio rato, simbolizuojančio buvusią Boneso anglių kasyklų didybę. O paskui, įėjus į kino teatrą – festivalio svečiams patiestas raudonas kilimas, – pamačius salės kupolą, papuoštą žvaigždėmis, užgesus šviesoms ir užgrojus muzikai, įvyksta kino stebuklas.

„Nebylusis kinas niekada nebuvo nebylus“

„Kodėl būtent nebylusis kinas, o ne kitokia kino forma?“ – klausiu Alison Strauss, festivalio vadovės ir programos sudarytojos. „Žinojau, kad mums reikėjo unikalaus festivalio tam, kad „Hipodromas“ atsidurtų kino industrijos žemėlapyje ir suburtų ištikimą publiką. Taip pat žinojau, kad mums reikia kažko unikalaus. Tuo metu Škotijoje nebuvo nė vieno nebyliojo kino festivalio, o visoje Jungtinėje Karalystėje jų buvo tik du. Nebylusis kinas tapo tiltu tarp „Hipodromo“ pastato istorijos ir kino, kaip mediumo, paveldo“, – toks Alison atsakymas.

Išties, „Hipodromo“ festivalis sukuria neįtikėtino susitikimo su nebyliuoju kinu progą. Jaučiama daugumos šiuolaikinio kino studijų dvejonė vadinti nebylųjį kiną „nebyliuoju“. Ši terminologija yra šiek tiek aiškesnė anglų kalbos kontekste: nebylusis kinas angliškai vadinamas silent cinema, t. y. „tyliuoju kinu“, pabrėžiant ne tik kalbos, bet ir apskritai jokio garso nebuvimą. Taip, šiuose filmuose garso nėra, tačiau, kaip pabrėžia kino teoretikai Tomas Gunningas, Robertas Allenas, Stephenas Bottomore’as ir kiti, į šiuos filmus reikia žvelgti tuometinių jų rodymo sąlygų kontekste. Nebylūs filmai dažniausiai buvo rodomi pritariant tikro garso muzikai, dažnai – džiazui, juos pristatydavo ir komentuodavo iškalbingi konferansjė, o publika juos žiūrėdama šnekučiuodavosi ir šurmuliuodavo, kino seansui tampant tarsi miestelio turgaus aikšte.

Tad nors šiuose filmuose nebuvo kalbama, tylūs, begarsiai jie tikrai nebuvo. „Hipodromo“ festivalis siūlo panašų susitikimą su šia kino forma: filmai rodomi skambant tikro garso muzikai, dažniausiai sukurtai festivalio užsakymu. Anot Alison, kartais filmas tarsi pasirenka savąjį muzikantą ir tarp jų užsimezga ryšys: įvyksta kino ir muzikos sintezė.

Pirmajame, 2011 metų, festivalyje figūravo nebyliojo kino klasika: F. W. Murnau filmas „Nosferatu“, Charlie Chaplino „Vaikas“, Busterio Keatono, Laurelio ir Hardy komedijos. Laikui bėgant, festivalio programoje gausėjo mažiau žinomų, neseniai atrastų filmų – vienas iš 2016 metų festivalio ryškiausių momentų buvo Lenkijos krautroko supergrupės „Czerwie“ akompanimentas, skirtas vienam iš ankstyvųjų Polos Negri filmų „Manija“, ilgą laiką laikytam prarastu. Šių metų festivalio akcentas – pamirštos, neatrastos nebyliojo kino moterys: Nelly Shipman, Marion Davies, Aleksandra Chochlova, Ruan Lingyu, Helen Holmes ir Lorenza Mazzetti. Bendradarbiaujant su Kinijos archyvarais, surengta diskusija „Moterys Kinijos nebyliajame kine“.

Vienas ryškiausių festivalio atradimų – škotų muzikanto R. M. Hubberto akompanuotas Levo Kulešovo 1926 metų vesternas „Pagal įstatymą“ („По закону“), rodantis Šiaurės Amerikos aukso karštligės psichozę. Editos Nelson vaidmenį atlieka nuostabioji Aleksandra Chochlova, neįtikėtino talento aktorė, režisierė ir rašytoja (nepelnytai įvardijama tik kaip Kulešovo žmona ir mūza), dirbusi su Sergejumi Eizenšteinu ir kitais avangardinio kino grandais.

Apie jos vaidmenį „Pagal įstatymą“ 1927 metais amerikiečių poetė H. D. rašė: „Mergaitė, neįtikėtinai plonų kojų vaikas, puolė ant sniegu ir ledu padengtos žemės, griebėsi jos, tartum bekraujė ir rafinuota Persefonė, prašanti palaidojimo, pabėgimo tolyn nuo žmogiškosios sąmonės… Šios moters gestai yra kampuoti, paukštiški, primenantys paukščių nagus ir skeletus, absoliučiai baisūs.“ Išties, skambant Hubberto gitarai, Chochlovos maniakiškas veidas tapo moralinės krizės, ištikusios trobelėje užstrigusius aukso ieškotojus, simboliu. Jai vis labiau grimztant į paniką, artėjant prie išprotėjimo ribos, mes, kaip publika, panirome į transą. Sunku įsivaizduoti „Pagal įstatymą“ rodomą kitomis aplinkybėmis – retas žiūrovas ištvertų dviejų valandų tamsią melancholiją Amerikos stepėje savo kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Tačiau rodant jį taip, kaip jis buvo sukurtas rodyti, t. y. kino teatre, pritariant tikro garso muzikai, filmas žiūrimas visai kitaip – įvyksta kone transcendentinis, hipnotizuojantis susitikimas su kinu.

Sekmadienio popietę festivalis parodė dar vieną neseniai atrastą brangakmenį – šiais metais Britų kino instituto restauruotą Arthuro Robisono 1929 metų filmą „Įskundėjas“ („The Informer“; 1935 metais Johno Fordo perdirbtas to paties pavadinimo – tik geriau žinomas – kūrinys laimėjo keturis „Oskarus“). „Įskundėjas“ publiką nukėlė į Airijos nepriklausomybės karo laikus, pritariant Günteriui Buchwaldui ir Stephenui Horne’ui, bene geriausiai žinomiems Britanijos ir Vokietijos nebyliojo kino muzikos improvizacijų meistrams. Šis filmas – film noir tipo draugystės, išdavystės ir kaltės istorija be išeities ir be pabėgimo galimybės. Dublinas tampa klaustrofobiniu film noir mikrokosmu, iš kurio neįmanoma išvykti, sidabriniams veikėjų veidams įgaunant kone religines, egzaltuotas konotacijas.

Kalbant apie pamirštas nebyliojo kino moteris, Lya De Putti, šiame filme atliekanti Keitės Foks vaidmenį, Vokietijoje dirbo su tokiais režisieriais kaip F. W. Murnau ir Fritzas Langas, tačiau, jai persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas ir kine įsigalėjus garsui, Putti vengriškas akcentas užkirto kelią sėkmei Holivude. Po nesėkmingo karjeros gaivinimo Brodvėjuje ir kino bandymų Londone Putti atsidūrė sanatorijoje ir, anot liudininkų, elgėsi itin keistai.

Ji mirė 1931 metais, būdama 34-erių, palikusi kelis papuošalus ir apie 800 svarų, ir buvo palaidota Niujorko valstijoje.

Ateities kuratorystė

Ir visgi ši sankirta tarp muzikos ir kino, tarp tylos ir garso, praeities ir dabarties, vykstanti po „Hipodromo“ kino teatro žvaigždėmis, parodo, kad nebylusis kinas vis dar turi vietą šiuolaikinio kino žemėlapyje.

Boneso miestelis, ieškantis savo identiteto po anglių kasyklų uždarymo, įsitraukė į šį festivalį: jo parduotuvių vitrinos kasmet pasipuošia to laikotarpio simbolika; šiemet vietinėje vyninėje prie lango sėdėjo Chaplinas, rankoje laikantis vyno taurę. Ir dabar, vykstant intensyvioms diskusijoms apie kino teatrų ateitį šalia tokių virtualių milžinų kaip „Netflix“ ar „Amazon“, nuostabu matyti, kad šio mažo miestelio kino teatras, daugiausia rodantis nekomercinį kiną, ne tik išgyvena, bet ir gyvena.

Sekmadienio rytą festivalis paskyrė ateities kartoms – vaikai iš vietinių mokyklų susirinko į koncertą ir jame atliko savo parašytą (!) muziką Franko Marshallo, vieno reikšmingiausių Škotijos neprofesionalaus kino kūrėjų, fantasmagoriniams šeimos filmams. Juose – skraidančios žoliapjovės ir vaikai, krečiantys šunybes. Žiūrint į paauglius kompozitorius, entuziastingai kalbančius apie valandų valandas, praleistas Škotijos nacionalinės bibliotekos kino archyve, apima keistas ramybės jausmas – kino publika niekur nedings. Anot Alison, per septynerius gyvavimo metus festivalis tepalietė nebyliojo kino istorijos paviršių ir ateityje jie žvalgysis į šalis, kurių filmai dar nebuvo rodomi „Hipodrome“, – Italiją, Indiją…

Po filmų peržiūrų vaikštau Boneso gatvėmis ir sveikinuosi su praeiviais, nežinia, ar vietiniais, ar iš Edinburgo ir Glazgo suvažiavusiais kino turistais. Nuostabu žinoti, kad kažkur Škotijos šiaurės vakaruose stūkso kino teatras, primenantis planetariumą, ir jame kasmet vyksta susitikimas su nebyliuoju kinu – kuris, nors ir nekalba, tikrai nėra begarsis.