Apie humanitarus, kritinį mąstymą, strateginės reikšmės veiklą ir panašius dalykus

Kvailiausia, ką galima daryti sėdint prie kompiuterio ir kaukšint klavišais, – klausti, ar mokslas reikalingas. Aišku, kad reikalingas! Tai neblogai matyti kiekviename ekrano pikselyje ir justi likusiame silicio, plastmasės, metalų ir dar galas žino ko rinkinyje, dėl kurio tie pikseliai nušvinta vis kitokiomis spalvomis. Štai jie, mokslo vaisiai, – aiškūs, akivaizdūs, apčiuopiami. Be jų populiariojoje sąmonėje joks mokslas – ne mokslas. Patys mįslingiausi mokslai pasidaro geri ir naudingi tuomet, kai ką nors išranda, na, iš bėdos atranda. Net jei tas kažkas yra nelabai suprantamas objektas, pvz., Higgso bozonas.

Tas pat, beje, galioja ir humanitariniams mokslams. Pakanka poros pavyzdžių: kiek senesnio – kai archeologai Dubingiuose surado Radvilų palaikus ir naujesnio – kai istorijos neprofesionalas Berlyne rado Aktą. Daugiau tokio masto žiniasklaidos dėmesio humanitariniams mokslams nepamenu (Alfredas Bumblauskas nesiskaito, jis žiniasklaidoje atlieka visai kitą funkciją, Jūratė Statkutė de Rosales – irgi, nes ji, kaip čia pasakius…).

Bet jei jau taip, tai kam valstybei reikalingi humanitariniai mokslai? – kraipo galvą nieko nesuprantantis mokesčių mokėtojas. Kam visi tie pinigai, kurie jiems skiriami, tie srautai studentų, kurių lavinimą apmoka valstybė, jei viską, kas svarbu, gali surasti neprofesionalai? O ir rasti nebelabai ką liko – nebent Vytauto kapą, na, gal dar jo karūną, kurią lenkai pavogė. A, dar žinovai sako, kad kažkoks Mažvydo giesmynas yra pradingęs – bet kam jo reikia, negi giedosi iš jo per krepšinio rungtynes?

Tai kam Lietuvai reikia humanitarinių mokslų? To, žinoma, geriausia paklausti jos pačios ir tikėtis rasti atsakymus oficialiuose dokumentuose. O pastarieji byloja visai ne apie atradimus, bet apie kur kas menkiau apčiuopiamus dalykus. Štai Mokslo ir studijų įstatymas tarp mokslo principų nurodo bent du taikytinus humanitarams: lituanistikos prioritetą ir mokslo integraciją į valstybės ir visuomenės darnų vystymąsi, o paskui dar paaiškina: „Valstybė teikia lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiantiems esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo ir jos raidos uždavinius, strateginį prioritetą. Mokslo ir studijų institucijos, kiek jos dalyvauja įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis strateginės reikšmės veiklą.“

Paprastai tariant, Lietuvos Respublika mano, kad humanitarinių mokslų tikslas yra stiprinti ją pačią, kitaip mažokai prasmės turi Vyriausybės nutarime vardinamos prioritetinės lituanistikos temos, tokios kaip bendruomeniškumo ir socialinės sąveikos istoriniai ir sinchroniniai tyrimai, elektroninių medijų iššūkiai lietuvių kalbai ir Lietuvos kultūrai, globalizacijos ir Europos integracijos poveikis Lietuvai, krikščionybės įtaka Lietuvos visuomenei ir kultūrai ar modernizacijos procesai Lietuvos visuomenėje nuo Apšvietos iki šių laikų.

O kaip Lietuvos Respublika gali stiprinti save pačią, jei ne ugdydama piliečius, kurių formavimas yra tikroji „strateginės reikšmės veikla“? Bet kaip ugdyti pilietį, jei ne ugdant jo kritinį mąstymą?

Čia stoja ta nejauki akimirka, kai pricitavęs įvairiausių norminių aktų galiausiai paskelbi bene didžiausią banalybę, kurią tarsi bandai pateikti kaip naujieną. Kas apie tai dar negirdėjo, nepakalbėjo ir neparašė? Kokios koncepcijos apie tai neužsiminė? Kokios strategijos to nedeklaravo? Kokios reformos gairės to nesiekė? Bet vis dėlto rizikuosiu tęsti, nes manau, kad viskas gal nėra taip jau paprasta ir nuobodu.

Visų pirma dėl to, kad humanitarinių mokslų gynėjai anglakalbiuose Vakaruose, tokie kaip Čikagos universiteto profesorė Martha Nussbaum, nepaliaudami tvirtina, kad kritinis mąstymas nūnai patiria nuosmukį politiniame diskurse ir praktikoje, o ir apskritai viešajame gyvenime. Taip esą todėl, kad švietimas persiorientavo į profesinių įgūdžių diegimą, užuot ugdęs kritinį mąstymą, gebėjimą peržengti vien lokalias problemas ir matyti pasaulį iš globalios perspektyvos, empatiškai suprasti kitus ir kitokius žmones.

Žinia, ne visos vakarietiškos idėjos sulaukia mūsuose adekvataus atgarsio. Štai, kai kurių viešų ar bent pusiau viešų lietuvių humanitarų manymu, vakariečių pasigendamas demokratinis kritinis mąstymas yra tikrų tikriausia šliaužianti grėsmė. Tai prastai užsimaskavęs kosmopolitizmas, stumiamas diktatoriškai nusiteikusių kairuolių, savo „kritinėmis“ užmačiomis siekiančių sugriauti pačios vakarietiškos kultūros pamatus.

Šiuo požiūriu ir pats kritinis mąstymas yra abejotina sąvoka. Kritinis mąstymas, sako šalies gelbėjimo ideologai, yra beprasmis žodžių junginys, nes arba mąstymas yra kritinis, arba jo apskritai nėra. Bet ką čia reiškia kritinis? Vargu ar ką daugiau nei „atpažįstantis priešų užmačias“. Savikritika ideologams nebūdinga. Kaip, beje, ir juos adoruojantiems sekėjams, kuriuos sociologė Milda Ališauskienė neseniai pavadino jaunaisiais disidentais. Pastarieji nepaneigiamai mąsto, tik jų mąstymui nebūdinga ne tik savikritika, bet ir kritika ta jų guru siūlomąja prasme (nes tų baisių kairuolių jie patys, aiman, dažnai nėra nei matę, nei girdėję, nei skaitę). Būna, deja, būna nekritinis mąstymas, uoliai perimantis ideologinio vado idėjas ir kūrybingai jas plėtojantis naujose situacijose ir kontekstuose. Ir atpažinti tokį mąstymą ne taip jau sunku.

Visgi, kaip liudija minėtos koncepcijos / strategijos / gairės, dažniausiai žmonėms kritinis mąstymas yra suprantamà ir priimtina sąvoka. Kaip ir tarsi savaime suprañtama tai, kad jo reikia, kad jį dera ugdyti ir puoselėti. Visgi keblesnis klausimas – kaip ir kokį?

Nes tų kritinio mąstymo apraiškų yra daug ir įvairių ir jos, ko blogo, populiariajai sąmonei ne visos geros. Kritinis mąstymas, padedantis apsispręsti per rinkimus, už kurią partiją balsuoti, – geras. Kritinis mąstymas, padedantis žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose atpažinti Rusijos propagandą, – net labai geras. O tas, kuris kvestionuoja įprastas tūkstantmetes institucijas – šeimą, valstybę – ar esamą socialinę santvarką, – nelabai geras, o gal net stačiai blogas. Ir visai nepadeda tai, kad kone archetipinė ir neabejotinai sektina intelektualinė Vakarų pasaulio figūra Sokratas, jei tik tikėsime Platonu ir Ksenofontu, savo gyvenamo miesto santvarkos ir papročių anaiptol vienareikšmiškai neliaupsino.

Nors, tiesą sakant, Sokratas čia gal ir ne geriausias pavyzdys, mat šiandieninė kritinio mąstymo koncepcija veikiau jau remiasi ne juo, o gerokai vėlesniais Apšvietos filosofais. O Apšvieta „yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. O žmogus pats kaltas dėl to, jei nesavarankiškumo priežastis yra ne proto stoka, bet stoka pasiryžimo bei drąsos naudotis savo protu kitų nevadovaujamam“, – savo beveik manifeste „Atsakymas į klausimą „Kas yra švietimas“ rašė Immanuelis Kantas. Ir dar pridūrė kovos šūkį „Sapere aude! Turėk drąsos pats naudotis savo protu!“

Apšvieta, sakysite, yra žlugęs intelektinis projektas, siekęs neįmanomų dalykų – racionalaus pasaulio sutvarkymo, mokslinio moralinių problemų sprendimo, prietarų atsisakymo ir t. t., o nuvedęs žinia kur – į Aušvicą (pirma Trečiojo Reicho teritorijoje, o paskui, sakoma, ir Vakarų pasaulio universitetuose).

Tačiau, nepaisant bene visuotinio pasmerkimo ir uolaus Apšvietos idėjų ujimo iš visur, kur tik įmanoma, pamatinis jos idealas – žmogus turi save kurti savo paties pastangomis – išlieka po šiai dienai gyvas ir gyvybingas. Tad ir probleminis klausimas, kurį šiandienai paliko Apšvieta – kaip, kokiomis priemonėmis save kurti, – tebėra neatsakytas ir, sprendžiant iš bandymų į jį atsakyti skaičiaus, aktualus. Kantui, kaip, beje, ir kitiems Apšvietos mąstytojams, atrodo, kad kritinis mąstymas čia turi nemažos reikšmės. Ir fakultetų grumtynėse dėl to, kas tą mąstymą geriausiai ugdo, humanitarai ne vien tradiciškai turi pranašumą. O gal tik turėtų turėti?

Mat kartais paskendę blusinėjimesi po klasikų raštus ir biografijas, ezoterinės terminijos kūrime ir perkūrime, įvairiausio paveldo smulkmeniškų katalogų sudarinėjime ar tiesiog įsijautime į kokios nors minties didybę humanitarai pamiršta, kad nepašvęstiesiems (o jų, beje, yra ne taip jau ir mažai) šie dalykai atrodo tiek nuobodūs, tiek beprasmiai. Vargiai padedantys suprasti pasaulį, kuriame gyvename, dar mažiau – jame gyventi.

Gyvenimo receptų, žinoma, nėra ir kažin ar prasminga tikėtis jų sukūrimo, tačiau šia proga Lietuvos humanitarams visai neprošal būtų prisiminti savo socialinę reikšmę (tą minėtą piliečių ugdymą) ir prisiimti praktinę – kritinio mąstymo ugdymo funkciją. Tai nereiškia tiesiog kelti klausimą, kaip nereikia gyventi, ir smerkti visus iš eilės gyvenimo būdus. Kritinis mąstymas ugdytinas visomis formomis – tiek „priešų demaskavimo“ (ar bent supratimo, kurios pašnekovo ar skaitomo autoriaus nuostatos nesutampa su turimomis ir kokios pasekmės plauktų, jei jos bus priimtos), tiek savikritikos (suvokimo, kas esu ir iš kokių pozicijų kalbu). Pastarasis aspektas yra gal net svarbesnis.

Kitaip tariant, humanitariniai mokslai neturėtų būti indoktrinacijos priemonė, su begaliniu užtikrintumu mokanti besąlygiškai mylėti žemę, tautą, valstybę, vienareikšmiškai didžiuotis esminiais praeities epizodais, patirti rinktines, bet būtinai gilias jausenas, nieko nepaisant siekti vien amžinųjų vertybių. Humanitarinis mokslininkas (skirtingai nei humanitarinis pamokslininkas) klausia ir tiria. Tiria iš tam tikro žiūros taško, iš tam tikros pozicijos ir suvokdamas bei aiškindamas tą poziciją ugdo savo studentų ir kitų skaitytojų ar klausytojų kritinį mąstymą. Tai, mano galva, ir yra humanitarinių mokslų pamatas.

Kai nuskamba žodis mokslas, dažnas humanitaras girdi scientizmas, pozityvizmas ar panašias (nebūtinai pelnytai) keiksmažodžiais virtusias sąvokas. Jam vaidenasi laboratorijos, eksperimentai ir skaičiai, žodžiu, visi tie dalykai, nuo kurių jis ryžtingai nusigręžė pasirinkdamas studijų kryptį. Tačiau jei priimtume žodynų siūlomą minimalistinį apibrėžimą, paaiškėtų, kad mokslas visų pirma yra struktūruota žinojimo sistema. Ir klausimas tik toks: kas humanitarinį žinojimą sistemina ir struktūruoja?

Dar vienas banalus atsakymas: tai daro įvairios teorijos, pasiūlančios sisteminimo kriterijus, žiūros kampą ar atspirties taškus, nuo kurių tą struktūravimą pradėti, klausimus, į kuriuos pirmiausia reikia atsakyti. Turbūt nepasakysiu didelės naujienos teigdamas, kad Lietuvos humanitarų teorinis sąmoningumas – nedidelis. Kitaip tariant, ne taip jau mažai filosofų, filologų ar istorikų, paklausti apie teorines nuostatas, gūžteli pečiais. Išimtys, veikiausiai, fenomenologai ir semiotikai, likusieji (ne visi, bet gana dažnai) geriausiu atveju panirę į teorinį chaosą, blogiausiu – į abejingumą.

Kodėl taip yra – nežinau. Galbūt pirminė priežastis yra ta, kad šiandienių Lietuvos humanitarų vidurinė karta formavosi tuomet, kai jos formuotojai bandė atsikratyti ilgamečio vienos teorijos diktato ir diegė tą pasipriešinimą studentams. Gal tas priešiškumas vienai „teisingai“ teorijai ilgainiui virto įtarumu bet kurios teorijos atžvilgiu. O gal dėl paprasčiausio tingėjimo ir aplaidumo. Gal dėl dar kokių nors priežasčių. Tai ne taip jau svarbu. Svarbiau tai, kad teorinis aplaidumas turi neigiamų pasekmių.

Ne, aš neraginu pasirinkti vienos konkrečios teorijos ir per ją matyti visą sudėtingą pasaulį. Anaiptol! Veikiau priešingai – reikia žinoti apie teoriją kuo daugiau, ypač apie tas, kurios kartais atrodo įtartinos ir atgrasios, raginančios suvokti lyties, socialinės grupės, rasės ar įvairiopo kolonializmo įtaką humanitarų tyrinėjamiems objektams. Bepigu domėtis tuo, kas patinka, bet išmanyti tas teorijas, su kuriomis sunkiausia sutikti, kurioms labiausiai norisi prieštarauti, kurioms paneigti ypač norisi rasti argumentų, yra vienas iš rimčiausių, o kartu ir prasmingiausių iššūkių humanitarams. Nes išsamių teorinių pagrindų turėjimas ir jų platus dėstymas neabejotinai kilsteltų ne vien humanitarinių mokslų kokybę, bet ir jų socialinį poveikį.

Juk teorijos, kaip jau sakiau, užduoda klausimus ir siūlo atsakymus, o kartu ir galimybę nesutikti, ginčytis, argumentuoti, pamatyti save ir pradžioje cituotame įstatyme deklaruotus „tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo ir jos raidos uždavinius“ visai kitoje perspektyvoje.

Gebėjimas klausti, nesutikti ir argumentai ginčytis, trumpiau, kritinis mąstymas juk ir atliepia tiek Apšvietos raginimą naudotis savo protu, tiek valstybės deklaracijas apie strateginius prioritetus. Tai ir yra tas dalykas, kuris humanitarų dėka galėtų atsirasti. Na, ar būti atrandamas ne po žeme arba archyvuose.