ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS

Žinia

Amžinasties orakulai pranašauja lietingą pavasarį,

Šimtmečių aidingi rūpesčiai atsigrįžta iš nematomybės.

Mūsų laikas įamžina mūsų nirtulingas būties giesmes,

Kai prieslenkstyje subręsta netikėtų išsipildymų sėklos.

Miražiškais spinduliais nusišviečia diengalių aistros,

O ešafotas vis tebelaukia didžiojo frankų karaliaus.

Nirštas ir sumaištis apima visą danų karalystę,

Netgi Hamletas nepajėgus pataisyti pūvančios visuomenės.

Atomas paslėptas budi ir laukia pirmosios klasės,

Kada įgalės prakalbinti žmoniją su visais žmogoidais.

 

Skamba fanfaros tiems, kurie jų visai nenori girdėti,

Tikrenybė bando pasislėpti nerūpestingoje patiltėje.

Suvešėjo pakelės varnalėšos, apdulkusios ir tikros,

O vilkė savo irštvyne ir vėlei pabėrė vilkiukų seriją,

Belaukdama iš tolimų kelionių sugrįžtančio vilko tėvo.

Išėjau iš gimtųjų namų, bet kieme palikau žinyną apie kelius,

Kuriuose surašyti visi mano darbai ir žygdarbiai.

Nebespėjau savęs įamžinti nė viena ąžuolo koplytėle.

Toji pirma, liūdėjusi prie vieškelio, išėjo į anapilius.

Laukiu, kad dangaus spalvos niekados nepasikeistų.

 

Tikėjau savąja praeinamybe ir baltuoju kelionės bilietu,

O visas pasaulis tapo nenumaldomų pranešimų vieta,

Kai vienur sprogsta, kitur sugriūva, o trečiur virsta sostai.

Prisikėlimo aikštės nerimą nutvilko nerūpesčio šukės,

O anoje kunigaikštystėje nuskendo princo vaikaitis.

Nobelistas šiais metais neparašė tautai nė vieno eilėraščio,

Prasmego tiltas į bedugnę, o parai pradingo elektra.

Teniso kortuose užfiksuotas keistuoliškas rezultatas.

Suspaudė širdį, nes jai jau jokių žinių nebereikia,

Tiktai hormonai laisvi vaikštinėjo paežerėje.

 

Susipinkliojo minčių chaosas ir pradingo paslaptys,

Praviros durys siuntė telegramas iš anapus.

Šaldytuve apsigyveno biologų sukurtas homunkulas,

Pro paradigmų teisybę išniro Raudonoji knyga,

Beapeliaciškai besitaikstanti surasti savo teisybę.

Pasileido viena kojinės akis ir pravirko jaunamartė,

Pabijojusi kartu su jaunikiu gulti į vestuvinę lovą.

Suskaudo akys, kurios nebeaiškiaregiškai žiūrėjo,

Tikėdamos, kad šviesa – didysis kvantų junginys, –

Šachmatų partijoje radosi pato padėtis.

 

Išsigando sporto komentatoriai, sakydami – nėra teisybės.

Paviršinis stalo lakas įrašinėjo žmonių pašnekas,

O sienpopieriai ėmė kalbėti vakarykščiais žodžiais.

Balastą nešiojasi visos moterys, bet neatsisako antsvorio.

Jo negali panaikinti netgi taurioji britų karalienė.

Laikas spinduliuoja savo išmintingomis svetlyčiomis.

Labirintuose pasiklysta ne dėsniai, o prasmės ir idėjos.

Visi turi pakankamai laiko svetimiems gandams išnešioti,

Bet stoka pasiilgimo ir nusiraminimo dėl savo beprasmybės.

Iš kalno į kalną beprasmiškai kopia pailsę alpinistai.

 

Jie nori nusimesti galbūt savo svorį, galbūt ieško tėvų tako.

Tiktai saulės kelias toks aiškus ir dieviškai žinomas,

Kad dažnas pilietis nebenori apie tai begalvoti.

Kokia skausminga nejautra, tartų vienas kino režisierius,

Koks aukojimas ir nostalgija, jam tuojau atsilieptų kitas.

Praslenka metaforų kadrai ir pasimiršta likimas.

Prie užrakintų durų stoviniuoja tremtiniai ir jų senoliai,

Ieškodami surūdijusios vinies ir dulkino kaklaryšio.

Pasirodo provaizdžiai, bet jie labai greitai išnyksta,

Sukeldami minios šurmulį, sulėtindami Žemės sukimąsi.

 

Juokingai atrodo tie, kurie kasdien juokiasi iš kitų.

Jų pamišimo negali išgydyti jokie dangaus psichiatrai,

Kurių rankose tiek daug vaistų, bet tiek mažai norų.

Baimės akys padidėja, plečiasi vyzdžiai, rausvėja skruostai.

Vėl avarijoje žūva trys, o keturi sudegė gaisro metu.

Du paskendo, o lėktuvas be ekipažo nukrito į džiungles,

Vienas pasikorė, o šešetas pradingo visiškai be žinios.

Pilnametražė vargo ir siaubo statistika niekam nereikalinga,

Kaip chirurgui nereikia gitaros, o gitaristas neturi skalpelio.

Nieko negali padėti arbitražas tiems, kurių jau nebėra.

 

Iš akiduobių išnyra pabaisiškas laimės sindromas,

O Arkties vandenynas prisipildo šaltų sibiriečių ašarų.

Nesidievažink, išminčiau, kad turi vienintelį šansą išlikti,

Kad tavo sidabrinės mintys šiandien kam nors reikalingos.

Beglobiškas pasižadėjimas išduoda nekantros šešėlius,

Kuriais galima geriau pasitikėti negu svetima sąžine.

Sustojo Zaratustra ant kalno ir įsižiūrėjo į saulę,

Jį užplūdo minčių chaosas ir jam susiraukšlėjo kakta.

Savaiminga saviplaka užgrūdina tiktai išrinktuosius,

O teismas visados nori, bet negali pasakyti teisybės.

 

Gyvenimu galima pasitikėti taip, kaip pasitikima meilės žodžiu.

Aiškiaregystės dienos jau praėjo, nes jose buvo maža tiesos,

Kuri galėtų suprasti pasaulį ar patikrinti laiko pulsą.

Mąžta ir mąžta žiniuonių arsenalas, vis patuštėjantis,

Svyra žilvičio šakos ir jos liečia skaidruolį vandenį.

Nuo baltų chrizantemų lapkričio pirmąją darosi šviesiau.

Prievartos ugnys vis degina herojų ir boružių likimus.

Suskausta pirmapradis balsas, netikėtai išmiršta kartos,

Kurios norėjo gyventi žemės amžinybėje ir amžinybės žemėje,

Visa sugriauna laikas, tiktai erdvės jam pabando pasipriešinti.

 

Nebesikartoja litanijų geismas nei odžių ištarmių maldos,

Išaukštintoji Sapfo pasako pačius teisingiausius žodžius.

Pirmoji moterie, kodėl suklupai ties amžiaus altoriumi,

Kodėl neišlaisvinai savo sąžinės iš senų eunuchų rankų,

Kodėl nenorėjai patirti pavasario gaivalingojo vėjo gūsių.

Reikia tuojau atsikvėpti, nes sąmonė nebesutalpina žinių,

Kurios vis trykšta šaltiniais, vakarykščia apnuodytais,

Išvaduoki, žmonija, mane nuo manęs paties nors šią minutėlę.

Gerumo bangos užlieja žemes ir prasideda choralinis giedojimas,

Taip gali pasibaigti ne tiktai žvakės liepsna, bet ir mintis.

  

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.