Totalitarizmo randai: kai Jono Basanavičiaus atminimas tampa balvonu
Istorinė atmintis yra viena iš tų šalies ir tautos tapatumo dalių, kurių svarbos beveik nebėra tikslo kvestionuoti. Todėl, likus mažiau nei metams iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, verta pažvelgti, kur esame ir kokią tolesnę kryptį sau nustatysime, minėdami šią Lietuvai svarbią sukaktį.
Artėjant jubiliejui į paviršių kyla dabartinę kokybinę istorinės atminties išsaugojimo padėtį iliustruojantys pavyzdžiai. Naujausias – neseniai paskelbta dr. Jono Basanavičiaus atminimui skirta skulptūra laimėtoja. Kadangi skulptūra yra meno sritis, o atminimo įamžinimas kaip reiškinys savaime nukreiptas į visuomenę, čia neapsieinama be svarstymų, ką menas (ne)suteikia visuomenei. Žvelgiant į meno raidą, nesunku pastebėti, kad kiekvieną laikotarpį lydi tam tikros specifinės meno raiškos formos ir tendencijos. Kad suprastume tas tendencijas ir meno raiškos formų reikšmę, paprasčiausia pažvelgti į konkrečius atvejus. Kadangi šiandieninė moderni Lietuva orientuojasi į Vakarų kultūrą, patiems save įvertinti labiausiai tinka lyderiaujančių Vakarų šalių pavyzdžiai.
Vieni žymiausių šio amžiaus memorialinių paminklų yra Rugsėjo 11-osios aukų atminimui skirti memorialai buvusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių dvynių vietoje ir šalia Pentagono. Nors vizualiai tiek forma, tiek masteliu skirtingi, juos sieja esminiai šiuolaikinių paminklų, miesto erdvių ir objektų bruožai. Šiandien beveik neįmanoma įsivaizduoti sėkmingo projekto, kuris nebūtų konceptualus, skatinantis žmonių interakciją ir intelektualiai stimuliuojantis.
Nacionalinis Rugsėjo 11-osios memorialas Niujorke
Nieko keisto, kad minėtais atvejais JAV nepastatė nei nežinomo kario kapo, nei nežinomo piliečio statulos ar tiesiog sugriautų pastatų replikos. Banalios praėjusio amžiaus realizmo persmelktos idėjos net nebuvo svarstomos. Priešingai, nueita iki pačių radikaliausių ir abstrakčiausių idėjų, ieškant tinkamos ir tiksliai atspindinčios šiandieninį žmonių mąstymą, pasaulėjautą. Ieškota to, kas šiuolaikiniam žmogui būtų aktualu, įdomu ir suprantama. Tokių formų paieškos nėra lengvos, tam reikia talentingiausių menininkų, architektų ir inžinierių idėjų ir bendro darbo. Rezultatas – buvusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių dvynių pamatuose įrengti dydžiu stulbinantys fontanai ir skvere šalia Pentagono pastatyti stilizuoti suoliukai su tekančiu po jais vandeniu. Jie skirti kiekvienam žuvusiam atminti ir artimiesiems, draugams bei kolegoms sukurti erdvę, kurioje tvyrotų ramybė ir susitelkimas, prisimenant aukas. Abiem atvejais pasitelkiamas kontekstas ir aplinkinė erdvė, sukuriamas stiprus monumentalumo įspūdis, skatinantis žmones užsibūti šiose įsimintinose vietose. Formų ir konteksto, vandens panaudojimo simboliškumą ir konceptualumą šiais atvejais būtų galima ilgai analizuoti, tačiau vien jausmas, apimantis matant šiuos kūrinius, dvejonių dėl jų kokybės sukelia nedaugeliui.
Nacionalinis Rugsėjo 11-osios memorialas Pentagone
Kitas iliustratyvus istorinės atminties įamžinimo pavyzdys, atskleidžiantis meno funkciją, yra Holokausto aukų memorialas Berlyne. Neseniai jis patraukė vieno menininko dėmesį, o jo perdirbtos ir realiame istoriniame kontekste įkomponuotos nepagarbios žmonių asmenukės ir nuotraukos šalia paminklo staiga paplito internete, visiems primindamos tikrąją jo prasmę. Atidžiau pažvelgus į šį atvejį, priešingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, akibrokštas veda ne prie išvados, kad meno objektas buvo klaidinantis ar klaidingai suprastas, o prie to, kad skulptūros atliko savo funkciją, aktualizuodamos temą, praėjus net keliems dešimtmečiams. Visa tai dėl universalios, minimalistinės, o kartu ir interaktyvios paminklo formos. Kiekvienas meno kūrinys yra sudėtingas tekstas atviru kodu, kurį galima interpretuoti įvairiapusiškai, tačiau šis pavyzdys tik rodo, kad klaidingos interpretacijos išryškina ne meno kūrinio klaidingumą per se, bet jo funkcijos universalumą, o ši (nekalbant apie akivaizdžią estetinę meno funkciją) visuomet lieka ta pati – aktualizuoti ir spręsti tam tikrą temą, klausimą ar idėją.
Grįždami prie J. Basanavičiaus skulptūros, prieš tai pažvelkime, kaip aptartų pasaulinių pavyzdžių kontekste iki šiol tvarkėmės mes. Čia neapsieisime nepaminėję ir Žaliojo tilto skulptūrų. Skulptūras nukėlėme, nes jos – anoks menas? Banalios, skurdžios savo raiškos forma, dirbtinai primestos okupantų? Paradoksalu tai, kad Žaliojo tilto skulptūrų ryžtingas nukėlimas (čia nekvestionuoju propagandos galimybių ir iš Rytų kylančių grėsmių, kurios egzistuoja jas palikus) dažnai grindžiamas tuo, kad jos nėra kultūra nei turi meninės vertės. Tačiau dažnai aptinkamas kultūros apibrėžimas suponuoja, kad kultūra yra istoriškai perduodama simbolių, reikšmių ir normų sistema. Dar plačiau kultūra gali būti apibrėžiama ir kaip žinių, patirčių, įsitikinimų, vertybių, požiūrių, reikšmių, hierarchijos, religijos, laiko sampratos, vaidmenų, erdvinių santykių, visatos suvokimo ir materialių objektų rinkinys, tam tikros žmonių grupės įgytas ir perduodamas per kartas. Taigi totalitarizmas, kaip ir bet kuri kita kultūra, turi tiek savo politinei santvarkai, tiek meno raiškai būdingus bruožus. Vadovaujantis bet kokiu kultūros apibrėžimu reikia pripažinti, kad totalitarizmas yra viena iš pasaulyje egzistuojančių kultūros formų ir jis, mūsų nelaimei, yra neatsiejamas nuo mūsų valstybės istorijos, nukeltų skulptūrų ir mūsų dabartinės tapatybės.
Tačiau nors buvo sunaikintas kultūros paveldo objektas, atspindintis XX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje dominavusią totalitaristinę kultūrą (savą ar svetimą, bet kultūrą), ir meno panaudojimo ideologijos tikslams pavyzdys, toliau vadovaukimės populiaria logika. Sakykim, šiandieninei mūsų sąmonei Žaliojo tilto skulptūros pačios savaime neturi jokios meninės vertės ir yra viso labo ant pjedestalų užkelti stabai, todėl iš mūsų laisvos ir modernios Lietuvos jas reikia mesti lauk taip, kaip į Grūto parką išmetėme Leniną ir Staliną. Prisiminkime laimėjusios J. Basanavičiaus skulptūros nuotrauką ir suraskime bent 5 esminius skirtumus tarp jos ir Žaliojo tilto balvonų. Įdėmiai įsižiūrėkime… Nebeieškokime jokių koncepcinių, raiškos ar simbolinių skirtumų – jų nėra. Būsimoji J. Basanavičiaus skulptūra yra labai mėgstama ir suprantama sovietmečio traumuotos sąmonės ir visuomenės – mūsų pačių (turint galvoje, kaip šiuo projektu didžiuojasi kai kurie politikai). Tačiau realybė kartoka – ši skulptūra neskatina mąstyti, jos nereikia interpretuoti – ji rodo ir atvaizduoja, primeta ir aukština. Lygiai taip kaip veikė totalitaristiniai paminklai-stabai. Taip stebėtojo sąmonę ji paverčia apatiška, paklūstančia primetamam mąstymui ir tampa iki skausmo homogenizuojančiu opijumi, kuris užkerta kelią laisvai mąstančios ir tobulėjančios visuomenės raidai. Paprastai tariant, užkerta kelią laisvam mąstymui. Ji tik puikiai iliustruoja, kaip totalitarizmo išprievartauta sąmonė, tebekamuojama praeities luošinimo randų, kuria naujus stabus, pasitelkdama prievartautojo išmokytus metodus ir formas: sunaikindama vienos kultūros (net jei tai ir totalitarizmas!) objektus ir pakeisdama juos savais. Prisiminkime tokius objektus kaip Aušvico koncentracijos stovykla, kurios, savaime suprantama, niekam nešauna į galvą sunaikinti. Lygiai taip kaip iki galo nebuvo demontuota ir Berlyno siena. Taip yra todėl, kad moderni ir laisva visuomenė elgiasi priešingai – ji nebijo skatinti atviros diskusijos, jai nereikia nurodinėti, atvaizduoti ir aukštinti. Laisva visuomenė skatina įvairius požiūrius ir neslepia savo praeities – geros ir blogos. Todėl natūralu, kad modernioje ir laisvoje visuomenėje būtų suprantama ir Žaliojo tilto skulptūrų išsaugojimo svarba bei vertė. Tokioje visuomenėje būtų racionalu, pavyzdžiui, tris iš jų perkelti į muziejus, o vieną palikti jos natūralioje erdvėje, apsuptą naujų šiandieninės Lietuvos talentų sukurtų skulptūrų, kurios parodytų mūsų valstybės istoriją, pažangą ir per amžius išliekančios tautos stiprybę, nebijant praeities šešėlių.
Pamiršti meno paskirtį, svarstant tokius projektus kaip J. Basanavičiaus atminimo įamžinimas, iš esmės yra ydinga. Sunku patikėti, kad šiandien Lietuvoje nėra nė vieno skulptoriaus, architekto ar tiesiog menininko, kuris sugebėtų pateikti konceptualią paminklo viziją, nutolstančią nuo totalitarizmo įbruktų realistinių stabų aikštėse garbinimo. O juk būtų galima rekonstruoti pačią aikštę, pritaikant ją miestiečių poreikiams, gyvenimo būdui ir laiko leidimui. Jos centre po stiklu įrengti nuolat tekantį, šviečiantį ir neužšąlantį šaltinį. Sukurti tokį objektą, kuris suteiktų galimybę žmonių interakcijai, prie kurio kiekvienas pilietis galėtų ateiti ir prisiminti tai, ką Lietuvai suteikė J. Basanavičius – neišblėstančią laisvos Lietuvos valstybės idėją ir mūsų visų gyvybės šaltinį. Tai tik viena spontaniška idėja, kylanti pažvelgus į pasaulinius pavyzdžius. Ji ne pati geriausia ar originaliausia, tačiau savo principu skatinanti užduoti klausimus, mąstyti ir interpretuoti. Viena garsiausių pasaulyje grafikos dizainerių Paula Scher yra pasakiusi: „Aš nekuriu dizaino tam, kad atsakyčiau į klausimus. Kuriu jį tam, kad juos užduočiau.“
Tokie nebrandūs ir greitus politinio populiarumo taškus susikrauti padedantys veiksmai kaip J. Basanavičiaus paminklo statybos yra žalingi mums visiems. Šiandien dirbtinai siekiame paminklą pastatyti būtent šimtmečio proga, nepaisydami tokio monumento reikšmingumo ir įtakos visuomenei. Greita produkcija ir vartotojiškumas šiuo atveju iškreipia mūsų suvokimą, ką reiškia atminimo įamžinimas ir kokį vaidmenį atlieka menas bei kokių intelektualinių resursų jis reikalauja. Tai juk ne dar vieno atviruko pagaminimas jubiliejaus proga, po ko jis iškart būtų padedamas į stalčių. Turime savęs paklausti, kas būtų buvę, jei ir J. Basanavičius būtų veikęs ir vadovavęsis tokia pat logika. Tikriausiai laisvos Lietuvos dabar nebūtų buvę. Ne jubiliejų proga ar gražiais skaičiais kuriame savo valstybę, ne sąmonės prievarta, o ryžtu ir drąsa veikti tinkamu laiku ir tik tinkama forma – ne veltui ir pirmas bandymas skelbti atkuriamą valstybę dar 1917 metais buvo persvarstytas, kol kitų metų vasario 16-ąją deklaracijoje skambėjo aiški vizija: „Lietuvos Taryba […] skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Ar sugebėsime pastebėti šiuos simbolinius ženklus ir pasinaudosime jais, išvengdami klaidos įamžinant tautos patriarcho atminimą? O galbūt šią klaidą mums pavyks ištaisyti įprasminant Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo simbolius, pasitelkiant kur kas turtingesnes ir prasmingesnes raiškos formas? O gal ir vėl įkliūsime į sau patiems paspęstus spąstus?
Tenepritrūksta mums drąsos būti laisviems.
