Moterų dailė

Didįjį penktadienį Nacionalinėje dailės galerijoje kaip niekada gausu žmonių, atidaromos dvi parodos, atėję paskiausiai nebetelpa, grūdasi prieangyje – ten girdisi tik pavieniai parodų kuratorių kalbų žodžiai, nors yra VIP zona, ją sergsti rūsčiaveidžiai darbuotojai – pro juodų kaspinų užkardas prasibrovę paprasti mirtingieji, sugrąžinti atgal, į aidinčią fojė skaistyklą, vaidina, kad jiems nė kiek nesvarbu, kas vyksta salėje: „kalbos visada tokios nuobodžios“, – sako. Kreivom visažinėm šypsenom keičiasi meno ir menotyros grandai, blaškosi pavėlavusieji, kūdikius mėgina užmigdyti jauni tėvai.

„Moterų dailė, moterų dailė“, – desperatiškai man po nosim mojuoja paprastu languotu popierėliu senyvo amžiaus vyriškis – suprask, turiu nurodyti, kur eiti, „neleidžia dar, neleidžia“, – sakau jam į ausį garsiai, aiškiai artikuliuodama žodžius, nors iš salės jau sklinda kanklių ir būgnelių transo ritmai, kas ten vyksta – gali tik nuspėti, o juk kartais vaizduotis daug smagiau, nei stebėti nuogą realybę, nors joje irgi būta įdomybių – akibrokštų: per oficialią dalį važinėjo Banifaciaus-Ievos portatyvinis batelis, stileivos kraipė galvas – gražus, tiktų prie madon grįžusių kliošų. Jau vėliau, skleisdamas aukštų dažnių čiepimą, nepakeliamą ne tik neurotikams, bet ir sąlygiškai sveikiems lankytojams, slankiojantiems pasieniais klaustrofobiškoje belangėje, kur stendai ir ekspozicijų stalai buvo sustatyti šizoidiniais kampais, kėlė patį tikriausią nerimą; ne vienas sutiktas pripažino, kad norėjo iš ten sprukti, bet kentėjo iki paskutinio – toks meno efektas, kaip skelbia jo kūrėjai, privalo būti, vadinasi, viskas gerai, vadinasi, menas daro mums poveikį. 

Karla Gruodis. Prarastas vainikas. 1995. Autorės nuotrauka

Panašų kaip važiuojant tamsia dėže – neįgaliųjų liftu, „spauskite mygtuką ir laikykite jį paspaudę“, – imperatyviai nurodo salės darbuotoja. Keliamės su draugės kūdikiu vežimėlyje, vėliau ji pamaitina jį tuščioje ir aidinčioje tarpukario dailės salėje – mus abejingai stebi aktuose sustingusios amazoniškos gražuolės, tiriamai stebeilija Ušinsko gracijos, viena jų apglėbusi amžinai nėščią pilvą, – nufotografuoju, nors ženklai fotografuoti draudžia, bet per atidarymą darbuotojos atlaidžios, tik mandagiai įspėja, kai fotografuodamasi prie eksponato netyčia užkliudau jo kampą. Ciklamenų spalva, matyt, – šio sezono spalva, jiems neatsispyrė ką tik nužydėjęs „Kino pavasaris“, dabar pražydo NDG sienos – tikras ciklamenų pavasaris asmenukių aistrūnams.

„Prisisiūkite jį siūlu“, – netikėtai sako man priėjusi nepažįstama moteris, besdama pirštu į sagę mano švarko atlape: pirkau ją prieš metus Kaziuko mugėje, iš antikvarų, rinkausi iš dviejų drugių, o išsirinkau klouną.