Miniatiūros

Kalnuose

Lėktuvas kyla, skrodžia pilką debesį – viršuje saulė, o dukra klausia, ar debesys tiek tvirti, kad ant jų galėtų sėdėti Dievas, ir rodo baltus putėsius meškiui: skrenda pirmą kartą gyvenime. Kai leidžiamės, kartu leidžiasi ir sutemos, pilnatis tapybiškai plėšia iš tamsos Alpes, gerai, serpantinuose sustoti per daug pavojinga – o taip norėtum pasiglemžtą vaizdą paversti į išmaniojo paveikslėlį (žuvo turistė, fotografuodama pilnatį, – ko ne epitafija kvailybei).

Slidinėjimo kaimelis panašus į kitus slidinėjimo kaimelius, bet čia pirmiausia pamatai ją – lapę – tos pačios pilnaties užlietoje, dar sniegu padengtoje pievoje. Kvieti taip, kaip esi pripratus kalbinti kates – švelniai caksėdama liežuviu: stabteli, kelias sekundes žiūri ir nubidzena savo reikalais. Panašiai prieš keletą metų matei baltą triušį: straksėjo sau mažo žiemos kurortėlio gatvėmis, laviruodamas tarp pedantiškų austrų tvartų su mūkiančiomis karvėmis.

Ryte rengiesi kaip į karą: spraudi kūną į elastinius termoapvalkus, segiesi šalmą, kojas kaustai į ateivių panašiais batais – su jais visi žirglioja, lyg būtų mėnulyje, nerangūs, bejėgiai, keldami didžiausią triukšmą, nešdami rankose slidžių ietis – apranga ryški, dabinta karo spalvom, veidai dengti poliarizuoto stiklo kaukėm. Visa ši kariauna grūdasi į autobusą, senas vairuotojas italas šypsosi – jo gyvenime niekas nesikeičia metų metais, tik rotuojasi kariaunos kadetai, pasirengę kalnų šturmui. Į autobusą lipa vietinės saulės nugairintais tamsiais veidais, žymėtais įžambiom burnos raukšlėm: paplepėti, pasidalinti naujienomis ir energinga kapota šnekta praskiesti įvairiakalbį klegesį.

Ant kalno vokiečiai reicho intonacijom drausmina vaikus, instruktoriai dainuoja sole mio, mirksi merginoms ir, žvitriai čiupdami glėbin, linksmina savo žliumbiančius mokytinius, o atvykstantys autobusai ir mašinos išspjauna vis naują kariauną, kuri atkakliai kyla į baltą, akinantį aukštį: ropščiasi į kosminius keltuvų burbulus, skrieja dangaus krėsluose, šturmuoja apžergę metalinius strypus.

Kalnai abejingai tai stebi, atlaidžiai spingso saulėje, tarsi ta absoliučiai žmogiška ir paika nirtis jiems būtų nė motais. O kartais užleidžia netikėtas pūgas, apsiskleidžia lipniais rūkais, kai per rankos atstumą nieko nebematai, ar klastingai padengia sniegą ledu – ir kariauna virsta skaudžiai pralaimėdama. Nuilsę, be jėgų, pakalnių smuklėse kerta riebius mėsgalius, ryja troškinius, geria alų, romą, arbatą, pastarąją irgi su alkoholiu, čia pat pragaro ritmais plyšauja didžėjai, ritmingais klubų judesiais kviečiantys švęsti gyvenimą.

●

Tėvas kantriai drąsina verkiančią dukrą – kol trapus siluetas patikliai nuseka aukštą ir tvirtą, o tavo pačios kartotė – sūnus, jauti, čiuožia įkandin – kalnas toks status, net pykina, o reikia leistis siauru, apledijusiu koridorium.

Stabteli, nesi tikra, ar jis sugebės. „Čiuožiam, mama“, – sako.

Ir tave aplenkia.

Sekmadienio fragmentas

Įėjusi pro Aštriuosius vartus, atgalia ranka numestų išmaldos valkatai be rankų, atsisuktų persižegnoti, besigaubdama skara, įeitų į Šventosios Dvasios vienuolyną, prie cerkvės durų žegnotųsi tris kartus, kaskart nusilenkdama, dar tiek pat – įėjusi, pirktų dvi plonas vaško žvakes po dvidešimt centų, vieną uždegtų ant panichidos stalo, kitą – šalia kankinių sarkofago, juos kažkas vis perrengia, pagal kanoną parinkdamas samanų, juodą, tamsių lelijų ar purpurinį rūbą, tik kurpaitės vis tos pačios – juodo aksomo, apkraštuotos baltais nėriniais, persiūtos sidabriniu siūlu, per stiklą sopulingai bučiuojamos, – po bučinį į kiekvieną, užbaigiant paskutine, keistai išsukta, ant stiklo liekant blausioms žymėms – riebalų, seilių, ašarų.

Sodų gatvėje, aplenkusi cigarečių dūmuose skendintį hipsterių barą, smuktų kieman, praeitų pro apleistos sinagogos apsidę, išnirtų Gėlių gatvėje, kurioje niekada nebuvo gėlių, kiek paėjėjusi sutiktų darbo plaštakę – išsigašinusią, baltų plaukų peruku, einančią lėtu, kiek siūbuojančiu žingsniu, rodos, vien tam, kad išverstos kaip du nuogi kūdikiai viena į kitą švelniai pliumpsėtų dvi baltos krūtys, į kurias žiūrėtų, kol ji praplauktų didinga kaip milžiniškas laivas, apdovanodama paniekos kupinu žvilgsniu, tada – dar tolyn gatve, kol prie pat autobusų stoties slidžiu, apledijusiu taku pasiektų laukymę, kurios pačiame vidury barkšotų apleisti griuvėsiai, priteršti čia dozės susileisti ateinančių narkomanų, apipaišyti makabriškais grafičiais ir apaugę krūmais ir iš kažkur pasisėjusiais žagreniais, vasarą išstypinančiais savo ilgus raudonus žiedus.

Laukymės centre balandžius lesintų senė, sugrubusiais, artrito išsukiotais pirštais žertų kruopas tiesiog į jų būrį, atgalia ranka vis pasitaisydama smunkančią ant akių skarą, sukryžiuotais galais surištą ant kumpos nugaros, ji neišsitiestų, nepakeltų į ją akių, tik žertų, ir pabaidytas pulkas staiga pakiltų virš galvų, uždengdamas saulę, – tai truktų tik keletą sekundžių, po to dangus vėl prašviesėtų, pilkas debesis nusileistų už kelių žingsnių, ir nueidama nematytų, kaip senė, kažką murmėdama, vėl užsimoja pilna grūdų sauja.