Kaip pajausti save senstant

Urbanistinės klajonės aprašytos gausiai, nors moterų bastymasis sunkiai išsitenka literatūros kanone. Bene vienintelė išimtis – rytinis ponios Delovėj pasivaikščiojimas, bet turbūt negalėčiau labiau nuo jos skirtis ar būti mažiau poetiška. Nepažinčiau savęs einančios didmiesčio nakties šviesoje: bluzonas su kapišonu, užtrauktu ant galvos, vyriška striukė nuo lietaus, beveik siekianti kelius, tamprės ir krepšys su sporto apranga – galbūt aš pati savęs bijočiau sutikusi gatvėj, savo veido, belyčio ir tamsaus. Bet niekas čia mane pamatęs nepereis į kitą gatvės pusę, nes čia visi su kapišonais ir veidais, pasislėpusiais šešėliuose.

Dieną žmonės atpažįstami ir aš pati sau labai aiški, matau savo jauną veidą praeidama pro parduotuvių vitrinas. Bet dabar, tamsoje, mano veidas gali būti bet koks – senas ir neatpažįstamas net man pačiai. Šiąnakt, gilioj tamsoj, aš staiga suvokiu, kokia iš tiesų esu pavargusi, koks išsekęs mano kūnas, raumenys trukčioja, atrodo, jaučiu save senstant. Ir čia, dabar, tarp pavienių mašinų garsų ir muzikos aido iš laiptinių, mane, jauną moterį, einančią tamsia gatve, užlieja lyg karštinė – akimirksniu – savo jaunystės suvokimas ir dėkingumas už ją.

●

Šiemet sukanka penkiasdešimt metų nuo legendinės poezijos antologijos „Mersio garsas“ (The Mersey Sound) išleidimo 1967 metais. Bitlų Liverpulio laikai, septintasis dešimtmetis, pokario karta pilna optimizmo ir energijos, pavargusi nuo dulkėtos poezijos tomų, nuo senų garsų. Laivai į industrinį prekybos miestą šiaurės Anglijoje atplukdė išsilaisvinimo aidus iš Amerikos. Rogeris McGoughas, Brianas Pattenas ir Adrianas Henri sudėjo savo poeziją į 128 puslapius, jų parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių – tai vienas sėkmingiausių visų laikų poezijos rinkinių Jungtinėje Karalystėje ir turbūt visame pasaulyje.

Senus Tennysono ir Coleridge’o tomus pakeitė poezijos skaitymai tamsiuose uostamiesčio baruose, kur grindys limpa nuo išlieto alaus. Antologija buvo revoliucija, įkvėpta Amerikos bytnikų: pagaliau poezija kalbėjo visiems suprantama kalba, nežiūrėjo į uosto darbininkus ir statybininkus iš aukšto, nemetė ant jų moralinio autoriteto šešėlio. McGoughas, Pattenas ir Henri demokratizavo poeziją ir antologijos realizmas ne vieną moksleivių kartą paskatino paimti poezijos knygą į rankas – pirmąsyk gyvenime. Autoriams nerūpėjo, kad snobai šnairavo į šmaikščią ir smagią poeziją, jie norėjo pakeisti poezijos tikslą – ji turėjo būti bendruomenės dalis ir jos atvaizdas, o ne moralinis ar intelektualinis pratimas.

Ne tik kalba, atpažįstami vaizdiniai, bet ir pati poezija kasdienė: eilėraščiai tarp eilučių braižo Liverpulio, kur poetai gyveno, kur tuo metu klestėjo eksperimentinis menas, nauji muzikos ritmai ir hepeningai, gatvių žemėlapį, atpažįstamą jo gyventojams. Antologijoje daug meilės, bet ji praskiesta kasdienybės ironija ir absurdu, sudūlėjusios tradicijos pašiepimu ir darbininkų kasdienybės melancholija. Ir visgi eilėraščiuose yra daug liūdesio, lengvo kartėlio, sumišusio su uosto purvu ir prakaitu. Visi trys poetai fiksuoja besikeičiančią Liverpulio kasdienybę, išsikerojusius pokario biurų ir butų kompleksus, įsibėgėjusią komercializaciją ir urbanistinį betoninį liūdesį, vakarieniaujant po vieną, valgant atšalusią keptą žuvį su bulvytėmis ir suvokiant savo jaunatviškos energijos trapumą.

●

Einu namo ilgiausiu maršrutu, pro tamsias upes bei apleistas gamyklas ir prisimenu Roberto McGougho eilėraštį „Leisk man mirti jauno žmogaus mirtim“, neseniai skaitytą „Mersio garse“:

Leisk man mirti jauno žmogaus mirtim

ne švaria ir tarp

paklodžių šventinto vandens mirtim

ne žymių-paskutinių-žodžių

taikia uždususia mirtim*

Šiąnakt, tamsoj, tarp jaunų tyliai pakampėse stoviniuojančių ar mašinose, vibruojančiose nuo muzikos viduje, laukiančių vyrų, tarp tolimų šaižių moteriškų riksmų ir pavienių vyresnių praeivių aš irgi nenoriu mirti seno žmogaus mirtimi. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas tampa įvykiu savaime, mano visas dėmesys sutelktas į vos virpančią nosį ir besikilnojančią krūtinę, lyg tarp tų atodūsių egzistuotų jaunystė. Bet iš tiesų kiekvienas atodūsis – tai laiko matas, kiek man liko, kiek jau turiu to laiko sukaupusi.

Senatvė, kaip ir vienatvė, ypač urbanistiniame kontekste, yra kažkiek gėdinga. Ji išstumta iš viešumos, jauni žmonės dažnai nepastebi pensininkų, nebent šie per lėtai eina šaligatviais arba užstoja taką autobuse. O ir apie pačią senatvę kalba tik seniai ir dažniausiai kalba kitiems seniams. Jaunus, kalbančius apie senėjimą, lydi stigma ir pašaipa: arba jie nieko neišmano, arba tiesiog neturi teisės apie tai kalbėti. Mes apie senatvę dažniausiai kalbam tik live fast, die young*** kontekste, norėdami išstumti senatvę ir jos neįgalumą iš savo gyvenimo, verčiau gyventi iki kokių trisdešimt septynerių ir mirti perdozavus kokosų pieno Tailande. Bet dažniausiai tie norai ištrinti senatvę iš gyvenimo pasibaigia dvigubu pralaimėjimu – nei gyvenam taip greit, kaip norėtųsi, nei mirštam jauni.

Viktor Pivovarov. Popierinis maišelis su vyšniomis. 2004

Pastaruosius dešimt metų pradėjau ne tik įgyti tam tikrą istorinę nuovoką, bet netgi fiziškai patirti laiką. Iš pradžių atrodė, kad mano visą likusį gyvenimą nulems sprendimai, padaryti dabar, kai man aštuoniolika ar dvidešimt, ar dvidešimt penkeri. Ir tai tik iš dalies tiesa: tie sprendimai svarbūs, bet tai tik dalis žmogiškosios patirties. Kasdieniai sprendimai neturi lydėti į sėkmę – jie turi mane paruošti senatvei, viskas iki tol yra paruošiamoji mokykla, nulinė klasė.

Greičiausiai dar nepradėsiu kaupti pensijai, neužstrigsiu laike – bet neketinu ir mirti baltų paklodžių mirtimi. Aš tik noriu sutikti senatvę ne kaip jaunystės pabaigą, bet kaip tikrojo gyvenimo etapą. Senatvė turi būti reabilituota kaip išbandymas ir iššūkis, o ne liūdnas ir lėtas galavimasis, ji turi būti grąžinta gyvenimui kaip esminė dalis.

Ir todėl dabar, vaikščiodama tamsoje, galvoju apie tai, kokia mirtimi norėčiau mirti, kokiu žmogumi norėčiau mirti ir kaip ten nusigauti. Galvoju, kaip man išgyventi visas tas istorijas, kurias norėčiau pasakoti, kai būsiu sena, surasti tuos žmones, su kuriais norėsiu gerti arbatą prie židinio ar leisti laiką senelių namuose. Galvoju, kaip man užsigrūdinti dabar, kaip išmokti nebijoti glembančios odos ant kaklo ir šlakų veide, jei apskritai įmanoma pasiruošti tokioms patirtims kaip invalidumas ar senatvinė demencija. Tokiomis akimirkomis esu smėlio grūdas, užstrigęs laikrodžio viduryje, ties susiaurėjimu: aš laiko bėgsme, jaučiu jį gerai, bet tuo pat metu jis sustojęs ir aš turiu tik dalį sekundės apsidairyti ir suvokti save tame laike.

Kai man 73

ir turiu pastovų gerą auglį

tegul mane nuskina paryčiais

ryškiai raudonas sportinis automobilis

man grįžtant namo

iš naktinio vakarėlio

Leisk man gyventi jauno žmogaus senatve, leisk man senti, kol dar mano atvaizdas veidrodyje nesikeičia – live slow, die old***.

●

Grįžusi namo atsiverčiu „Mersio garsą“ ir skaitau Briano Patteno eilėraštį „Ateik į miestą, Mode“, atsakymą į Tennysono „Ateik į sodą, Mode“. Dažnai nedrįstu tapatintis su lyriniais herojais, lyg tai būtų per daug arogantiška, nesinori susireikšminti, bet dabar negaliu susilaikyti – jaučiuosi labai panaši į Modę, sugrįžusią ar net nenuėjusią į tą sodą ir dabar sėdinčią mieste. Dienos nuskinamos per greitai ir tos akimirkos, einant ar beveik bėgant didmiesčio tamsoje, kai jauti tik savo kvėpavimą, yra retos ir hiperrealios, lyg stebėtum save iš šalies, pravažiuojančią autobusu ir šūkalojančią bet ką pro atvertą langą.

Vis dar lyriška, bet jau panaudota, tu bastaisi priemiesčiuose,

Stebi pravažiuojančius autobusus, pilnus jaunų laimingų žmonių,

Svarstydama, kurgi yra tas sodas, kur jis galėtų būti

Ir kaip jį galima prarasti. Mode, neverta.

Galvoju apie pirmą eilutę, kuri aidu atsiliepia į mano senėjimo jausmą, vis dar lyriška, bet jau panaudota. Jau nebenauja, aš pradedu susitaikyti su visa ta patirtimi: anksčiau visos gyvenimo pamokos, atrodė, plūsta iš ateities, kokia norėčiau būti, kokia galėčiau būti, ir staiga aš jau galiu analizuoti dešimtmetį kaitos ir patirties, pirmą kartą darau dalykus antrą ar trečią kartą – dabar žinau, ką reiškia būti patyrusiai, ką reiškia būti panaudotai gyvenimo. Yra keletas puikių scenų filme „Jausmų galia“, Džoelio atsiminimams apie mylimąją Klementiną krentant į bedugnę, nykstant, namui, prie kurio jie susipažino, tiesiog griūvant akyse. Jaučiuosi atvirkščiai, lyg tik statyčiau tą namą, kurčiau prisiminimus juodoje erdvėje, lyg žaisčiau „Minecraftą“.

Mes negalėtume rasti tau sodo, Mode,

Net jeigu ir bandytumėm.

Tai ateik į miestą, Mode,

Kur gėlės nuskinamos per greit

Ir dienos skerdžiamos, lyg būtų priešai.

●

„Šiąnakt vidurdienį“ yra turbūt vienas žymiausių antologijos ir paties Adriano Henri eilėraščių. Per kontrastą ir paradoksą, per juoką lyrinis herojus atveria skausmą ir liūdesį – mylimoji niekaip jo nepamils.

Darbų yra visiems ir niekas jų nenori

Skersgatviuose įsimylėję paaugliai bučiuojasi dienos šviesoje

Pamirštose kapinėse visur mirusieji tyliai laidoja gyvuosius

              ir

Tu man pasakysi, kad myli mane

Šiąnakt vidurdienį

Šiąnakt vidurnaktį jauna moteris jaučia savo senatvę, bet randa kažką guodžiančio „Mersio garse“. Eilėraščiai atsiduoda juoku ir absurdu, neišstumia skausmo iš lyrinio gyvenimo, bet laiko jį pagriebę ir velka per kiekvieną eilutę – atsargiai paliesdami skaitytojos žmogiškumą.

Seni žmonės kartais kalba apie susitaikymą su mirtimi ir savo ribotumu senatvėje. O man atrodo, turiu pradėti senti, kol esu jauna. Sustoti tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, ryte pirkdama gėles, vaikštinėdama po miestą, suvokti savo amžių, pažiūrėti į dar elastingą rankų ir kaklo odą, visus tuos kilogramus, kuriuos išstumiu sporto salėje, – suvokti laiką, stebėti savo pačios gyvenimą einant ne pro šalį, bet šalia, kartu su manimi. Jei pasiryšiu senti kasdien, o ne tuos paskutinius penkiolika ar dvidešimt savo gyvenimo metų, turėsiu ir save suvokti kitaip: kaip vientisą, o ne padriką, bet kartu ir kaip nuolat besikeičiančią, sąmoningai ir ne.

Ir čia slypi tragedija: džiaugsmas ir dėkingumas už jaunystę, tos sąmoningos akimirkos sulaikius kvėpavimą turi savo kainą – tuo pačiu metu privalau suvokti save laike, stebėti save senstant.

Kartais apsimetu, kad dar galiu ignoruoti laiką, bet visgi šis džiaugimasis jaunyste turbūt yra pirmas požymis, jog ji slysta man iš rankų, jog sodo, kaip ir Modė, jau neberasiu, kad ir kiek ieškočiau. Ir, galiausiai, kas man iš to sodo? Aš nueisiu į miestą, klaidžiosiu naktimis tarp daugiaaukščių, gamyklų ir nešvarių didmiesčio upių, nes laikas vis tiek dabar man jau seks iš paskos visur, kasdien, pasislėpęs po kapišonu, iš po gėlių puokštės rytiniame turguje, iš po žibinto gatvės kampe.

 –  –

* Šis ir kiti eilėraščiai yra autorės laisvai versti iš anglų kalbos.

** Gyvenk greitai, mirk jaunas (angl.).

*** Gyvenk lėtai, mirk senas (angl.).