Kaimo ir miesto Jurginės

Jurginės – viena iš svarbesnių metinių žemdirbių švenčių. Nuo seno joms yra prigiję ir įvairių kitų, antraeilių, pavadinimų, susijusių su žemės ūkiu: žemdirbių Naujieji metai, samdinių metų pabaiga, pavasario pradžia, gyvulių šventė, arkliaganių šventė ir kt. Tokius Jurginių pavadinimus pirmajame šiai šventei skirtame leidinėlyje pateikė etnologas Juozas Kudirka. Etnologė Maria Znamierowska-Prüfferowa paliudijo, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje ši šventė buvo svarbi ir mieste. Vilniaus apylinkių kaimuose žmonės kurdavo ugnį, eidavo į tvartą, peržegnodavo kampus ir rūkydavo kadagiu ar šventintais žolynais. Kartais ant karvių ragų dėdavo žiupsnelį Šv. Agotos dieną šventintos druskos, kad ši saugotų nuo viso pikto. Tą dieną eidami į bažnyčią nešdavo linų, sūrio, kad Dievas ir Jurgis palaimintų bandas.

Vilniuje, Elizos Ožeškienės (dabar Vinco Kudirkos) aikštėje, prasidėdavo žolynų mugė arba vadinamasis augalų kermošius – jame būdavo galima įsigyti sėklų, sodinukų, vaistažolių, daigų ir gėlių. Iki Pirmojo pasaulinio karo Katedros aikštėje (po 1903 m. – Lukiškėse) vykdavo didžiausias Vilniuje Jurginių turgus, dar vadintas Gegužės muge ar tiesiog Vilniaus turgumi. Jis tęsdavosi iki gegužės vidurio ar net pabaigos. Be kita ko, ten prekiauta persiškais, turkiškais ir kaukazietiškais kilimais, bižuterija iš Neapolio, Mintaujos (Jelgavos) meduoliais, Peterburgo saldumynais, Pavolgio ir Saratovo audiniais, Kazanės muilais, japoniškais gaminiais, žaislais ir pan. Nuo Jurginių turtingieji miestiečiai pradėdavo keltis į vasarnamius. Carinei Rusijai priklausiusioje Lietuvoje XX a. pradžioje tai buvo ir ne darbo diena. Būdavo minimas ne tik šv. Jurgis kaip antrasis Lietuvos globėjas, bet ir imperatorienės Aleksandros vardo diena. Nepriklausomos Lietuvos laikais tai buvo darbo diena, tačiau kaimuose šią šventę švęsdavo. Ypač rytinėje Lietuvos dalyje, kur per Šv. Jurgį (balandžio 23 d.) ir Šv. Morkų (balandžio 25 d.), kartais ir visas tris dienas nebuvo galima judinti žemės. Šalčininkų apylinkėse vienas vyras pasakojęs, kad sudraudė kaimyną, sugalvojusį iškasti duobę po jam trukdžiusiu dideliu akmeniu. Tas neklausęs kasė toliau. Netrukus pasigirdo mirštančio akmens paslėgto kaimyno riksmas. Tai sustiprino šį tikėjimą ir nedirbama iki šių dienų (užrašyta 1989 m.). Nedirbdavo ir arkliais – tai „arklio atostogos“. Kaip ir per didžiąsias šventes, merginos neužmiršdavo vedybinių spėjimų, ateitį sužinodavo iš gegutės kukavimo, jaunikio gyvenamą vietą – iš ežeru leidžiamo vainiko, tikėdavo, kad gražiai susišukavusią merginą sapne pabučiuos jaunikis, buvo paprotys sėti aguonas po pagalve, tada tikėjo – skirtasis tikrai prisisapnuos. O šventės svarbą rodo ir per Jurgines marginami kiaušiniai. Tai darė ne tik per Velykas ir Atvelykį, bet ir per Jurgines ir Sekmines.

Jurginės – jaunųjų ūkininkų metinė šventė („Jaunasis ūkininkas“, 1940, Nr. 14)

Merginos buvo aktyvios ir visas dvylika dienų po Jurginių ant kalvų ar sulipusios ant tvoros giedodavo. Tiesa, apie tai jau XX a. pabaigoje pasakojo tik pavieniai žmonės. Tačiau visų papročių nenupasakosi, bet jei kas paklaustų, kur girdėjau įdomiausių Jurginių papročių, neabejodamas pasakyčiau – Gervėčių apylinkėse.

Vieną iš įsimintiniausių Jurginių papročių 1989 m. rugsėjį užrašiau Gaigalių kaime iš Stasio Valeikos. Iš pradžių net nenorėjau jo klausinėti dėl per jauno amžiaus, svarsčiau, ar nepaieškoti vyresnio žmogaus. Pateikėjas buvo gimęs 1924 m., o tuo metu paprastai klausinėdavau iki 1920 m. gimusius žmones. Tačiau kaimelyje dirbo ir daugiau etnologų (Lietuvos istorijos instituto ekspedicijai vadovavo prof. Irena Regina Merkienė), todėl nenorėjau rizikuoti, bijodamas, kad nesurasiu neužimtų vyresnių pateikėjų ir liksiu „be nieko“. Tačiau, apklausęs šį žmogų, vėliau nesigailėjau. Jis papasakojo, kad per Jurgines merginos užpirkdavo šokius, duodavo muzikantams maisto, pinigų. Tai suteikdavo teisę joms tą dieną vaikinus kviesti šokti, o šie negalėjo atsisakyti. Tokia tvarka kelerius metus buvo išlikusi net „užėjus sovietams“. Šią žinią patvirtino ir dar jaunesnis pateikėjas iš Girių kaimo (g. 1930 m.). Jo žodžiais, per Jurginių festą (atlaidus – Ž. Š.) merginos sudėdavo kiaušinius, tad vaikinams mokėti muzikantui nereikėjo. Tačiau merginos vaikinų šokti jau nekviesdavo. Dviejų liudijimų užteko, kad klausimą apie merginų per Jurgines dovanojamus kiaušinius įtraukčiau į savo klausimyną ir per kelerius metus apklausčiau kelis šimtus žmonių. Tačiau įvairiose Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ar Baltarusijos vietovėse tokių papročių užrašyti nepavyko. Apie muzikanto užpirkimą kažką panašaus aptikau tik apie Tverečių (tačiau skyrėsi laikas – Velykos), o merginų šokius per Jonines, po vidurnakčio, – Latvijoje.

Į Gervėčių apylinkes sugrįžau 2011 m. (Lietuvos mokslo tarybos remiamai Vilniaus universiteto ekspedicijai vadovavo Saulė Matulevičienė). Buvau kupinas vilčių ką nors dar sužinoti apie muzikantų užpirkimą per Jurgines. Paaiškėjo, kad tai buvo tik keliuose kaimuose gyvavusi tradicija. Marija Mažeikienė (g. 1923 m. Giriose) patvirtino, kad merginos visuomet per Jurgines samdydavo muzikantus. Mokėdavo kiaušiniais,

Gervėčių apylinkės Girių kaimo moterys. 1957. Vacio Miliaus nuotrauka

kurių prinešdavo pilną pintinę, ir pirmo šokio kviesdavusios vaikinus. Kitos pateikėjos sukonkretino, kiek kiaušinių atnešdavo. B. Kuckienė (g. 1932 m.) papasakojo, kad Giriose merginos muzikantui nešdavusios po 5–6 kiaušinius, o A. Lukšienė iš Girių (g. 1935 m.) minėjo, kad po 6 kiaušinius. Panašų paprotį iš J. Ravaičio (g. 1901 m. Giriose) užrašė ir J. Kudirka. Jo teigimu, iki XX a. vidurio gyvavo paprotys merginoms samdyti šokiams muzikantą. Prie muzikanto statydavo krepšį, į jį kiekviena mergina dėdavo po 5–6 kiaušinius, ir krepšys būdavo pilnas. Tokius šokius rengė nuo balandžio 23 iki 25 d. Kilo klausimas, kodėl tų kiaušinių nešė po 5–6. Juk lalautojams už Velykų giesmelę, skirtą netekėjusioms merginoms, – zaklėtungą duodavo tik po du kiaušinius. Kodėl per Jurgines duodavote tiek daug? Ar ne per daug reikėjo kiaušinių, jei pirkioj keturios suaugusios seserys? Tokiais klausimais apipyliau moteris. Nė viena tokio kiaušinių skaičiaus negalėjo paaiškinti, tik kartojo skaičių 5 ar 6. Išsiaiškinau tik, iš kur jos gaudavo tų kiaušinių. Po antrosios ekspedicijos atkreipiau dėmesį į kitą aprašą. 1989 m. Galčiūnuose sutikta labai gera pateikėja Genė Pliaugienė (g. 1921 m.) teigė, kad šiame kaime per Jurgį po tris keturis kiaušinius giminaitės duodavo merginoms. O per Velykas margučių duodavo tik vaikams. Panašiai jau antrosios ekspedicijos metu teigė ir J. Trepšienė (g. 1931 m.) iš Rimdžiūnų. Pasak jos, Jurginių kiaušiniai tekdavo kavalieriams ir panoms, o Velykų – vaikams. Jos bendraamžė M. Savickienė iš Galčiūnų taip pat prisiminė, kad „per Jurgį mergoms reikia duoti kiaušinius“. Išsamesnių šio papročio paaiškinimų suteikė ankstesniais laikais rinkta medžiaga. J. Kudirkos tyrimų duomenimis, Rimdžiūnuose buvo žinomi ir vedybiniai palinkėjimai – užėjus pas gimines, duodavo du virtus kiaušinius ir sakydavo: „Daviau porą kiaušinių, mažu, duos Dievas, ištekės tuos metuos.“ Su vedybiniais spėjimais susijęs ir kitas unikalus, tik Gervėčių apylinkėse žinomas paprotys – pasak E. Remienės (g. apie 1879 m. Mockose), „Jurgio rytą auštant mergos gindavo bandą ant Jurgio rasos priganyti. Priganiusios pargindavo. Po pietų bandą gindavo „storasta“ (kerdžius) su piemenukais. Storastai šeimininkė duodavo kiaušinių“ (užrašė Marijona Čilvinaitė 1970 m.). Kitur, kaip prisimena Uršulė Vileikienė (g. 1897 m. Pelegrindoje), buvo tikima, kad pirmoji „ant Jurjos (Jurgio) rasos“ išginusi karves pirmoji ir ištekės. Merginos, išginusios karves ant Jurgio rasos, dainuodavo, tad rytą iš visų pusių sklisdavusios Jurginių dainos (užrašė M. Čilvinaitė 1970 m.). Rytų Lietuvoje panašūs papročiai žinomi per Sekmines.

Šie aprašai primena dar XX a. viduryje Zietelos apylinkėse (Baltarusija) gyvavusias merginų eitynes per Jurgines, aprašytas J. Kudirkos. 16–18 metų merginos, susibūrusios į tris grupes po dešimt ar daugiau, saulei nusileidus tris kartus pereidavo per kaimą (viena grupė iš kaimo vidurio, dvi – iš galų, nuo ten stovėjusių kryžių). Grupėse būdavo ir po 2–3 vyrus, pintinių nešiotojus. Eidamos kaimo gatve, jos dainuodavo dainą, kurioje prašoma Jurgio atrakinti žemę, išleisti ant javų, kviečių ir kitokių pasėlių „gailią rasą“. Po kiekvienu langu jos padainuodavo šeimininkui dainą rugiapjūtės motyvais – prašė priimti nuo laukų „gaspadorių“, sodinti greta stalo, pavaišinti. Gaudavo kiaušinių, degtinės, pinigų. O iš jaunamartės (atitekėjusios po praėjusių Jurginių) ar iš anytos gaudavo sūrį, kiaušinį, juostą, kuria „išpirkdavo“ jaunamartę. Merginos kviesdavo ją eiti drauge ir pačios atsakydavo, kad ji jau namų darbininkė ir taip vaikštinėti nedera. Susirinkusios po 2–3 pintines dovanų, kiekviena grupė atskirai vaišindavosi. Tačiau grįžkime į vėlesnius laikus.

Dar 1989 m. per Jurgines teko matyti dvi kiaušinių pilnas pintines Gervėčių bažnyčioje (šis paprotys žinomas ir Rytų Lietuvoje, tačiau vis dažniau klebonai dabar prašo aukoti pinigais). L. Šėmienė paaiškino, jog kiaušinius aukoja, kad gyvuliai „geriau vestųsi“. Bažnyčioje motinos aukojo kiaušinius, siekdamos ūkio sėkmės, o merginos, nešdamos kiaušinius muzikantams, galbūt taip pat turėjo savų lūkesčių. Taip ir nesuradau paaiškinimo, kodėl muzikantui aukojo 5–6 kiaušinius. Netyčia atkreipiau dėmesį į I. R. Merkienės straipsnį. Netolimose Europos šalyse margučio dovanojimas galėjo turėti ir kitą prasmę. I. R. Merkienė atkreipė dėmesį, kad Vokietijoje buvęs svarbus dovanojamų margučių skaičius. Du margučiai reiškė, kad mergina vaikinui nejaučia ypatingų jausmų, trys – pripažinimą, keturi – pagarbą, penki – meilę, šeši – sutikimą tekėti. Gal šitas paprotys buvo paplitęs ir didesniame areale, o vėliau transformavosi ir tapo maginiu vedybas užtikrinančiu ritualu? Juk Gervėčių apylinkėse nurodomas tikslus dovanojamų margučių skaičius – 5–6, kito skaičiaus niekas neakcentavo. Į bažnyčią šeimininkė kaip auką nešė 10–20 kiaušinių. Įdomu, kad muzikantui duodamų kiaušinių skaičius nurodomas tiksliai, o kunigui kiaušinių nešdavo labai įvairiai, pagal galimybes. Iš moterų pasakojimų patyriau, kad tais laikais, jaunystėje, 5–6 kiaušinius gauti neretai joms buvo sunkus uždavinys. Tačiau nė viena net nepagalvojo, kad būtų galima apsiriboti mažesniu skaičiumi.

Taigi dabar prisiminta papročio nuotrupa atrodo naivi, tačiau praeityje ji galėjo turėti gilią prasmę. Kaip ir pati Jurginių šventė, kurios kalendoriuje jau nerasi, tačiau raudona spalva greta puikuojasi Gegužės pirmoji…