Fundamentalizmas, modernizmas ir šventybė
Religijos patirties neįmanoma redukuoti į kelias kategorijas. Religija – tai skirtingų patirčių ir nuostatų spektras, kontinuumas, o ne rūšys. Tačiau mūsų laikotarpiu religiniame gyvenime ryški viena pagrindinė opozicija, dvi pagundos – įtampa tarp žmonių, orientuotų į tikėjimo fundamentus ir į modernybę.
XX a. buvo neregėto progreso laikas. Iki Naujųjų laikų žmonės šimtmečiais gyveno tuo pačiu ritmu, dažnai perimdavo savo protėvių gyvenimo būdą, o praėjusiame amžiuje vos per kelias kartas žmonės matė progresą nuo elektros ir visuotinio raštingumo iki kelionių į kosmosą ir interneto atsiradimo. Šios kartos pamatė du didžiausius žmonijos istorijos karus, Holokaustą, totalitarinių režimų pergalę ir pralaimėjimą, Šaltąjį karą, išsivadavimo judėjimus ir dekolonizaciją, seksualinę revoliuciją. Daugelis žmonių iš kaimų persikėlė į miestus, atsirado užtikrinta galimybė turėti lytinius santykius nesusilaukiant vaikų, tapo lengva keistis žiniomis ir pasiekti informaciją, moterys įgijo geresnę padėtį visuomenėje (ir apskritai padaugėjo lygybės), atsirado neregėta pramogų industrija – kinas, televizija, radijas, naujoji muzika. Dėl tokių drastiškų žmonių gyvenimo būdo pokyčių daugelis religijų patyrė krizę.
Pavyzdžiui, Romos Katalikų Bažnyčios hierarchai pajuto, kad ji „išsiderino“ su pasauliu, todėl nutarė ją „pareguliuoti“ (aggiornamento). Romos Bažnyčia, socialinis institutas, gerokai amžiumi lenkiantis visas egzistuojančias Europos valstybes, vis dar gyveno pagal senojo pasaulio tvarką – jos kalendorius buvo pritaikytas agrariniam gyvenimo būdui (švenčių datos suderintos su pagrindiniais žemdirbystės įvykiais), seksualinė etika buvo orientuota į tipinę kaimo šeimą (nebuvo pensijų sistemos, patikimos kontracepcijos, bet buvo didelis darbo jėgos poreikis ūkyje, todėl apsimokėjo turėti daug vaikų, kad jie dirbtų ir rūpintųsi pasenusiais tėvais), Bažnyčios hierarchų laikysena buvo tokia, lyg Europos valstybės būtų katalikiškos (beribė popiežiaus monarchija ir įsitikinimas, esą Bažnyčia gali diktuoti sąlygas visuomenei – juk ją turėtų sudaryti jos nariai, pavaldūs hierarchams), šv. Mišių garsinis ir vizualinis pobūdis, pamokslų turinys buvo orientuoti į žmogų, neturintį televizoriaus ir negalintį paskaityti laikraščių. Vatikano II susirinkimo metu vyskupas Émile’is-Josephas De Smedtas apibendrino Katalikų Bažnyčios laikyseną kaip „triumfalizmą, klerikalizmą ir juridizmą“, o tokia laikysena buvo destruktyvi sekuliarioje, modernioje Europoje, kurioje katalikų hierarchai prarado politinę įtaką, didelę dalį autoriteto visuomenėje, be to, dėl „išsiderinimo“ su laiko dvasia atrodė svetimi.
Modernybės keliamų iššūkių akivaizdoje katalikai galėjo arba įsikibti tam tikrų savo gyvenimo būdo pamatų, fundamentų ir stengtis jų laikytis ir juos gintis, arba modernizuotis, gyvenimo būdą pritaikydami prie modernybės (žinoma, įmanomi ir įvairiausi tarpiniai variantai). Nederėtų apsigauti – išlaikyti viso senojo gyvenimo būdo nebūtų pavykę vien todėl, kad pakito gyvenimo sąlygos (pavyzdžiui, kunigai kaip informacijos šaltinis negrįžtamai prarado savo reikšmę, nes atsirado visiems prieinama žiniasklaida). Todėl fundamentalistinis variantas, taip pat kaip ir modernistinis, remiasi pasirinkimu.
Savavališkumas, žmogiškumas – didžiausias modernizacijos iššūkis religijai. Katalikams po Vatikano II susirinkimo paaiškėjo, kad galima pakeisti visą bažnyčios pastato išvaizdą ir planavimą, šv. Mišių eigą, jų muziką, kalbą, netgi sakramentų tekstą (pavyzdžiui, iš „…nes tai yra taurė Naujosios ir Amžinosios Sandoros, Mano Kraujo; Tikėjimo slėpinys; kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ į „…nes tai yra taurė Naujosios ir Amžinosios Sandoros, Mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti“ ir pan.). Iškilo klausimas – o kur vis dėlto pokyčių ribos? Ar visa žmogus gali keisti? Eilinį žmogų ėmė kankinti pagunda manyti, kad viskas tėra žmogiška – viskas tėra susitarimo reikalas. Kaip susitarta, taip ir yra teisinga, nes žmogus – visko matas. Modernizacija supažindino su didžiausiu modernybės gundymu – reliatyvizmu.
Šventybė, bent kaip ją yra įprasta patirti Vakarų visuomenėje, yra priešinga reliatyvizmui. Šventybė steigia tvarką, vertę. Tai, kas šventa, – neliečiama. „Pasakei, ir šventa“ – vadinasi, taip turi būti. Šventybė nekonstruojama, ji sutinkama, su ja susiduriama. Ji nustato standartus ir turi galią žmogaus atžvilgiu. Todėl fundamentalistų bendruomenės – sąlygiškai palanki terpė šventybei sergėti.
Fundamentalistai pasirenka tam tikras savo tradicijos praktikas ir jas suabsoliutina, teikia begalinę vertę susiklosčiusiai tvarkai. Turi būti taip, kaip yra tradiciškai. Žmogus susiduria su kitu kraštutinumu – tvarka jo atžvilgiu yra visiškai išoriška, nekontroliuojama. Čia jis nieko negali pakeisti. Viskas objektyvu, kiekvienas daiktas turi savo lentyną. Tik kartais kažkur pro uždangą šmėkšteli tikrovė, ir tada pasirodo ta pati reliatyvizmo pagunda.
Fundamentalisto susikurta tvarka irgi yra tam tikra prasme žmogiška, nes fundamentus jis pasirinko. Pavyzdžiui, daugelyje mūsų regiono ortodoksų cerkvių presbiteriją nuo pagrindinės patalpos (navos) skiria ikonų siena – ikonostasas. Mūsų kraštų ikonostasai gali būti gana aukšti, o čia naudojamoje taisyklių knygoje – Jeruzalės Tipikone – aprašyta, kokia ikona kokioje vietoje turi būti.
Jei pakeliautume po Lietuvą, pamatytume, kad daugelis cerkvių nesilaiko Tipikono – ikonos dėliojamos ne visai taip, kaip turėtų būti, kartais kabinamos kitos ikonos nei numatytos. Nuvykę į Graikiją pamatytume, kad ten ikonostasai gerokai žemesni, altorius daug geriau matomas susirinkusiesiems. O aplankę senovines pirmojo tūkstantmečio cerkves dar pamatytume, kad ikonostasų jose apskritai nebuvo – presbiterija atskirta žema mūrine tvorele (templonu). Tarkim, norime būti šio tikėjimo fundamentalistai, kodėl būtent mūsų krašte naudojamo Tipikono praktiką derėtų laikyti absoliučiu matu, kaip turėtų būti puošiama cerkvė? Kuo kitų kraštų ir kitų laikų praktikos prastesnės? Bet ar tai nereiškia, kad puošimas – vien tik žmogiškas dalykas, susitarimo reikalas?
Panašų samprotavimą galima pritaikyti daugeliui fundamentalistų kuriamos absoliučios tvarkos iliuzijos elementų. Tikėti fundamentalistinės tvarkos absoliutumu galima tik tuo atveju, jei nieko, išskyrus pačią šią tvarką, nėra pasiekiama. Tai, žinoma, nereiškia, kad negalima ieškoti vidurio kelio – ikonostasų atveju tai būtų bandymas įžvelgti vienybę įvairovėje – bendrą kraštams ir epochoms pastangą presbiteriją, kaip ypač šventą vietą, atskirti nuo navos.
Ši problema palietė visas religijas – ir krikščionių konfesijas, ir judaizmą, ir islamą, ir hinduizmą. Skirtingos bendruomenės į iššūkius atsakė skirtingai, tačiau vis dar neaišku, kuris atsakymas yra neabejotinai teisingas (ir ar toks įmanomas). Trumpalaikė modernizuotų katalikų, ypač anglikonų, Bažnyčių sėkmė nepadėjo išsaugoti tikinčiųjų gausos, daug žmonių paliko šias bendruomenes. Kita vertus, „Islamo valstybės“ gyvavimas rodo, kad net pati radikaliausia fundamentalizmo forma gali būti patraukli Vakarų pasaulio gyventojui, – juk ten gausu kovotojų iš Europos, JAV ir kitų modernių kraštų. Gali būti, kad sekuliarus Vakarų vakuumas tėra laikina disbalanso būklė ir ją netrukus pakeis naujoji tvarka. Kita vertus, fundamentalizmų iškilimą galima traktuoti ir kaip paskutinį žmogaus maištą prieš modernybę, pasmerktą pralaimėti.
Beribė modernizacija priverčia šventybę pasitraukti. Šventybė nepasirodo pagal žmogaus pageidavimą, ji negali būti iškviesta, įjungta ar suvaidinta, nėra šventybės technologijos. Todėl šventybės ieškančiam žmogui įprasta gręžtis ten, kur matė šventybę paskutinį kartą, – į tradiciją. Kaip pažymi religijotyrininkas Mircea Eliade, visi archajiniai mitai, ritualai, kurių metu tie mitai išgyvenami, yra pastangos grįžti ten, „kur mačiau šventybę paskutinį kartą“. Šiandien religinėms bendruomenėms tebėra aktualu kūrybiškai sąveikauti su tradicija, kad beribiame kontinuume tarp fundamentalizmo ir modernizmo rastų atsakymą, kuris padėtų išsaugoti šventybę XXI a.
