Du žvilgsniai
RŪTA VADLUGAITĖ
Apie tapybą, praslystančią pro pirštus
Man atrodo, kad rašant apie kūrybą labai svarbu ne atpjauti paveikslo – kaip tapybos – gabalėlį, bet nubrėžti spindulį, galintį apšviesti besirandančios minties kontūrus ir tekstą, kaip kitą kūrinį šalia vaizduojamojo. Kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad paveikslas man yra klausimas ir atsakymas. O kad viskas būtų dar mažiau įtartina – tai panašiau į klausimą be klaustuko ir atsakymą be taško.
Jeigu rimčiau, tapyba pirmiausia man yra spalva, šviesa ir tamsa, erdvė. Tad per pasirinktą tapyti motyvą permąstau pagrindines tapybos sudedamąsias dalis – tai, be ko negalėtų „įvykti tapyba“. Minėtieji šviesa ir tamsa, gylis ir paviršutiniškumas, erdvė ir jos išnaikinimas – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis tampa atskiro paveikslo ir visos kūrybos tema; tapyba kaip negalinti savęs įrėminti.
Motyvų paveikslui atsitiktinai nesirenku. Jie visada turi asmeninę svarbą, kurios pernelyg nesureikšminu, nes jos, tiesioginės, nenoriu perduoti žiūrovui. Paveikslu nepasakoju konkrečių istorijų, bet stengiuosi palikti universaliau suvokiamą jausmą. Tad vaizdą, kurį mato mano akys, regiu kaip jau sukurtą, o save tapydama suprantu tarsi pereinamąją kūno būseną, galinčią sukurti patirto vaizdo vaizdinį. Todėl ir paveiksle „Be pavadinimo“ galvoju, tačiau neišsigalvoju vaizdu; tapydama tarsi tampu vaizdo patirtimi, siejama su mėlynos spalvos (ji dominuoja paveiksle), nakties, dangaus, jūros ir paukščio, kaip simbolių, kodais.
Mąstydama apie paveikslą, kuris neturi pavadinimo, pirmiausia galvojau apie tapybą, bet ne paveikslą. Apskritai „paveikslas“ man yra tarsi konkretybės sinonimas, o tapyba yra abstrakti, beformė idėja, kuriai ieškau kūno. Viena vertus, kūno kaip tapybinės plastikos, kita vertus, kaip Tavęs – suvokiančiojo. Tas lyrinis subjektas, kurį pavadinčiau „aš“, yra tik kaip tarpas tarp drobės, dažų, skiediklių, teptukų ir – vaizdo. Vaizdas – tai tarpas tarp „aš“ ir tapomos drobės. Baigtas–nebaigtas kūrinys – tai jungtis tarp manojo „aš“ ir Tavęs – žiūrinčiojo. Tad jeigu Tu, žiūrėdamas į paveikslą, manęs paklaustum: „Kas tai?“ „Kodėl taip?“ ir t. t., aš atsakyčiau, kaip šiuo metu gyvenu. Tavo užduotas klausimas ir mano pateiktas atsakymas būtų esminiai, norint žodžiais (pa)vadinti kūrinį „Be pavadinimo“.
Rūta Vadlugaitė. Be pavadinimo. 2016
AINĖ JACYTĖ
Prigludęs rūkas
Dažnai įpuolame į situacijas, kuriose patiriami jausmai sunkiai leidžiasi įrėminami žodžiuose. Kartais taip pat atsitinka ir įsižiūrėjus į paveikslą. Menininko sukurtai situacijai, įformintai drobėje, surasti žodžius tampa per sunku. Panašiai ir su Rūtos Vadlugaitės darbu, neturinčiu pavadinimo: vos keli elementai tankiai sumėlynavusioje erdvėje savo žodžių ieškojo ilgai ir nenuosekliai.
Pirmuosius žymi du paukščiai – jų trafaretai, betūriai kūnai – plokštumos. Baltos ir ryškios, pritvirtintos mėlyname skliaute, suaižėjusiame nuo prasikalančios šviesos. Kiti atsklido iš tankios, švytinčios tuštumos, kurioje blausiai žybsėjo viltis rasti, apčiuopti – įžodinti paveikslą. Tačiau žodžiams trūko pagrindo, jie pažiro lape kaip krūva aštrių smeigtukų, kuriuos reikia gražiai sudėti atgal į dėžutę, bet kažkodėl juos suberiame per greitai, netvarkingai, todėl dėželė išsipučia ir nebeužsidaro.
Judesio situacijoje vangumas priminė trepsėjimą vietoje, kai nejudama nei pirmyn, nei atgal, o jausmas toks, lyg daug kilometrų nueita, tik jie neveda niekur. Tačiau kai neišeina keliauti mintimis, galima išleisti save pasivaikščioti, pasivažinėti. Pastaruoju metu tokios kelionės ištinka dažnai. Jos neilgos. Važiuoti tolygiu, pilku keliu, stebint ochrinius gamtovaizdžius, ištirpdžiusius paskutinį sniegą, ir įsivaizduoti, kad nebereikia niekur skubėti, – kasdienai nebūdingas jausmas. Stebėti šviesos mirgėjimą kelio pakraščius saugančiuose miškuose, netikėtai išvysti už jų pasislėpusias kalvas, o ant šių stūksančias bažnyčias ar nuokalnėse susigrūdusias griūvančias medines trobas, juosiamas kreivų, išsiklaipiusių tvorų. Skaičiuoti besiganančias karves, išsibarsčiusias po dykus laukus, ar žiūrėti, kaip dangų raižo nubudę paukščiai, – vadinasi, būti lengvam, sklandančiam.
Per vieną iš kelionių, pravažiuojant pro vietovę, kurios pavadinimo nespėjau perskaityti, pamačiau žvyrkeliu lėtai einantį pusamžį žmogų. Vaizdas prikaustė žvilgsnį dėl to, kad kelio galas prasmego rūke, rodėsi, žmogus įžengia į nežinią. Baltoje tankmėje akimirksniu sutirpo jo mažas kūnas.
Akimirka išsisklaidė. Vaizdas išnyko. Rūkas pasklido po tuščią pievą, priglusdamas prie nuogos žemės.
