Buda šen, Buda ten, arba Dienos Pietryčių Azijoje
Anksčiau maniau, kad kelionės kaip koks tūkstantmečių senumo šventasis raštas gali pateikti atsakymus į visus klausimus, net tuos, kurių nesugalvojau užduoti, todėl tą stūmimąsi iš taško A į tašką B visada labai vertinau. Net nežinau, nuo kada kelionę galima traktuoti kaip prasidėjusią, sunku apibrėžti visą šį procesą, dažnai net jau kelyje dar nesijaučiu kur nors judanti, ir smegenys nusileidžia tik tada, kai grįžusi geriu arbatą iš savo puodelio, šiltai laikydama kojas, su sausais rūbais sėdėdama prie stalo ir mintimis grįždama į kokią liūdną apleistą vietą, apie kurią net negalėjau susapnuoti, taip mane pribloškė jos realybė arba mano realybė joje. Tada aš jau galiu pasakyti, kad keliavau, nors pati šio veiksmo esmė lieka pasislėpusi smulkiose detalėse, kurias dar prisimenu, galiu aprašyti ir pabandyti neaiškiai nusakyti jų prasmę. O gal tą prasmę sugalvojo visur vėluojantis protas, nesugebantis suvokti kelionės ir todėl prikuriantis savų paaiškinimų.
Kadangi pavargau nuo turistinių išvykų, o Rytų šalyse su užsieniečiais ir šiaip elgiamasi dirbtinai pagarbiai dėl jų piniginių svorio, važiuodama į Tailandą nusprendžiau kuo mažiau vadovautis turistiniais gidais ir stengtis nepastebėti angliškų restoranų iškabų. Keista, kadangi tuomet, be gamtos, mažai ir belieka, nesimasinant atrakcijomis, kitas variantas yra tik bandyti įsilieti į vietinių gyvenimą, tiesa, juos iš pradžių reikia surasti, ir stengtis pažinti tų žmonių kasdienybę ir papročius. Nors šis vaidmuo man irgi nebuvo visai pritinkantis, nes Tailandas pasitaikė visai netikėtai, kaip ir visos aplankytos šalys, aplinkybės susiklostė taip, kad vienintelė galimybė nusigauti toli ir ne vienai buvo šauti į Pietryčių Aziją ir aplankyti jau porą metų ten bešmirinėjantį pažįstamą. Skamba ne kaip dvasinės kelionės pradžia, o kaip banali aplinkybė, bet niekad nebuvau nuosekli, imdavau, kas pasitaiko, tik paskui svarstydavau, ar to norėjau. Nesuprantu, iš kur atėjo įsitikinimas, kad geografinė buvimo vieta gali viską akimirksniu pakeisti ir iš nieko sukurti neįtikėtinų nuotykių. Šiaip ar taip, tas mėnuo įsirėžė į atmintį, ir džiaugiuosi papildžiusi savo rezervuarą būtent tokiais praeities gabalais.
Taigi nusileidau Singapūro oro uoste, ir į mane tėškė dusinančio karščio banga. Nuo drėgno oro net išsipūtė plaukai, ir pasitikęs draugas nusijuokė, kad ši diena viena iš vėsesnių. Nustebau, kai pamačiau savo kompanioną sulinkusį, kiek pasenusį, nors visgi nebuvau jo mačiusi jau porą metų, o jo kuprinė svėrė tiek kiek aš, taigi net negalėjau kilstelti nuo žemės (paskui pamačiau, kad joje nešėsi milžinišką melioną, še tai tau). Turbūt kelionės irgi varginantis reikalas, ypač kai stengiesi neišleisti daug pinigų, o be to, nebesi pirmos jaunystės.
Tą naktį Singapūro beveik nemačiau, įsėdom į švarut švarutėlį metro, kur kondicionieriai veikė taip nuostabiai, kad net darėsi šalta, ir nuvažiavom pernakvoti pas vietinę merginą Jasmine, sutikusią mus priimti. Šiaip nelabai mėgstu naudotis nepažįstamųjų svetingumu, bet šįkart draugas turėjo kažkokių bėdų dėl narkotikų, todėl reikėjo atšaukti nakvynės namų rezervaciją. Tiesa, tik Singapūre, nes šioje valstybėje už tokius dalykus gresia mirties bausmė. Taip, bausmių čia netrūksta, net už gumos kramtymą gali sulaukti nemalonumų, o lentelių su perbraukta cigarete ir įspėjimu apie 5 000 Singapūro dolerių baudą yra daugiau nei kelio ženklų.
Paprastai miegodama svetimų žmonių namuose jaučiuosi nejaukiai, kiek kalta, kad įsibroviau pas juos, imu jų daiktus, bet šįkart viskas buvo taip nauja, kad net nesijaučiau visai aš, todėl ir gėdos jausmas persikėlė kažkur į tą laiko skirtumą, kurį čia patyrėme. Juo labiau kad gan greitai teko visai persimainyti, nes ne tik mano smegenys, bet ir kūnas patyrė metamorfozių. Bet apie tai vėliau.
Taigi kitą dieną mano prašymu išsiruošėme į botanikos sodą – kuo greičiau norėjau išvysti tuos gigantiškus tropinius augalus, atogrąžų mišką ir šimtus orchidėjų rūšių, kurias anksčiau matydavau tik pašto ženkluose. Žinoma, žavėjo kiekvienas medis su šaknimis, augančiomis į viršų ir parazituojančiai apsivejančiomis kitus medžius, kiekviena cikada, lyg sirena rėkianti iš kas antro krūmo, tačiau tik po poros savaičių supratau, kad norint pažinti tikrą gamtą reikia išvažiuoti iš miesto. Iš pradžių net mano mąstymas buvo vakarietiškas, patiko sutvarkyti takeliai, prie kiekvieno augalo pridėta lentelė su aprašymu, pirkdavau vakariečių gamybos vandenį prekybos centruose, žinoma, norėjau pamatyti visus dangoraižius ir miesto simbolį – baltą liūto skulptūrą, iš kurios burnos trykšta fontanas.
Turiu pripažinti, kad pačiu laiku apvaikščiojom tuos objektus, nes po ramen makaronų vadinamajame Chinatown mano sveikata gerokai pakriko. Atrodo, makaronuose nebuvo nieko ypatingo, per tas kelias dienas jau apsipratau, kad visi patiekalai degina burną ir yra beveik nevalgomi ir kad sriuboje gali plaukioti ir kiaušinių baltymai, ir krevetės, ir mažos padžiūvusios žuvytės, vienu žodžiu, nėra blogų derinių, jei pavadinimas skamba gražiai. Nežinia, kas skrandžiui nepatiko, bet ta viena lėkštė man kainavo pačią didžiausią gėdą gyvenime. Grįžtant iš miesto metro viskas pradėjo suktis, nualpau, man atlaisvino vietą atsisėsti, ir kai atsipeikėjau, supratau, kad tai mūsų stotelė, metas lipti, bet… aš pridariau į kelnes. Tikrąja šio žodžio prasme ant užpakalio plėtėsi tamsi dėmė, ir buvo net baisu pažiūrėti, ką rasiu kelnėse. Ačiū Dievui, metro stotyje buvo tualetas, ir teko klozete išplauti ne tik rudąją vietą, bet ir visas kelnes, kurios smirdėjo aišku kuo.
Dabar prisiminus atrodo labai komiška, kad diarėja nepaleido visą savaitę. Iš pradžių maniau, kad man jau geriau, ir nusprendėme keliauti į Malaiziją, nes ten žymiai pigiau, be to, norėjome per porą savaičių pasiekti Bankoką, tad reikėjo nedelsti. Dabar juokinga, kai prisimenu, kaip staiga tekdavo bėgti į tualetą prieš pat pasų patikrą, po jos, prieš lipant į autobusą, kad vėl nepridaryčiau į kelnes, ir koks silpnumas apimdavo kas pusvalandį, nors turėjau vaidinti sveiką, nes maniau, kad kokios paliegusios nepraleis pro sieną, juo labiau kad porą dienų gėriau tik kokosų pieną.
Žinoma, po Singapūro dangoraižių „Petronas“ bokštai Kvala Lumpūre neatrodė itin pasakiški, bet visgi traukė modernumu, miestas pasirodė kiek gyvesnis, judresnis, ne toks švarus. Juo labiau kad ir viešbutyje teko susidurti su tarakonais, tiesa, jie buvo gan nedrąsūs. Bet labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad kambaryje galima rūkyti, ir mudu su draugu rūkėme lovose saldžiai kvepiančias indonezietiškas cigaretes, pagaliau užsidarę nuo žmonių šurmulio, klausiamų vietinių žvilgsnių susidūrus su išprakaitavusiais vakariečiais ir terorizuojančių tuktukų vairuotojų. Manau, nuotykių atmosferą kuria pats keliaujantysis, jei pavyksta ilgai kontempliuoti keistesnę lūšną, skrudintus skėrius savo lėkštėje, tai lyg mediumas patenki į tą pasakišką atmosferą, apie kurią gali perskaityti tik grožinėje literatūroje. Nors Malaizijoje labiausiai įsiminė ne arbatos plantacijos ar aštuoniasdešimtmetė britė su šuniu, kuri moka šešias kalbas ir malasi po pasaulį ir tada, kai kramto nebe savais dantimis, o ta naktis viešbutyje su tarakonais. Ant stalo buvo virdulys ir pora kakavos pakelių, mes gėrėme ją ir tąkart išsikalbėjus supratau, kad visai nepažįstu savo kompaniono. Žinojau, kad jis nebaigęs mokyklos ir daug trankęsis po užsienį, dirbdamas atsitiktinius darbus, bet nenutuokiau, kokia sunki buvo jo vaikystė, kad jis uostydavo klijus laiptinėse, kurį laiką gyveno stotyje su vietiniais bomželiais, kad matė tiek daug, ir automatiškai pajutau didelę pagarbą. Pagarbą tikram gyvenimui, nes nors mano, pilkos pelytės, kelias eina tvarkingai ir gan kryptingai, visad domėjausi tais, kurie iškrito iš sistemos, atsidūrė normalumo paribiuose ir gavo paragauti laukinės tiesos, kuri istorijų ir legendų forma audrina paprastų mergaičių vaizduotes.
Kaip jau minėjau, kelionėje turėjome paskubėti, nes mano draugas jau turėjo lėktuvo bilietą iš Bankoko, o pakeliui norėjome pamatyti džiungles, jūrą ir užsukti į Samujaus salą pažiūrėti to žydro vandens, kurį rodo per televizorių. Taigi kas keletą dienų vis apsistodavome kokiame taške pakeliui į sostinę, išsimaudydavome, pagaliukais pabaksnodavome vieną kitą krante banguojančią medūzą, išgerdavome po kokosą ir keliaudavome toliau. Toks planas nebuvo labai protingas, nes itin daug laiko surijo keliavimas autobusais, metro, ėjimas pėsčiomis, bet man savotiškai patiko vis keisti vietas, nežinant, kur nakvosi šiąnakt. Keliuose miesteliuose išsinuomojome motorolerį, ir nors mano kompanionas neturėjo teisių (net B kategorijos), kažkokiu būdu visai sėkmingai rūkome vingiuotais keliais, pamiršę viską, taršomi atšiauraus vėjo stebėjome milžiniškus iš abiejų kelio pusių stūksančius kalnus, atrodo, apleistus žmonijos, visiškai savarankiškus ir savipakankamus, kartais sustodavom išsimaudyti ir dar šlapi vėl nukurdavom kokia į galvą šovusia kryptimi. Kai dabar apie tai pagalvoju, kūnu perbėga šiurpas, nes išties nesuvokiau, kaip tai pavojinga, kaip sugebėjau pasitikėti ne tokiu jau pažįstamu draugu, kuris vos prieš porą savaičių pirmąkart sėdo prie vairo. Bet ta laisvė judėti, lyg skaidrės besikeičiantys egzotiškiausi vaizdai, sodri galinga gamta, mangų ir drakono vaisių prekystaliai, vienodom šukuosenom apkirptos mergaitės su mokyklos uniformomis, apskurę namiūkščiai su netvarkingai styrančiais elektros laidais – tai buvo verta.
Vieną pavakarę žemėlapyje pastebėjome netoliese esančią šventyklą ir nusprendėme užsukti pasižiūrėti. Tai buvo milžiniškas urvas, prie kurio, žinoma, išrikiuota eilė juokingų pigių Budos skulptūrėlių, suvenyrų, šviežių gėlių, taigi nieko ypatingo, bet kai įėjome į vidų (keista, bet ten visai nebuvo žmonių), pamatėme, kad iš jo eina kelias prie tvenkinio. Tik pasilenkusi prie vandens pamačiau, kad jame knibždėte knibžda auksinių žuvelių, taip tankiai, kad vanduo prie kranto atrodo, lyg būtų oranžinės spalvos. Turbūt vienuoliai jas nuolat šeria, ir žuvytės visąlaik laikosi toje pačioje vietoje, laukdamos maisto trupinių. Tvenkinio viduryje plūduriavo medinė pavėsinė, kiek primenanti vieną iš Kim Ki-duko filmo, ir ta netikėta ramybė ir tuštuma man padarė didesnį įspūdį nei visas Bankoko didžiųjų rūmų šventyklų kompleksas, dėl turistų gausos primenantis skruzdėlyną. Pamaniau, kad žiūrint į tas žuveles, sėdint ant uolos ir turint nesibaigiančius miškus horizonte tikrai galima tapti Buda.
Autorės nuotrauka
Kaip ir pridera, Bankokas didelis, itin nepatogus keliauti ir purvinas. Kol sulaukėme autobuso į nakvynės vietą, per dvi valandas vos nenualpome iš karščio. Apsistojome gan įdomioje vietoje, kurią pasiekti buvo galima tik vingiuojant per daugybę metro siaurumo praėjimų, nedrįsčiau vadinti jų gatvelėmis, o iš medžio suręsta terasa buvo prie pat upės, todėl vabzdžių tikrai netrūko (vėliau šalia telkšančioje kūdroje pamačiau ir metro ilgumo driežą / krokodilą). Girdėjome, kad čia pasilinksminti visi eina į Khao San gatvę, ir prapliupom juoktis, kai pagaliau ją radome. Tai buvo ne kas kita, kaip amerikiečių turistų rojus su pigiais dzingaliukais, iš abiejų gatvės pusių vienas už kitą garsesniais banaliais barais, pardavinėjamomis garsiosiomis kelnėmis su drambliukais ir kitais niekniekiais. Dauguma turistų buvo vakariečiai su alaus skardinėmis rankose, merginos išsidažiusios, nors ir naktį karštis beveik nenuslūgdavo, taigi tiesiog nusipirkom alaus iš prekybos centro ir gėrėm jį vaikščiodami atsitiktinėmis gatvėmis.
Buvo gaila, kai teko atsisveikinti su savo kompanionu ir likti vienai Bankoke, iki skrydžio turėjau dar dešimt dienų ir išties nelabai žinojau, kur jas praleisti. Pirmąją dieną stengiausi rasti mieste bent kiek kultūros, nuėjau į nacionalinę dailės galeriją, kur beveik nebuvo nė gyvos dvasios, o ant sienų kabėjo vos pora paveikslų su kovų scenomis, taip pat budistine tematika. Tada patraukiau į teatrą, kuris kaip tik buvo netoliese, kitoje gatvės pusėje, ir nusipirkau bilietą į vos už valandos turintį prasidėti spektaklį. Laukiau ant laiptų kartu su grupėmis mokinukų melsvomis uniformomis, ir pora jų išdrįso prie manęs prisiartinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti. Tai Rytų šalyse nėra kas nors labai keisto, bet visgi mane nudžiugino faktas, kad kažkas telefone turės mano sumišusią šypseną.
Nors tame spektaklyje, kurį vietiniai vadina kŏhn, beveik nieko nesupratau, mane pakerėjo jų spalvotos ir manieringos kaukės ir pati vaidybos maniera – aktoriai nepratarė nė žodžio, tik elegantiškais mostais vaidino pjesę, o juos įgarsino scenos šone prie mikrofono sėdintys vyrukai, kurių įtaigi ir melodinga kalba priminė savotišką dainavimą, gal net skandavimą.
Visiškai aišku, kad Bankoke nebuvo ką veikti, per pirmąsias dienas supratau, kad neapsimoka apžiūrėti visų esamų šventyklų, nes nors vienose Buda sėdi, o kitose guli, jos beveik vienodos. Vienuoliai su savo oranžinėmis togomis po kiek laiko irgi nebeatrodė tokie dvasingi, nes iš kitų keliautojų prisiklausiau, kad čia irgi egzistuoja budistų rangai, kai kurie sulaukia tiek aukų, kad gyvena kaip ponai ir švaisto pinigus. Taigi nusipirkau naktinio traukinio bilietą į Čiang Majų, miestą šiaurės Tailande, nes girdėjau, kad ten labai gražu ir mieliau nei sostinėje. Pirmą kartą važiavau naktiniu traukiniu, gavau gultą pirmame aukšte prie lango, švarią patalynę ir pagalvę. Kadangi kelionė truko dvylika valandų, teoriškai turėjau galybę laiko išsimiegoti, bet iš pradžių savotiškas pakilus jaudulys trukdė atsigulti, žiūrėjau pro langą į nežymias kaimelių šviesas, atidariau jį iki pusės ir leidau karštam vėjeliui atpūsti man šiek tiek drėgnos tailandietiškos nakties. Atrodė taip romantiška keliauti vienai nežinoma kryptimi. Deja, vėliau pasidarė kiek mažiau romantiška, nes nors ir uždariau langą, vidury nakties atsibudau gulėdama tarp šimtų mažutėlaičių muselių, kurios vis atsimušdavo į traukinį ir pro lango plyšį įskriedavo man į patalus. Gal pusvalandį kovojau su plyšiu, bandydama į jį įsprausti viską, ką radau po ranka, kol nuovargis padarė savo ir mes su leisgyviais gyvūnėliais tiesiog snaudėme iki ryto.
Čiang Majus – gan senas miestas, čia yra pora aptrupėjusių šventyklų liekanų, kiek autentiškesnių milžiniškų turgų ir kalnai, ant kurių patupdyta garsioji Wat Phra That Doi Suthep šventykla. Kadangi nenorėjau kviestis taksi, nes nemėgstu derėtis dėl kainų, juo labiau su vairuotojais, kurie nemoka ar apsimeta nemoką angliškai, nusprendžiau, kad arba užkopsiu ten pėsčiomis, arba nepamatysiu jos visai. Taigi su tam tikra baime, nors tai saugus miestas, pasileidau lipti aukštyn gan apleistu šalutiniu keliuku, žinoma, aplink mane nebuvo nė gyvos dvasios. Sportbačiai greitai sušlapo, vos stabtelėjus apspisdavo uodai – jų bijojau kaip maro, nes nebuvau pasiskiepijusi nuo jokių jų sukeliamų ligų. Bet visgi pasistūmėjau tiek, kad proskynoje matyčiau miesto panoramą. Ant akmens sėdėjo vienas vietinis vaikinas, žinoma, šmėstelėjo baimė, kad gal jis koks iškrypėlis, todėl pasukau gilyn į mišką toliau nuo jo. Netoliese atsivėrė vaizdas į gan aukštą, bet seklų krioklį, vingiuojantį plona srovele, kiek pailsinau akis, galvodama, ką čia dabar viena miške veikiu. Bet dar turėjau kantrybės palandžioti po brūzgynus, pro juos prasibrovusi atradau uolų apsuptą upelį, čia buvo visiškai tuščia, žmonių egzistavimą liudijo tik pora gėlių ir vaisių, budistų paliktų uolos įdubose. Atsiguliau ant vieno didesnių akmenų ir rūkydama indonezietišką prieskoningą cigaretę supratau, kad šventyklos tikrai nepasieksiu, nes pavargau ir negaliu atsikratyti baimės, kad man vienai vaikštant nežinomais takais gali nutikti kas negero. Kas juokingiausia, pirmą ir paskutinę gyvatę pamačiau anaiptol ne miško tankmėje, o gatvėje susivijusią ant krūmo. Jai buvau visai neįdomi.
Kitomis dienomis Čiang Majuje buvau gan apatiška, lėtai vaikščiodavau, prie lauko prekystalių valgydavau pigius ryžius su daržovėmis austrių padaže, kartais nulįsdavau į kokią šventyklą. Gatvėje mane užkalbino vienas amerikietis, kuris aiškiai ieškojo, su kuo pergulėti, ir mano rimtumas ir nekoketavimas greitai jį privertė surasti dingstį pasukti kitu keliu. Nieko kito ir nesitikėjau, todėl nesistengiau užmegzti su niekuo pažinčių. Vakare nuėjau paklausyti džiazo, išgėriau alaus, jis akimirksniu trenkė į galvą, turbūt nuo karščio. Nebuvo kur atsisėsti, todėl kiek pastovėjus visgi išbandžiau dar kiek drėgną purviną šaligatvį. Prie manęs iš karto pristojo girtas pusamžis vyras, paprašė cigaretės ir gal penkiasdešimt kartų už ją padėkojo prasta anglų kalba. Pasitenkinusi pora kūrinių grįžau atgal, nes ši mano pastanga pabūti tarp žmonių pradėjo darytis kiek apgailėtina.
Ryte mėgau išsivirti kavos ir išeiti į terasą, nuo kurios šiek tiek matėsi kalnai. Kartą atėjusi pamačiau, kad ten jau sėdi tamsaus gymio išstypęs vyras. Nežinau, ar norėjau kompanijos, bet visgi prisėdau ir per ausines klausiausi kažkokios meditacinės melodijos, vangiai maišydama savo tirpią kavą skardiniam puodelyje. Jis paklausė, kas tas vyras man ant peties. Ak, išties, mano tatuiruotė vasarą visada sulaukia dėmesio, nes niekas iš pirmo karto neįspėja, kas per vyriškis nusipelnė tokio dydžio ploto man ant nugaros. Taigi Bobas Dylanas, jaunystės sensėjus, taip. Žodis po žodžio išsikalbėjome su Gregoru iš Slovėnijos, keturiasdešimties metų maloniu neįkyriu vyru, porą metų besiblaškančiu po Tailandą. Man patiko, kad jo akys buvo užgesusios ir, atrodo, neturėjo jokių pašalinių minčių, jis net neatrodė norįs per daug bendrauti, tiesiog liejo žodžius lyg drungną vandenį, todėl vakare nusprendėme kartu nueiti į naktinį turgų, kuris čia gan didelė atrakcija.
Vienas iš turgaus paviljonų buvo skirtas meno galerijai, kur dailininkai kopijavo nuotraukas su įvairiais vietiniais gamtos vaizdeliais, Dalai Lama ir kitais tipiškais dalykėliais. Nors Gregorui visai patiko, mane nuliūdino, kad tokio aukšto lygio meistriškumas neliudijo nė kruopelytės jausmo ar talento. Turgus buvo net ne ištisa gatvė, o daug gatvių, ir žmonių tiršta kaip per nacionalinę šventę. Išgėrėme kažkokios samanų spalvos energinės arbatos, akimis skenavome įvairius niekniekius, nesuskaičiuojamą daugybę karoliukų, raktų pakabučių, žinoma, Budos statulėlių ir visokių šviečiančių nesąmonių. Nei man, nei jam nieko nereikėjo, todėl tai buvo tik įvairiaspalvis mūsų pasivaikščiojimo fonas, o kalbėjome taip pat nei šį, nei tą, apie politiką, keliones, gyvenimo kelią, pasaulio tvarką, taigi iš esmės apie nieką, bet man buvo smagu rasti neįkyrų kompanioną, kuris nė kiek nesidomėjo nei manimi, nei mano gyvenimu, o tiesiog sklendė paviršiumi. Neslėpsiu, kad gėrėjausi šios nereikšmingos nakties eiga, savo pastanga nepaisant turistės statuso visgi bandyti gyventi įprastą gyvenimą, lyg šis kraštas mane jau būtų priėmęs ir nustojęs manimi stebėtis. Tiesa, kitą rytą turėjau keliauti atgal į Bankoką ir neišdrįsau pažadinti Gregoro ir atsisveikinti, bet esu tikra, kad tai tik formalumas, kurio nė vienas iš mūsų nemanė laikytis.
Kadangi prieš išvažiuodama nebuvau užsibrėžusi jokio aiškaus kelionės tikslo, grįždama nežinojau, ar Azija atvėrė vartus į kokį nors geresnį gyvenimo supratimą, net ir po pusės metų sunku išskirti, ką būtent pasiėmiau iš tų milžiniškų žalių plotų, netikėtai išnyrančių krioklių, skurdžių, bet su gyvenimu susitaikiusių žmonių ir kiekvienam žingsny į mane atsuktų riebaus patenkinto Budos akių. Gal jis man slapčia įkrėtė bent kiek ramybės, gal ji išsiskleis prieš mane lyg lotoso žiedas… kai ateis laikas.
