Bet niekas
Kai tylėsiu, niekas nepasikeis, kai šnekėsiu – niekas nepasikeis. Jeigu kas mano atžvilgiu norės atrasti priežastį, tai atras bet ką. Visąlaik taip būna. Bet tiek to, galima išbandyti, bet niekas nepadės.
Jų niekas neišgelbėjo!
Mes tikim Nojaus idėja. Kad kažkas ateis ir lieps statyt laivą. Tačiau niekas jų neišgelbėjo. Va kas yra įdomiausia. Niekas mūsų neišgelbėjo nuo pinigų invazijos. Niekas jų neišgelbėjo išgriovus kompleksus, pastatytus žemdirbystei. Mes niekada tokių nebepastatysma. Šimtas metų. Tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija neturėjo tokių kompleksų. Ir negalėjo taip pastatyti, jie neturėjo tiek pinigų. Mes turėjom visą materialinę bazę. Tas neišgelbėjo. Mūsų neišgelbėjo tai, kad kiekvienas autorius leido po 15 tūkstančių poezijos knygų. Neišgelbėjo, užmiršo. Mūsų neišgelbėjo, kad kiekvienan kaiman atvažiuodavo styginis orkestras. Neišgelbėjo šitų žmonių. Jie visi smigo. Jie visi pakilo arba išnyko kaip dūmas. Niekas jų neišgelbėjo. Nuo to, ar bus tas menas, ar nebus, neišgelbės jų niekas. Aš esu įsitikinęs, kad mūsų niekas neišgelbės. Niekas jų neišgelbės. Duos menininkui milijoną ar duos menininkui spritką į kaktą – niekas neišgelbės nei tų, kurie duoda, nei tų, kuriems duoda. Visi eina į vieną vietą. Jų niekas neišgelbėja. Žiūriu per šį laikmetį, per šituos metus, per šituos perversmus. Netgi kai kiekvienam miestelyje stovėjo po mokyklą, kiekvienam kaime stovėjo po vaikų darželį. Niekas jų neišgelbėjo. Niekada taip nebebus, nebestovės tie darželiai tose gyvenvietėse, nebebus jau tokio laikmečio. Tų gyvenviečių neliko. Jas ištrynė patys žmonės. Patys žmonės išsitrynė. O gyveno jie aukso amžiuj. Niekas jų neišgelbės. Neišgelbėjo. O iš tikrųjų visi kalbėjo apie tėvynę ir apie gražų gyvenimą. Jie gi nebėgiojo su raudonom vėliavom mušt kaimynų. Jie nebėgdavo už dviejų šimtų kilometrų kažko prilupti. Nebėgiojo, jie savo kiemely vaikščiojo. Nieko mes nedarėm. Ir mes gyvenom kučkėj visi. Devyniasdešimt procentų lietuvių gyveno Lietuvoj. Ir niekas jų neišgelbėjo.
Sakau, žmonių negalima išgelbėti, jų niekas neišgelbės. Ar aš darysiu fliuksus Obeliuos, ar nedarysiu, jų niekas neišgelbės. Viskas, jie jau yra pasmerkti. Tai tikriausiai yra likimas. Darosi todėl, kad darosi. Reikia. Reikia art dirvą, reikia jon sėt, reikia pjaut, reikia nuimt, reikia vėl pjaut. Bet niekas jų neišgelbės. Tu darai tai ir darai, ir viskas. Tai jų niekas neišgelbės. Taip, mes atliekam pareigą. Manau, kad ir pats menas ar kultūra yra geriausias dalykas, kai neturi savyje misionieriškumo įvaizdžio. Nieko negelbėja nuo nieko. Tiesiog vyksta.
Rimvydo Pupelio pasakyta išklausė ir surašė čia Ričardas Šileika
