Balionas

Donaldas Barthelme’as (1931–1989) – amerikiečių novelistas ir romanistas, vienas žymiausių postmodernistų, pagarsėjęs žaismingu trumposios prozos pasakojimo stiliumi ir naratyviniais eksperimentais.

 

Prasidėjęs viename Keturioliktosios gatvės taške, kurio tikslios buvimo vietos negaliu atskleisti, balionas ištisą naktį, žmonėms miegant, plėtėsi šiaurės kryptimi, kol pasiekė Parką. Ten jį sustabdžiau; auštant šiauriausi jo pakraščiai dengė „Plaza“ viešbutį; balionas kybojo ore lengvabūdiškai ir švelniai. Bet nors ir norėjau apsaugoti medžius, jį sustabdęs šiek tiek susierzinau, be to, nemačiau priežasties, kodėl nereikėtų leisti balionui plėstis aukštyn, virš tų miesto dalių, kurias jau buvo uždengęs, į ten esančią „oro erdvę“, todėl paprašiau inžinierių tuo užsiimti. Šis išplėtimas truko visą rytą, per vožtuvus švelniai, nepastebimai dūsaujant dujoms. Taip balionas padengė keturiasdešimt penkis kvartalus nuo šiaurės į pietus ir netaisyklingą plotą nuo rytų į vakarus, kai kur net po šešis ilguosius kvartalus į abi puses nuo Aveniu. Štai tokia susiklostė situacija.

Bet neteisinga kalbėti apie „situacijas“, duodant suprasti, kad tam tikros aplinkybių aibės veda į kokią nors atomazgą, kokį nors įtampos išsiliejimą; nebuvo jokių situacijų, tiesiog kybojo balionas: daugiausia prislopinti niūriai pilkos ir rudos atspalviai, taip pat jiems kontrastuojantys riešutmedžio spalvos ir švelniai geltonos atspalviai. Dėl tikslingai nedarytos apdailos ir meistriško montuotojų darbo paviršius įgijo šiurkštumo ir užmirštumo; vidinėje baliono pusėje visą didžiulę, įvairiaformę masę keliose vietose laikė kruopščiai sureguliuoti slankiojantys svarsčiai. Be abejo, pastaruoju metu visose srityse vyko originalių idėjų antplūdis, radosi išskirtinio grožio kūrinių ir buvo nuveikta reikšmingų, epochinių dalykų infliacijos istorijos požiūriu, tačiau tą akimirką buvo tik ten kybantis šitas balionas, konkreti paskirybė.

Kilo reakcijų. Kai kuriems balionas pasirodė „įdomus“. Toks atsakas atrodė nepakankamas, turint omenyje stulbinantį baliono dydį, netikėtą jo atsiradimą mieste; kita vertus, kadangi apsieita be isterijos ar kitokio socialinės prigimties nerimo, šį atsaką reikia laikyti ramiu, „brandžiu“. Iš pradžių buvo šiek tiek svarstoma baliono „prasmė“; tai praėjo, nes esame išmokę primygtinai nereikalauti prasmių, dabar jų netgi retai kada ieškoma, išskyrus tuos atvejus, kai susiduriama su pačiais paprasčiausiais, saugiausiais reiškiniais. Buvo sutarta, jog kadangi niekada nepavyks atskleisti absoliučios baliono prasmės, ilgiau apie tai diskutuoti būtų bergždžia ar bent jau mažiau tikslinga, nei užsiimti kitkuo, pavyzdžiui, kai kuriose gatvėse kabinti žalius ir mėlynus popierinius žibintus ant šiltai pilkos baliono apatinės pusės arba, pasinaudojus proga, rašyti žinutes ant baliono paviršiaus, skelbiant apie savo arba apie pažįstamų žmonių pasirengimą atlikti kokius nors nenatūralius veiksmus.

Drąsūs vaikai šokinėjo, ypač tose vietose, kur balionas kybojo arti pastato, tad balioną nuo pastato skyrė vos kelių colių tarpas, arba tose vietose, kur balionas jau šliejosi prie pastato, itin švelniai spausdamas jo šoną, tad balionas ir pastatas atrodė kaip vienas daiktas. Baliono viršutinės pusės paviršius buvo toks struktūruotas, kad pasirodė „kraštovaizdis“ su nedideliais slėniais ir nežymiomis kalvelėmis arba kauburėliais; užlipus ant baliono, buvo galima pasivaikščioti ar netgi surengti žygį iš vienos vietos į kitą. Malonumą teikė galimybė nubėgti žemyn nuokalne, tada užbėgti ant priešais esančio šlaito, nes abu nuolydžiai buvo nuosaikūs, arba peršokti iš vienos pusės į kitą. Kadangi paviršius buvo pneumatiškas, buvo galima šokinėti ir netgi griuvinėti, jeigu kiltų toks noras. Tai, kad baliono „aukštumose“ buvo galimi visi šie ir kiti įvairūs judesiai, itin jaudino vaikus, pratusius prie plokščios, kietos miesto odos. Bet balionas nebuvo skirtas vaikams linksminti.

Beje, žmonių, vaikų ir suaugusiųjų, pasinaudojusių aptartomis galimybėmis, buvo ne tiek daug, kiek galėjo būti: galėjai pastebėti savotišką drovumą, nepakankamą pasitikėjimą balionu. Negana to, pasireiškė ir priešiškumas. Kadangi buvome paslėpę siurblius, tiekiančius helį į baliono vidų, o paviršius buvo tokios didelės apimties, kad valdžios įstaigos negalėjo nustatyti įvesties vietos – tos vietos, kurioje į balioną buvo leidžiamos dujos, – tie miesto pareigūnai, kurių sričiai paprastai priklauso tokie reiškiniai, pademonstravo tam tikro laipsnio susierzinimą. Pyktį kėlė akivaizdus baliono betiksliškumas (taip pat faktas, kad jis apskritai buvo „ten“). Jeigu būtume ant baliono šonų dažais didžiulėmis raidėmis užrašę: LABORATORINIAIS BANDYMAIS PATVIRTINTA arba 18 % EFEKTYVESNIS, šio sunkumo būtume išvengę. Tačiau aš negalėjau pakelti tokios minties. Apskritai, turint omenyje anomalijos apimtis, tie pareigūnai buvo nepaprastai pakantūs, o jų pakantumą nulėmė, pirma, naktimis slapčia atlikti bandymai, įtikinę juos, kad mažai arba visai nėra priemonių balioną patraukti ar sunaikinti, antra, paprastų miestiečių viešai reikštas prisirišimas prie baliono (neišvengęs anksčiau minėto priešiškumo atspalvių).

Kaip vienas balionas turi atstoti visą gyvenimą trunkantį balionų apmąstymą, taip kiekvienas miestietis savo pasirinkta nuostata perteikė nuostatų kompleksą. Vienam gali atrodyti, kad balionas susijęs su sąvoka suterštas, kaip sakinyje Didysis balionas suteršė šiaip jau giedrą ir saulėtą dangų virš Manhatano. Tai yra, šio žmogaus požiūriu, balionas buvo įsibrovėlis, kažkas menkesnio už anksčiau ten buvusį dangų, kažkas, kas įsiterpė tarp žmonių ir jų „dangaus“. Bet iš tiesų buvo sausio mėnuo, dangus buvo tamsus ir bjaurus; tai nebuvo toks dangus, į kurį galėtum žiūrėti nukreipęs akis aukštyn, gulėdamas ant nugaros gatvėje, su malonumu, nebent jums malonumą kelia grasinimai ar nederamas elgesys. O štai žiūrėti į baliono apatinę pusę buvo malonu, mes pasistengėme, kad taip būtų, daugiausia ten buvo prislopintų pilkos ir rudos atspalvių, taip pat jiems kontrastuojančių riešutmedžio spalvos ir švelnios, pamirštos geltonos atspalvių. Taigi, net jei tas žmogus galvojo suterštas, jo galvojime vis tiek buvo malonumą keliančio žinojimo priemaišų, kurios grūmėsi su pradiniu įspūdžiu.

Kita vertus, kitas žmogus gali suvokti balioną kaip dalį netikėtų apdovanojimų sistemos, kaip būna tada, kai darbdavys įeina į kabinetą ir taria: „Štai, Henri, priimk nuo manęs šį pinigų ryšulėlį, nes verslas mums taip gerai sekasi, o aš žaviuosi, kaip tu talžai tulpes, be šio talžymo tavo skyrius dirbtų nesėkmingai ar bent jau ne taip sėkmingai kaip dabar.“ Šiam žmogui balionas gali būti nuostabiai herojiškas „jėgos ir ryžto“ išgyvenimas, net jeigu jis mažai ką nutuokia apie tokį išgyvenimą.

Kitas žmogus galėtų sakyti: „Jei nebūtų buvę…, vargu ar… šiandien būtų čia esamuoju pavidalu“, ir atsirastų daug jam pritariančių arba norinčių ginčytis. Buvo iškeltos „išsipūtimo“ ir „plūduriavimo“ idėjos, taip pat sapnų ir atsakomybės sąvokos. Kiti leidosi į neįtikėtinai detalias fantazijas, susijusias su noru prarasti save balione arba jį praryti. Šie norai, jų giliai paslėpta ir nežinoma kilmė buvo tokie asmeniški, kad apie juos kalbėta nedaug; vis dėlto esama įrodymų, kad jie buvo plačiai paplitę. Taip pat teigta, kad svarbiausia – pojūtis, kai stovi po balionu; kai kurie tvirtino jaučiąsi apsaugoti, sušildyti kaip niekad anksčiau, o baliono priešai jautėsi ar bent skelbė jaučiąsi varžomi „sunkaus“ jausmo.

Kritikų nuomonės išsiskyrė:

 

„siaubūniški išsiliejimai“

„arfa“

XXXXXXX „tam tikri kontrastai su tamsesnėmis dalimis“

„vidinis džiaugsmas“

„stambūs, kvadratiniai kampai“

„konservatyvus eklektizmas, lig šiol vyraujantis

šiuolaikiniame balionų dizaine“

::::::: „nenormali energija“

„šiltos, švelnios tingios perėjos“

„Ar dėl išdrikusios kokybės buvo atsisakyta vienovės?“

„Quelle catastrophe!“

„čiaumojimas“

 

Žmonės ėmė keistu būdu nustatinėti savo buvimo vietą pagal baliono ypatybes: „Būsiu ten, kur jis nusileidžia į Keturiasdešimt septintąją gatvę beveik iki šaligatvio, prie „Alamo čili“ restorano, arba „Gal eikime pastovėti ant viršaus, įkvėpti oro, galbūt šiek tiek pasivaikščioti ten, kur jis driekiasi siaura, vingiuojančia linija lygiagrečiai su Moderniojo meno galerijos fasadu.“ Nežymios sankirtos tam tikram laiko tarpui sukurdavo įėjimo ertmes bei „šiltas, švelnias, tingias perėjas“, kuriose… Bet kalbėti apie „nežymias sankirtas“ neteisinga, visos sankirtos buvo kritinės svarbos, nė vienos iš jų nebuvo galima nepaisyti (tarytum jomis vaikštinėjant neatsirastų progų sutikti ką nors, kas galėtų akimirksniu nukreipti dėmesį nuo senų elgsenų prie naujų elgsenų, rizikų ir padėties paaštrėjimų). Kiekviena sankirta buvo kritinės svarbos, baliono ir pastato susitikimas, baliono ir žmogaus susitikimas, baliono ir baliono susitikimas.

Buvo kalbama, kad galiausiai balionas žavėjo štai kuo: jis neturėjo ribų ar apibrėžčių. Kartais pūpsanti iškyša, pūslė ar poskyris savo iniciatyva nukeliaudavo į rytus iki pat upės, tarsi žemėlapyje judanti kariuomenė, kai ji stebima būstinėje, esant toli nuo mūšio lauko. Tada toji dalis būdavo tarytum atitraukiama arba užimdavo naujas pozicijas; kitą rytą toji dalis vėl mesdavosi į puolimą arba išvis pradingdavo. Toks baliono gebėjimas keisti formą, mainytis teikė didelį malonumą, ypač žmonėms, kurių gyvenimai gana griežtai struktūruoti, kurie negalėjo tikėtis pokyčių, nors jų ir troško. Dvidešimt dvi egzistavimo dienas balionas pačiu savo atsitiktinumu sukūrė galimybes išjudinti savąjį „aš“, pasipriešinti tiksliai pagal groteles subraižytiems stačiakampiams takams, kuriais vaikštome. Dabartinis specialiųjų įgūdžių poreikis ir atitinkamas ilgalaikių įsipareigojimų pageidaujamumas radosi dėl to, kad beveik bet kokioje veikloje vis daugiau svarbos įgyja sudėtingi įrenginiai; šiai tendencijai stiprėjant, vis daugiau žmonių, dėl sumišimo elgdamiesi visiškai neadekvačiai, ieškos tokių sprendimų, kuriems balionas gali būti pirmavaizdis arba „juodraštis“.

Po balionu sutikau tave, nes grįžai iš Norvegijos; paklausei, ar jis mano; atsakiau, kad taip. Balionas, pasakiau tau, yra spontaniškas autobiografinis atsivėrimas, susijęs su nerimu, kurį jutau tau nesant šalia, taip pat su seksualiniu nepritekliumi, bet dabar, kai tavo išvyka į Bergeną jau baigta, jis nebebūtinas ir nebederamas. Pašalinti balioną buvo paprasta; subliūškusią medžiagą išvežė sunkvežimiai su priekabomis, ji dabar laikoma Vakarų Virdžinijoje, laukia kokio nors kito nelaimingo meto, galbūt tokio, kai mudu pyksime vienas ant kito.

 

Iš: Sixty Stories. New York: G. P. Putnam’s Sons, 1981

Vertė Paulius Jevsejevas